Vakaras, skirtas Vytautui Alantui

Lietuvių tautinė sąjunga Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, surengė vakarą, skirtą egzodo rašytojui Vytautui Alantui ir jo kūrybai. Ta proga "Draugo" kultūrinis priedas išspausdino poetės Eglės Juodvalkės straipsnį.

Apibūdindama V.Alanto kūrybą E.Juodvalkė, be kita ko, rašo: "Amerikoje Vytautas Alantas praplėtė savo beletristinį repertuarą, prie jo pridėdamas romanų rašymą, neužmesdamas nei publicistikos, nei dramaturgijos, nei trumposios prozos. 1982 m. jis išleido vienintelę poezijos knygą, neploną rinkinį "Paversmiai". Apie jį pats autorius rašė: "Taigi, pastovus poetas nepasidariau, bet ryšių su eilėdaryba, galima sakyti, nenutraukiau visą gyvenimą". O eiles jis rašė todėl, kad, pasak jo paties, "tokia rašymo forma įmanu glausčiau ir trumpiau pasisakyti". Kūrybinių aukštumų jo eilėse nereikėtų ieškoti.

Stiprių tautinių įsitikinimų rašytojas juos reiškė ne tik publicistikoje, bet ir savo romanuose. Jo romanai dažnai teziniai, propaguojantys senojo lietuvių tikėjimo pranašumą prieš krikščionybę, kuri, autoriaus nuomone, per du tūkstančius metų neatliko savo moralinės paskirties. Todėl, jo nuomone, ši tezė plėtojama net keliuose romanuose - "Pragaro pošvaistės" (1951), dvitomyje "Amžinasis lietuvis" (1972) ir kitame dvitomyje "Šventaragis" (1972-1974). "Pragaro pošvaistės" sulaukė karštos polemikos ir diskusijų išeivijos spaudoje, kuri pasidalijo į knygos gynėjų ir smerkėjų gretas. Apžvalginiame veikale "Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990" kritikas Vytautas Jonynas vertina "Pragaro pošvaistes" ir mažai ko teigiamo teranda V.Alanto romane, remdamasis tokių kritikų kaip A.Nyka-Niliūnas nuomonėm: "Alantas tik per vieną žingsnį nuo neliteratūros ribos". Visiškai priešingai į Alanto knygą žvelgia Aleksis Rannitas, jo reikšmę lietuviams lygindamas su epo "Kalevala" reikšme suomiams".