Varėnoje paminėtos vieno žymiausių kraštiečių – šviesaus atminimo vaikams rašiusio poeto, daugybės eiliuotų pasakų, poemų, eilėraščių rinkinių autoriaus, vertėjo Martyno Vainilaičio 80-osios gimimo metinės. Šia prasminga proga į Varėną suvažiavo jo artimieji, kolegos, buvę bendradarbiai, draugai bei visi, kam nesvetimas stebuklinga žodžio galia išties užburiantis Martyno Vainilaičio kūrybos pasaulis.
Šv. Mišias už iškilų kraštietį Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje aukojo Senosios Varėnos parapijos klebonas kun. Pranciškus Čivilis.
Vėliau visi rinkosi Martyno Vainilaičio gimtinėje – pušynėliuose pasislėpusiame Mergežerio kaime, kur poetas gimė, augo ir prieš septynetą metų čia vėl sugrįžo amžiams. Čia, mažutėse išlakiomis pušimis apsisiautusiose gimtojo kaimo kapinaitėse, kur poetas atgulė amžinojo poilsio ir kur jo garbei pastatytas paminklas – žymaus skulptoriaus Antano Kmieliausko skulptūra „Angelas“, prie kapo pasimeldėme ir uždegėmė atminimo žvakutes. Šalia tėvų, kitų giminės narių paminklų angelo su knyga rankoje skulptūra bei jos šonuose iškaltos paties poeto eilės, kurias žmona Sofija rado rašomojo stalo stalčiuje po jo mirties, atrodo išties įspūdingai.
Didžioji jo kūrybos puoselėtoja ir atminimo įamžinimu gimtajame kaime, sodyboje Vaitakarčmyje ir kitur besirūpinanti žmona, žymi dailininkė Sofija Vainilaitienė perskaitė ant paminklo iškaltus žodžius: „Išlakios pušys dangų remia. Žydroji vyturio malda. Aš sugrįžau į savo žemę. Ir neišeisiu niekada. Su savo protėviais kalbėsiu daininga dzūkiška šneka, o Jums aš volunge čiulbėsiu, šnarėsiu kadagio šaka“. Ji sakė, kad Martynas Vainilaitis neabejotinai laimingas, sugrįžęs į tas vietas, kur prabėjo jo vaikystė. „O mums belieka nepamiršti takų į jo atminimo vietas“.
Prisiminę poetą ir jo atminimą pagerbę malda, visi apsilankė jo gimtojoje sodyboje, kurioje buvo atidengta atminimo lenta. Ją atidengė Sofija Vainilaitienė, poeto sesuo ir Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas, pašventino kunigas Pranciškus Čivilis. Atminimo lentoje iškaltos poeto eilės tarsi iliustruoja, įprasmina visos jo gausios kūrybos svarbą: „Ateikit,– niekad neapvilsiu, dainelė šypseną pratęs. Saulutės aukso Jums pripilsiu, – ištieskit baltas rankutes! Ateikit,– kelia pūgą žvainą pietys į obelis žvainas. Tegu visi vaikai ateina į mano širdį, į dainas!“
Žmona Sofija dalijosi prisiminimais, kaip pirmą kartą su Martynu čia atvyko ir kaip nuo tada šitas kraštas ją pavergė savo grožiu. Sodybą puošia didelis, inkilais padabintas paties Martyno sodintas ąžuolas.
Sofija taip pat pastebėjo, kad visose jo knygose, kurių parašė per trisdešimt, gražiai sušvyti geriausios lietuvių poezijos vaikams ypatybės: jautrus melodingumas, vaizdo ir jausmo gyvumas, lyrizmas, humoras, tautosakos ir mitologijos elementai, neabejotinai „kalti“ ir gimtasis Mergežerio kaimas, ir pamėgtoji Vaitakarčmio sodyba, kurioje jis vasarodamas kūrė beveik tris dešimtmečius, ir kur žmonos Sofijos Vainilaitienės rūpesčiu įkurtas skulptūrų parkas ir muziejus „Ežio dvaras“.
Vakarop visi gausiai susirinko į Varėnos kultūros centre vykusį atsiminimų vakarą „Gyvasis Martyno Vainilaičio pasaulis“. Čia fojė veikė nuostabi menininkių Irenos Žviliuvienės ir Živilės Žviliūtės iliustracijų M. Vainilaičio kūrybos motyvais paroda. Pagerbti Martyno Vainilaičio atvyko ir šios parodos autorės, ir gausus būrys žymių žmonių, jo buvusių kolegų, bendradarbių – poetų, rašytojų, menininkų: literatūros kritikai Petras Bražėnas, Jonas Linkevičius, rašytojai Vytautas Račickas, Vytautas Bubnys, Elena Kurklietytė, Virgina Šukytė, poetai Antanas A. Jonynas, Alma Karosaitė, Birutė Jonuškaitė, Aldona Ruseckaitė, skulptorius Antanas Kmieliauskas, dailininkai Bronius Leonavičius, Irena Žviliuvienė, Živilė Žviliūtė ir kiti.
Renginio pradžioje klausytasi dzūkų liaudies dainos, kurią atliko M. Vainilaičio tėvas Jonas, bei Martyno skaitomo jo paties kūrinio „Seku seku pasaką“ įrašų. Dešimtmetė Silvija Čekuolytė deklamavo eilėraštį.
Atsiminimų vakaras prasidėjo poeto tėvo Jono Vainilaičio įdainuota dzūkų liaudies daina iš 1969 m. sukurto filmo „Rūta žalioji“, paties Martyno Vainilaičio „gyvu žodžiu“ ir jaunosios varėniškės Silvijos Čekuolytės padeklamuotu M.Vainilaičio eilėraščiu „Dzūkiška skaičiuotė“.
Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas pasveikino visus, taip gausiai susirinkusius pagerbti vaikų poeto atminimą. „Džiugu, kad ne tik minime Martyno Vainilaičio jubiliejų, bet ir turime gražią galimybę pristatyti jo poeziją. Jis padovanojo itin vertingą dovaną visiems Lietuvos mažiesiems skaitytojams. Juk „atverti“ vaiko sielą yra daug sunkiau, nei rašyti suaugusiems. Itin džiugu, kad šio kūrėjo eilėraščiai, poemos, žadina pažinti ir gražią Lietuvos gamtą, daug sužinoti apie lietuvių mitologiją...“ Rajono vadovas padėkojo pagrindinei Martyno Vainilaičio kūrybos ir atminimo puoselėtojai, žmonai Sofijai Vainilaitienei ir įteikė jai gėlių. Meras taip pat pažymėjo, kad visiems Lietuvos vaikams su savo tėvais reikėtų apsilankyti „Ežio dvare“, Vaitakarčmyje, kur kas antri metai vyksta vaikų poezijos festivaliai.
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Antanas Jonynas sakė, jog gera knyga gali ne tik sužadinti vaizduotę, bet net ir pakeisti jaunojo skaitytojo gyvenimą, o M. Vainilaičio poezija tokia ir buvo – galinti užburti lietuviško žodžio įtaigumu.
Įdomiais atsiminimais apie poeto kūrybą ir gyvenimą dalijosi jo bičiulis, literatūros kritikas Petras Bražėnas, jis sakė, kad Martynas buvo Dievo ir gamtos apdovanotas reta dovana – gebėjimu prabilti į vaikus. „Martynas turėjo susidėliojęs dvasinių vertybių hierarchiją, jautė ypatingą ryšį su istoriniu, etniniu tautos paveldu. Tai jis neabejotinai paveldėjo iš savo tėvų ir tai stengėsi perteikti savo skaitytojams. Neįtikėtina, kaip meistriškai valdydamas metaforas, jis išliko suprantamas ir aiškus vaikams. Juk jo kūryboje kalba kiekvienas gyvas padaras, kiekvienas augalėlis“, – kalbėjo P. Bražėnas.
Pirmosios Martyno Vainilaičio literatūrinės premijos laureatė, rašytoja Elena Kurklietytė teigė, jog jo kūryboje personažai tokie įtikinami ir tikri, kad mažieji skaitytojai net neabejoja, kad miškuose ir pelkėse gyvena monai, maumai ir laumės. „O Varėnos savivaldybės bei Varėnos viešosios bibliotekos pastangomis įsteigta literatūrinė Martyno Vainilaičio premija – pats prasmingiausias kūrėjo įamžinimas“, –sakė E. Kurklietytė.
Prisiminimais dalijosi poetė Alma Karosaitė, su M. Vainilaičiu vaikams skirtame žurnale „Genys“ dirbęs rašytojas Vytautas Račickas, daug su poeto šeima bendravusi ir po Varėnos kraštą keliavusi varėniškė mokytoja Aldona Žilinskienė, pati Sofija Vainilaitienė. Knygos apie poetą „Su volungėlės plunksna“ autorius rašytojas Jonas Linkevičius kalbėjo apie kūrybinį Vainilaičio kelią. J. Linkevičius sakė, kad Varėną reikėtų paskelbti vaikų poezijos sostine, nes čia gimė, augo ir amžinojo poilsio sugrįžo ne tik Martynas Vainilaitis, čia sklando ir kito žymaus vaikams rašiusio poeto Anzelmo Matučio dvasia.
Prisiminimų vakarą vainikavo Jono Tamulionio opera „Bruknelė“ pagal to paties apvadinimo M. Vainilaičio poemą. Operos ištraukas scenoje atliko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistai Julija Stupnianek, Liudas Norvaišas, Kęstutis Alčauskis, Vytautas Pakula, Eugenija Klivickaitė, Inesa Linaburgytė, akomponavo Olga Taškinaitė.
Šį jubiliejinį poeto Martyno Vainilaičio renginį organizavo Varėnos viešosios bibliotekos kolektyvas.
Poeto eilės, pasakos poezijos gyslelę pažadino ne vienos kartos vaikų širdelėse. Visos M.Vainilaičio knygos: „Vyturiai palydi plūgą“, „Pupų pėdas“, „Varnėnų skudučiai“, „Dundulis dunda“, poemėlė „Ežio namas“, eiliuotos pasakos „Bruknelė“, „Kaulo bobos apžavai“, „Pelėdos giesmė“, „Sidabrinė kultuvėlė“, „Karaliaus žentas“, „Nykštukas Kilipštukas“, poemos „Skruzdėlytė po kanopa“ ir „Ežiukai devyžiukai“, eilėraščių rinkinys „Gegutės šaltinis“ ir kitos yra labai mėgstamos mažųjų skaitytojų.
M. Vainilaičio kūryba įvertinta aukštais apdovanojimais: rinktinė „Mano volungėlė“ pelnė Respublikinę premiją, rinkinys „Spalvoti nykštukai“ – Kosto Kubilinsko premiją. Už nuopelnus vaikų literatūrai poetui įteikta Sostinės premija, už „Kalvio pasaką“ – Vytauto Tamulaičio premija, „Kaulo bobos apžavai“ pripažinti geriausia 1999 m. vaikų bei paauglių knyga ir apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija, o „Sidabrinė kultuvėlė“ – geriausia 2002 m. vaikų poezijos knyga. 2004 m. M. Vainilaitis tapo pirmuoju Vaikų literatūros premijos laureatu ir pelnė tarptautinį apdovanojimą – jo pavardė įrašyta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) Garbės knygą. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai 2003 m. M. Vainilaičiui įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius.
Tą vakarą renginio dalyviai turėjo progą nusipirkti ir spalvingai iliustruotų Martyno Vainilaičio knygelių.
