Vaidmenys. Svarbiausias?..

Miesto žmonės jau turėjo pastebėti ir įsidėmėti sekmadieniais per Kauno televiziją nuolat pasirodantį ir miesto kultūros vyksmą reprezentuojantį veidą. Kiek vienas žmogus, įsuktas į pareigų ratą, gali turėti asmenybės pavidalų?

„Nemunas“ pasimatymą prie fontano paskyrė poetei, televizijos laidos „Konrado kavinė“ vedėjai, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus referentei Enrikai Striogaitei.

Jei gyvenimą prilygintume spektakliui, tai dabartiniame „veiksme“ Tau tenka nemažai vaidmenų: poetė, šįmet išleidusi antrąjį eilėraščių rinkinį („Vienišėja“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kultūrinės TV laidos sumanytoja, Kauno rašytojų reikalais besirūpinanti referentė, tiesa, dar ir studentė magistrantė bei keturiolikmečio sūnaus mama... Kuo tie gyvenimo padiktuoti vaidmenys Tau ypatingi, kaip pavyksta aprėpti tiek paskirčių?

Šiuo metu jaučiuosi taip, lyg neturėčiau „pavidalo“, kuriame būčiau tikra. Iš prigimties esu flegmatikė, dykinėti, vėjais leisti laiką – natūrali mano būsena. Kai žmonės skundžiasi, kad jiems nuobodu, man tai nesuprantama. Ne bėgime ir šurmulyje, bet tyloje ir ramybėje vyksta patys tikriausi, didžiausi vidiniai pokyčiai. Tačiau gyvenimas turi savo dėsnius: kažkada ilgai nedirbau, tad dabar, matyt, atidirbu už visus praleistus metus. Šią vasarą, kai nefilmavome „Konrado kavinės“ laidų, buvo apnikusi tarsi kokio darboholizmo, kurį prilyginčiau alkoholizmui, būsena: lyg ir turi daugiau laiko, tačiau nebepajėgi nuo to bėgimo atsigauti, negali grįžti į tą savo pasaulį, kuriame buvai. Žinoma, už laiką, praleistą vėjais, už ramų „šiurenimą“ būnant pačiam su savimi niekas nemoka pinigų. Tačiau šiuo metu, kai mėginu suderinti net kelis darbus, nesijaučiu turtingesnė. Esu išėjusi iš to pasaulio, kuriame yra kūryba. Netgi poreikio kurti neliko. Sunku apie tai kalbėti, nes šioje srityje apskritai jaučiuosi silpna. Viena vertus – baisus čia daiktas ta mano kūryba, nieko reikšmingo aš ir neparašiau... Kita vertus – nieko reikšmingo ir nebūtina siekti padaryti, svarbu gyventi. Dirbi tą, dirbi aną... O ar gyveni? Nuolat ėda sąžinė, kad prisižadu kažką atlikti, paskui tie įsipareigojimai kapsėte kapsi... Tarkime, slegia ir spaudžia skola rašyti „Bernardinų“ interneto svetainei. Kai bėgi iš vienos vietos į kitą, kai naktį montuoji laidą (jei ne iš tikrųjų, tai mintyse), ryte leki į Rašytojų sąjungą, popiet laukia Kauno jaunieji rašytojai, su kuriais tenka nuolat susitikti, imi prarasti save.

Tai viena savijautos pusė. Tačiau dažnai bandau pati save ir „pričiupti“: ko dejuoju, juk galiu nedirbti viso to, ką pasirinkau. Tada suprantu, kad tuos darbus dirbu dar ir dėl to, kad galbūt nepavyksta savęs realizuoti toje srityje, kurioje norėčiau. Savo antrosios poezijos knygos dabar (kaip ir pirmosios) galėčiau išsižadėti. Gal netiksliai pasakiau. Tiesiog taip niekada neberašyčiau. Ir neberašysiu. Darbe lyg ir apsigaunu, tarsi užtemdau sau akis, kad nematyčiau, kas man nepavyksta rašymuose.

Kalbant apie pozityvius dalykus... „Konrado kavinės“ laida man pačiai vis dėlto labai daug duoda. Iš pat pradžių kibau į darbą su didele ugnimi, entuziazmu. Apsibrėžiau ir laidos ribas, nusistačiau kryptį: laida nėra ir nebus kultūrinių įvykių per savaitę privalomi reportažai. Pats pavadinimas leido pasirinkti, ką noriu joje rodyti, o ko ne. Tai juk „kavinė“. Laidą rengiu ne menininkams, o tiems žmonėms, kurie atitolę nuo kultūros vyksmo, renginių, – jie nespėja ar negali apsilankyti visur, kur norėtų, tačiau tai, kas susiję su kultūra, jiems brangintina. Sutikau vieną laidos žiūrovę, prokurorę, kuri vertina laidą vien todėl, kad pasižiūrėjusi ima pati jaustis pažįstanti miesto kultūrą, jaustis miesto gyvenimo dalimi. Meno žmonės tos kultūros ir patys ragauja, jie ir taip visur nueina, skaito knygas, žiūri parodas.

Tuos menininkus, kuriuos kalbinu savo laidoje, be galo myliu. Visus iki vieno. Tai proto bokštai. Kai jie kalba laidai, man būna siaubingai sunku kupiūruoti.

Dirbdama Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus referente taip pat jaučiu malonumą: esu savame rate, tarp savų žmonių, rašytojų, kalbančių „ta pačia kalba“. Be to, susidaro iliuzija, kad vėjais leidžiu laiką, nors, žinoma, darbo skyriuje tikrai yra. Tai sustabdo ir leidžia pailsėti nuo žurnalistinio bėgimo. Tiesa, šiemet dar privalau apsiginti magistro darbą universitete.

Kalbėdama apie visus darbus, noriu pasidžiaugti, kad mano gyvenime atsirado pažinimo gylis, kultūros konteksto suvokimas ir patirtis.