JAV labai menkai verčiama užsienio literatūra.
Vietiniai rašytojai ir kalbininkai nuogąstauja dėl kultūrinės atskirties.
„Pasaulio literatūrą kuria vertėjai“, – kadaise yra pasakęs Nobelio premijos laureatas Jose Saramago. Jo citata jau daug metų negalioja JAV. Vos trys procentai ten išleidžiamų knygų yra vertimai iš kitų kalbų. Iš šio menko skaičiaus dar derėtų atmesti dalykines mokslo populiarinimo knygas. Galiausiai lieka maždaug 0,7 procentai belles lettres. Tai yra 340 svetimkalbių kūrinių, kurie kasmet atranda savo vietą amerikiečių knygų lentynose.
Anapus Atlanto vertimai paskutinį pakilimą išgyveno per šaltąjį karą. Tuo metu teikta pirmenybė tokių autorių kaip Aleksandras Solženicynas ir Milanas Kundera vertimams. Amerikiečių skaitytojai norėjo žvilgtelėti į gyvenimą, į politinius protestus už geležinės sienos. Atėjus perestroikai ir glasnost, keitėsi temos ir į vertimus imta žiūrėti abejingai.
Du aistringi šio proceso kritikai – ispanų kalbos vertėja Edith Grossman ir rašytojas Aleksandras Hemonas. Pripažintuose žurnaluose, tokiuose kaip Foreign Policy, E. Grossman kalba apie JAV egzistuojantį lingvistinį apartheidą. „JAV kultūrinė atskirtis yra katastrofiška“, – skundžiasi A. Hemonas. „Washington Post“ žurnalistai pateikia literatūrinės ksenofobijos diagnozę. Iš kito kraštutinumo pozicijos ramina apžvalgininkas Timas Parksas. Britų autorius vertimų stoką įvardija kaip naują internacionalizmo formą.
Vis dėlto kalbininkai ir kiti ekspertai vertimų trūkumą laiko rimto fenomeno požymiu: „Anglų kalba tapo invazijos rūšimi“, – kalbėjo Esthera Allen Kolumbijos universiteto Literatūros vertimų centre Niujorke. Kalba funkcionuoja ne kaip Lingua Franca, kaip teigia daugelis. „Užuot atgaivinusi kitų kalbų literatūrą, ji ją uždusina ir nurašo – tiek JAV, tiek ir visame pasaulyje“, – sako Allen. Žvelgiant į Vokietiją, vaizdas iškalbingas: 87 procentai iš 4155 paskutiniais metais išverstų grožinės literatūros knygų tenka vertimams iš anglų kalbos originalų.
Autoriai mato viso pasaulio tendencijas ir į gimtąją kalbą žiūri per atstumą. „Meninio rašymo studijų programos JAV ir Anglijoje statistika rodo, kad didėja kitų tautų rašytojų skaičius“, – sako Allen. Riky Stock, German Book Office vadovė Niujorke, pasakoja, kad JAV megabestselerių laikais vis mažiau išleidžiama romanų, mažiau šie aptarinėjami ir stengiamasi jų rasti.
Tokie kritikai, kaip Edith Grossman, žino menamų kaltininkų status quo. Tai komerciškai orientuotos leidyklos, „tie išbujoję tarptautiniai konglomeratai“ (E. Grossman). Šių knygų bastionų vadovai kiekvienu atveju siekia nuo dešimties iki dvylikos procentų pelno, kai pelnas apskritai svyruoja tarp trijų ir penkių procentų. Spaudžiami leidyklų redaktoriai. Jie priversti verbuoti kiek galima įžymesnius autorius, kurie atrodo potencialiai pelningai. Dėl finansų krizės masiškai atleidžiant darbuotojus atrodė, kad būtent grožinės literatūros leidyklų redaktoriai, savaime negalintys pasigirti jokiais dideliais pardavimų skaičiais, labiausiai rizikuoja netekti darbo“, – sako R. Stock. Todėl dabar didžiuma leidyklų redaktorių, pateikdami naują, niekam nežinomą autorių, nenori rizikuoti reputacija ar net darbu.
Net į užsienyje viltis pateisinusių autorių vertimus amerikiečių leidyklos žiūri santūriai. Atgrasančių pavyzdžių esama užtektinai, pvz., Jonathano Littello „Geranoriai“ (Les Bienveillantes. 2006 m. Goncourt‘ų premija – vert. past.). Harper Collins leidykla prancūzų bestselerio teises įsigijo už 1 milijoną dolerių. Be to, ji garsiai vertėjai Charlotte Mandell dosniai sumokėjo už 1000 puslapių knygos vertimą į anglų kalbą. Galiausiai iš tikėtinai pelningo bestselerio 150 000 išspausdintų egzempliorių pirmą pusmetį parduota vos 17 000. Tokia nesėkmė, kaip ši, yra nedažnas reiškinys, tačiau dėl to leidyklos, vengdamos rizikos, tapo atsargesnės.
Svetimkalbė literatūra JAV turi atlaikyti ir nemažai struktūrinių sunkumų. „Ji patiria sunkumų dėl to, kad redaktoriai ir rinkodaros skyriai apskritai jos negali skaityti originalo kalba, – teigia R. Stock. – Taip geri romanai lieka už borto.“ Be to, rankraščiai arba kūrinių ištraukos amerikiečių literatūros agentams ateina ne įprastais paketais, todėl jų peržiūra, atranka reikalauja didelių darbo ir laiko sąnaudų, brangiai atsieinančių drąsių sprendimų.
JAV užsienio literatūra susiduria ir su kita problema: kritikai, kurie spaudoje dėl krizės vis mažiau girdimi, paprastai teikia pirmenybę nacionaliniams autoriams. Apie kuriuos visi kalba ir kuriuos reikia aptarti savaime. „Taip pat aptariamos tokios svarbios premijos kaip Pulitzerio, vienintelė teikiama Amerikos piliečiams“, – sako E. Allen. Tokiu būdu kitų šalių rašytojai netenka tolesnio domesio, o tuo pačiu ir skaitytojų. Užsienio autoriai menkai išmano anglų kalbą – tad atkrinta ir susitikimų su skaitytojais, skaitymų galimybės.
Todėl nenuostabu: 80 procentų verstinės literatūros išleidžia mažos, nepriklausomos leidyklos, kurių tikslas – literatūriniai mainai. Šios fondų ir vyriausybės iniciatyvomis remiamos įstaigos propaguoja stiprų leidyklos kaip komercinės įmonės identitetą ir tokiu būdu sugeba pritraukti skaitytojus. Šis skaitytojų ratas vis dėlto nežymiai siaurėja.
Iš http://www.zeit.de/kultur/index vertė Gytis Norvilas
