Senas žmogus Lietuvoje visuomet buvo gerbiamas už savo žinias, gyvenimo patirtį. Tas juntama ir Lietuvos rašytojų kūryboje. Seneliai auklėdavo jaunąją kartą, perteikdavo vaikaičiams savo vertybes ir kultūrą. Šeima, gentis, tauta laikėsi senųjų išmintimi. Dažnai vyriausias kaimo žmogus būdavo raganiumi. Raganius – ne blogąja prasme, ne. Raganius – regintis daugiau už kitus, tai, ko kitiems nelemta pamatyti. Į jį kreipdavosi patarimo, sumažėjus derliui, bėdai ištikus ar kokiai ligai užklupus....