Kažkada galvodavau, kad kartais geriau patylėti ir nieko nesakyti, prisipažinsiu, kad tikėjau į tylą beveik kaip į semiotikos dievą, kuris ištaiso komunikacijos klaidą.
Nustojęs tikėti į semiotikos Dievą, Stasys atsisuko į dialogą. Susitikome Londone, mieste kur žmonės išnyra iš rūko ir po trumpo pašnekesio vėl dingsta migloje, susitikome niekur, erdvėje, kuri neturi pavidalo, nes nuolat kinta. Stasys joje tarsi išnyksta - aukštas trisdešimtmetis vyras, apdulkėjusiu švarku, Sartro akinias, tris dienas nesiskutęs; kartais atrodo toks pažįstamas, lyg išnyrantis iš visuomenės sapno - taip ir turi atrodyti inteletualas. Turiu omeny Stasio Šaltokos tekstus, kurie priverčia supykti, sutikti, žavėtis, žiūrėti į save kreivame veidrodyje arba graudžiai juoktis iš savęs. Stasį vargu, ar būtų galima vadinti moraliu ar etišku kūrėju, kuris mezga dialogus „teisingais“ tekstais. Šiek tiek provokuodamas, drumsdamas vandenį, jis sako, jog Lietuvai reikia išgirsti užmirštus balsus iš paribio.
Stasys Šaltoka Lietuvą paliko gana seniai. Nusivylęs šalies švietimo sistema Vilniaus Universitete, pavargęs nuo ore tvyrančios post-sovietinės depresijos, jis išvyko. Sako, jog nepamena, kur buvo. „Prisipažįstu, esu dezertyras. Nėra dėl ko teisintis, buvau žiurkė paliekanti skęstantį laivą. Jaučiu, kad vis dar neatidaviau skolos.“ – įžūliai šypsodamasis sako Stasys. Jis save lygina su Airijoje plačiai žinomu Džoisu, kuris visą gyvenimą gyvendamas svetur, rašė tik apie Airiją. „Lietuva visada buvo mano gyvenimo epicentras,“ - pridūrė. Tarp gigantomanijos ir genialumo, Stasys yra fenomenas, netelpantis į jokias kategorijas, rašantis apie juodas ir tamsias pasąmonės ir visuomenės žaizdas, žiauriai besišaipantis iš provincialumo, rasizmo ir mažos šalies imperinių fantazijų. Stasys teigia, jog daro tai tik iš meilės savo šaliai, bet nežinau, ar tuo tikiu.
Stasys užsimena, jog vienas iš jo didžiųjų tikslų yra priversti Lietuvą pamatyti save pasaulyje, o ne įsivaizduojamoje viduramžių Europos strateginiame žaidime su prasta kompiuterine grafika. Post-kolonializmas, post-socializmas ir netgi post-kapitalizmas yra sistemos, kurios pergyveno savų pačių mirtį ir susitinka kažkur po miglotu ir neaiškiu globalizmo skėčiu. Stasio taikinys – post-žmonės ir tai, kaip jie iš naujo kuria ir rekonstruoja pasaulį, kuris matė žiauriausius karus, utopijos žlugimą, apokalipsinę šaltojo karo įtampą ir baisų rasizmą, Trečiojo pasaulio šalių prievartavimą prisidengiant laisvės vardu. Stasys sako, jog Lietuva turi išbristi iš socialistinės depresijos ir užuot gailėjus savęs pažiūrėti į pasaulį aplink mus. Sulaukiau tokių skaitytojų, kurie akivaizdžiai nori išsivaduoti iš dominuojančių mąstymo paradigmų ir pradėti mąstyti. Ir kaip jau minėjau – tik provokuojantis dialogas verčia mus tobulėti. Paskaityti Stasio provokacijas ir galbūt pasiųsti jį velniop galite jo asmeninėje svetainėje: www.stasyssaltoka.lt