Pavasario pavakarę susirinkę į Maironio lietuvių literatūros muziejų (graikiškai museion – mūzų šventovė), tapome Polihimnijos (muzikos) ir Euterpės (poezijos) dialogo liudininkais. Tiesa, laikai dabar ne antikiniai, ir mūzos dėvėjo ne klasikinius chitonus. XXI a. muzikos mūza savo improvizacijų mediatoriumi pasirinko po metaline suvirintojo kauke pasislėpusį anonimą (avangardinės muzikos kompozitorių ir atlikėją Ramūną Jarą), o poezija kreipėsi į susirinkusiuosius per apgaulingai įprastą kunigo išorę (Paberžės klebonas Skaidrius Kandratavičius).

Maironio muziejus – tai jau trečias punktas šių dviejų menininkų turnė po Lietuvą, pristatinėjant „Kitų knygų“ išleistą bendro darbo vaisių – knygą ((De)generuotos nrg) sangriuva bei kompaktinę plokštelę Grojimas paberžėje. Vakaras vyko lietuviško žodžio istorijos muziejuje, todėl natūralu, kad daugiau dėmesio buvo skirta poetui ir jo kūrybai.

„Maištininkas? Atradėjas? Žaidėjas? Vieni rinkinio tekstai sukėlė begalinę nuostabą, kitus mano vidus instinktyviai atmetė“, – tokie buvo pirmieji vakaro vedėjos ir kunigą pristačiusios muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės įspūdžiai perskaičius rinkinį. Pats kunigas – poetas samprotavo, kad su R. Jaru jį suvedė pats Dievas ir to išdava – gimė šis tarpreliginis (P. S. R. Jaras išpažįsta dzenbudizmą) ir tarpžanrinis projektas. Jo esmė – neoklasicistinių bei eksperimentinių literatūros ir muzikos religinių tekstų energetiškai vieninga sangriuva/sangrova. Po šio įvado sekė magiškas vyksmas – poeto improvizacinis energetinis žaidimas savo tekstais, galbūt per greitas, kad suvoktum žodžių prasmę, bet emociškai įtaigus. Balsas kilo nuo šnibždesio iki pusiau giedojimo. Žodžiai draugavo ir su Dievu, ir su velniu. Žodžių muziką pakeitė atonali R. Jaro (ar gamtos) sukurtų garsų improvizacija.

Poeto žodžių srautą literatūriškai įrėminti, suvaldyti pabandė dr. Ramutis Karmalavičius. Pradžioje jis priminė, kad žodinės išraiškos forma yra pati netobuliausia, nes žodis neadekvatus minčiai. Tuo tarpu S. Kandratavičius impresionistiškai apvaldo minties – žodžio – prasmės jungtį ir jo poezija yra dvasinės – intelektualios minties ekstraktas. Tai jau ne postmodernistiniai formos eksperimentai, o kažkas dar toliau. Be to, kadangi autorius yra kunigas, neišvengiamas ir giluminis religinis kodas. Kiekvienas eilėraštis – savotiškas autoriaus psichobiografinio CV punktas. Kartu tai ir erudicinė intelektuali poezija, skirta elitui. A. Ruseckaitei paklausus, ką pasakyti žmogui, kuris šios poezijos nepriima, atsakymas buvo trumpas: „Nieko – jis ir nepriims. Be to, autorius vienišas, o vienišumas – tai savotiškas kokybės ženklas“.

Rašytojas Liudas Gustainis prisipažino, kad jam neaišku, ar pats autorius žino, ką rašė. Yra tokių eilėraščių, kurie nepasiduoda jokiai logikai. Tačiau tai nesvarbu, galbūt ši poezija ir beprotiška, bet tikra.

Rašytojas Edmundas Janušaitis pasidžiaugė, kad šis žmogus ir poetas dar nėra privatizuotas jokių sistemų žinovų, kad kritikai, vadovaudamiesi profesiniu instinktu, dar nesurado jam tinkančios lentynėlės.

Pabaigoje vėl skambėjo eilės. Nors autorius buvo pažadėjęs, kad šį kartą jis sąmoningai imituos kunigo dikciją, tačiau įgimtas artistiškumas nugalėjo. Ir vėl salės skliautuose žodžiai šoko magišką šokį. Poeto talento dėka iš, regis, nesuderinamų prasmių chaoso gimė darni visuma. Kas tai buvo – harmonija ar kakofonija? Kiekvieno skaitytojo valioje skelbti savo asmeninį nuosprendį.

Pabaigai daug ką pasakanti citata. Tai kunigo – poeto Jėzaus arijos parafrazė iš jau klasikine tapusios A. L. Webberio roko operos „Jėzus Kristus – Superžvaigždė“. Beje, iš visų rinkinio eilėraščių šis labiausiai atitinka tradicinio eilėraščio modelį.

Webberesque

Let them hate me, hit me,
hurt me
Leisk jiems skųsti skusti
kąsti
Skaudinti mane
leisk man skursti skęsti
kęsti
Spausdintam tvane
Leisk jiems skersti skrosti
skėsti
S(u)odinti mane
leisk man kristi skristi
sėsti
Sostan pas tave
Hossanah hey, superstar

Edmundas Kazlauskas

„Nemunas“

Norint komentuoti, reikia prisijungti

Meniu