Kažkada galvodavau, kad kartais geriau patylėti ir nieko nesakyti, prisipažinsiu, kad tikėjau į tylą beveik kaip į semiotikos dievą, kuris ištaiso komunikacijos klaidą. Nustojęs tikėti į semiotikos Dievą, Stasys atsisuko į dialogą. Susitikome Londone, mieste kur žmonės išnyra iš rūko ir po trumpo pašnekesio vėl dingsta migloje, susitikome niekur, erdvėje, kuri neturi pavidalo, nes nuolat kinta. Stasys joje tarsi išnyksta - aukštas trisdešimtmetis vyras, apdulkėjusiu švarku, Sartro akinias,...