Jei būtų toks proto galiūnas, kuris perskaitytų visą Lietuvos poeziją - tiek profesionalią, tiek grafomanišką - jis padarytų neišvengiamą išvadą: poezija yra žaidimas. Tačiau niekas nėra pajėgus atlikti tokį darbą, tad šiame straipsnyje nagrinėjami tik Sigito Parulskio eilėraščiai iš knygelės, išleistos kartu su A. Marčėnu, - „50 + 50“. Taip galima truputėlį „žvilgterėti“ į visus tris Parulskio poezijos rinkinius. Vienu aspektu visi rinkiniai tarpusavyje yra susiję – juos vienija žaismas....

A. Baranausko „Anykščių šilelis“ gerbiamų literatūros kritikų įsivaizduojamoje ir mūsų tautinės savimonės padiktuotoje literatūros kūrinių hierarchijoje tampa antru po Donelaičio „Metų“ klasikinės vertės kūriniu. Kaip ir dera, tokio prioriteto darbas sukėlė tikrą atsiliepimų ir vertinimų cunamį, siekiantį ir mūsų šaunią dabartį, praturtintą šilbajorių, egzodinių nagių bei kitų literatūrinio šiltnamio daržovių – krūmynų „perliukais“ (erezijomis). Nežinia kodėl, užmiršę tą faktą, kad...