Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vagneriška faustiškų variacijų knyga

2003-01-18
Vagneriška faustiškų variacijų knyga

Ak, prirašyta tiek visokios makalynės,
Kad ją pamatęs, į šalis dairais
Ir nori bėgti...

lš Goethe`s "Fausto"
(A.Churgino vertimas)



Silvestro Gaižiūno "Baltų Faustas ir Europos literatūra" teturi gana kukloką paantraštę: mokslinė studija. Autorius padėkos žodyje mokslą pavadina individualia intelektualinės veiklos forma: "Kiekvienas mokslininkas, rašantis knygą, patiria faustiškos celės situaciją, tačiau kelias prie knygos neįsivaizduotinas be bendrakeleivių". Įspūdingas ne tik paminėtų bendrakeleivių kiekis, bet ir jų geografinės koordinatės. Studija rašyta devyniolika metų. Autoriui skirta Latvijos kultūros fondo stipendija, knygos leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Dėl brolių latvių paaukotų pinigėlių jokių pretenzijų neturiu, o lietuviškų litų gaila dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, lietuviška faustiana teužima penkis procentus visos studijos teksto, antra, beveik į šuns dienas išdėtas vertimų korifėjumi vadintas Aleksys Churginas.Kartais jo vertimas primenantis sovietinių direktyvų rinkinį, net pasiekiantis sovietiško vulgarinimo apogėjų,o kartais atrodą, jog verstas ne poeto, bet duobkasio tekstas. Taip, nebuvo vertėjas dorumo įsikūnijimas, net kiauliškai pasielgdavo, švelniai tariant, bet būkime orūs ir objektyvūs. Duobkasių traukiami posmai - ne lakštingalų suokimas. Jeigu sugretintume duobkasio iš "Hamleto" traukiamą dainelę su lemūrų iš "Fausto", rastume daug panašumo. Lemūrai, kasantys kapo duobę Faustui, tėra infernalinės, Mefistofeliui paklusnios pamėklės. Keliais žodžiais studijoje tepaminėtas D.Saukos "Fausto amžiaus epilogas". Vyresnio kolegos grožinės faustianos supratimas esąs iš vakarykštės dienos, chrestomatinis. Šitoks kritiškas įvertinimas įpareigoja studijos autorių pademonstruoti šiuolaikišką faustianos suvokimą bei interpretavimą. Deja, S.Gaižiūno devyniolikos metų triūsas neįtikino, kad mokslininkui pavyko surasti šiuolaikiško grožinės faustianos supratimo raktą, greičiausiai jis pametė net vakarykštį...

lgno Šeiniaus "Siegfried Immerselbe atsijaunina" atsiverčiau prieš keletą dešimtmečių ir didesnę pusę romano perskaičiau vienu prisėdimu. Visas rašytojo šmaikštumas ir meistriškumas dingo iš antrosios dalies puslapių. Politinis antirasistinis pamfletas netikėtai įklimpo lėkštos melodramos vėžėse. Pasak S.Gaižiūno, l.Šeinius savo romaną sukonstravo kaip mitinių, utopinių bei istorinių vaizdinių monolitą. Goethe jį įkvėpęs savo faustiškuoju siužetu, Nietzsche-Zaratustros įvaizdžiu, o K.Hamsunas-impresionistiniu stiliumi. Žymusis norvegas jaunutį lietuvį įkvėpė kūrybinio kelio pradžioje. "Immerselbėje" impresionistinio stiliaus pėdsakai labai blyškūs. Paralelių tarp lmmerselbės ir Fausto mažoka, todėl ir traktuoti šį romaną kaip atvirą bei paslėptą diskusiją su Goethe ir jo "Faustu" - nedėkinga užduotis. Pamfleto žanras diktuoja savo sąlygas, čia viskas paviršiuje. Ieškodamas jame minčių gelmės, manydamas, kad gimnazistui tas mintis iššifruoti tesugebės mokslo laipsniais apsišarvavęs pilietis, gali apsijuokti.

Vokiečių epo "Nybelungų giesmė" herojaus vardas Immerselbei parinktas neatsitiktinai, bet, manytume, dėl visiškai kitų priežasčių, negu mano S.Gaižiūnas. Mokslininkas neiškenčia nesuminėjęs virtinės epo įkvėptų kūrinių, nepacitavęs R.Wagnerio, kad Zygfrydas yra laimintis, bebaimis, mylintis žmogus. Herojaus vardu I.Šeinius pavadino antiherojų. Siegfriedas nesiveržė į mūšio lauką. Jam pažįstamos vien vyno kovos su besirenkančiais pas jį vyriausiais karininkais, vyriausiais štabais. Meilė antiherojui irgi fatališkai nesiseka - žmona jį palikusi, pasirinkdama abejotinos kilmės Katovicų lenką. Nelaimių suniokotas antiherojus, pradėjęs neapkęsti visų moterų, "giliau nugrimzdo savo studijosin". S.Gaižiūnas rimčiausia mina tvirtina, kad Siegfridas romano pradžioje ir įkūnija laimintį, bebaimį, mylintį herojų. Šaiposi I.Šeinius iš Immerselbės mokslinės veiklos, antropologijos opusų bei praktinio jų pritaikymo. Satyra ir humoras, o ypač įvairiausi jų niuansai, nėra ta stichija, kurioje studijos autorius nardytų tarsi žuvis vandenyje. Dažnokai jis be gailesčio išmetamas į krantą.

I.Šeinius išmoningai įterpė į romano audinį sapną apie Dovydą. Šito sapno atsijauninantis antisemitas susapnuoti neturėjo. Jo sąmonė buvo atjungta-perkirptas nervas. Žydės merginos hormonams galutinai įveikus vokiškuosius, chirurgas, turėjęs sujungti nervo galus, nustemba: jie buvo pasislinkę labai arti vienas kito. Visiškai sąmonės Immerselbė praradęs nebuvo. Šitokios reikšmingos detalės S.Gaižiūnas nepastebėjo, sapną apgaubė banaloku ir entuziastingu pasakojimu apie simbolių simbolius, lzraelio mitus, Florencijos kultūrinį titanizmą,giliausius pasąmonės šulinius. Bergždžios gelmių paieškos romane pamflete! Italų Renesanso skulptoriaus Donatello vardas, rimčiau nepastudijavusiems meno istorijos, asocijuojasi vien su Dovydo ir raito Gattamelatos skulptūromis. Jas ir išskiria sapne patekęs skulptoriaus dirbtuvėn Immerselbė. Nacisto uniforma vilkintis antropologas mato, kaip iš marmuro luito kalama Dovydo figūra. Nei taikliai metančio akmenis paauglio piemens figūroje, nei veido bruožuose jis nepastebi žydams būdingų bruožų. Beje, skrupulingas meno istorikas primintų, jog išlikę bent trys skirtingi Donatello "Dovydai". Antropologui sapnavosi labiausiai žinomos skulptūros gimimas. Jeigu ir sapnams būtų privaloma istorinė tiesa, "Dovydą" reikėtų lieti iš bronzos. Ne biblinių herojų panteone turėtų stovėti nuogas bronzinis Donatello jaunikaitis, bet tarp antikinių skulptūrų. Matydami jį šalia Praksitelio "Eroto", neatsistebėtume jų panašumu. Dirbtuvėje Siegfriedas suakmenėja. Senukas menininkas iš peties pasidarbuoja kaltu ir kūju.lmmerselbė, tarsi išnaros atsikratęs nacisto uniformos, perkalamas į Dovydą. Rytą, vos pažvelgęs veidrodin, Siegfriedas įsitikino: sapno būta pranašiško... Veidrodyje atsispindėjo ne senstančio rasisto fizionomija, bet jauno energingo žydo veidas.

Gal mažumėlę pafantazuokime. Pamėginkime sapną apie Dovydą pakeisti sapnu apie Juditą. Rasizmo ideologui suleido hormonus "iš 19 metų jaunos sveikos moters, Judith Ashtam, gyvenančios Jafoje, Palestinoje". Izraelio heroję, kertančią galvą grėsmingam žydų priešui Holofernui, bronzoje Donatello irgi įamžino. Prisiminkime, kad Immerselbė "atsijauninęs galvoja nepalikti Vokietijoje nei vieno žydo ar žydiškų pėdsakų". Aršusis antropologas taip pat netenka galvos. Dar efektingiau už kalaviją išrinktajai tautai padėjo biblinės herojės bendravardės hormonai! Sapnuose statulos dažnai atgyja.. Rūsti Judita, su kalaviju virš uniformuoto rasisto galvos užsimojusi, atrodytų grėsmingesnė už senuką skulptorių su kaltu.

Paviršutiniško I.Šeiniaus kūrinių perskaitymo pėdsakų S.Gaižiūno studijoje daugoka. Nereikšmingas jam pasirodė ir Juditos vardas, kelis kartus romane paminėtas.Mokslininkas teigia, kad Immerselbę atjauninęs gydytojas savo pacientą atpažinęs. Romane pasakojama, jog Pirmojo pasaulinio karo metais hauptmanas Immerselbė sadistiškai kankino Petriuką Inketonį, bet aiškiai pabrėžiama: buvusi auka savo budelio neatpažino. Salomė su tėvu išvažiavo Amerikon dar tais laikais,kai žydai Vokietijoje persekiojami nebuvo. Tiesiog biznieriaus instinktu tėvas suuodė, jog tenai greičiau praturtės, ir neapsiriko. Gana greitai tapo milijardieriumi. Studijoje perskaitysime, kad Salomė su tėvu Vokietiją turėjo palikti kaip nepageidaujamos rasės atstovai. Nerimta rimtoje mokslinėje studijoje narplioti melodramiškus atsijauninusio Siegfriedo ir Salomės santykius. Salomė romane vadinama ir grakščia Afrikos dykumos stirna, ir nekalta Afrikos dykumos stirna,ir išgąsdinta stirna... Jos kaklas kaip iš dramblio kaulo skaptuotas, nuolaidžiai tekinti pečiai, kaip iš brangaus kerinčio kietmedžio išskaptuotos, ištekintos kojos... Klaikiai monotoniškas banalybių kratinys! Nesuprato mokslininkas, kuri "kova primena antrą mūšį ties Žalgiriu, įsibrovėlių rusų bėgimą". Jis mano, kad kalbama apie "penkioliktojo amžiaus mūšį, inspiruotą Ordino"... Rusai pergalingai pradėjo 1914 karą,bet vėliau pralaimėjo vieną mūšį po kito. Antra kova ties Žalgiriu yra dvidešimtojo amžiaus pradžios mūšis... Italo Gonzano atsijauninimo institutą mokslininkas pavadina hermetiniu, nors pats cituoja, kad į šį savotišką "Babilono bokštą" pacientai "plaukia iš visų pasaulio kraštų".

Prie faustiškos tematikos kūrinių priskiria S.Gaižiūnas ir I.Šeiniaus apysaką "Vyskupas ir velnias". Juokingai naiviai studijos autorius komentuoja žaismingą gundymo sceną vasarnamiuke: "Frostas šioje idiliškoje aplinkoje toliau provokuojamas Margretos. Visos provokacijos sukasi apie tą pačią katalikybės ir protestantiškumo konfrontaciją. Margreta,kamantinėdama Frostą, tarsi siekia sužinoti, kiek jame tikro protestantiškumo, o kiek katalikiškumo, kurį išduoda žegnojimasis". Gal mokslininkui nežinomi moteriškosios žmonijos lyties atstovių poreikiai? Vyskupo žmona sėdi priešais vyrą, "laisvai sunertas, vertas parodyti kojas, net aukščiau kelių" demonstruodama. Jos "bliuzelės sagos ant krūtinės susegtos tik dvi, vietoje keturių". Vyskupas supranta, ko žmona nori. Net kaltas jaučiasi, kad ją pamiršęs. Žmona, žaismingai flirtuodama, klausinėja vyskupo, ar sugebėtų katalikų dvasininkas atsispirti gražuolės kūno žavesiui, ar nenusidėtų. Gal protestantų vyskupui, jos vyrui, labiau patiktų būti katalikų vyskupu? Mylėtis nori su savo vyru Margreta, o ne į katalikybės ir protestantizmo konfrontacijas gilintis. Seksu užsiimti, modernia ir tiesmuka mūsų dienų kalba šnekant.

Skaitant studijos skyrių "Faustas kaip kultūros profanacijos veidrodis (V.Žilinskaitės satyra "Naujasis Faustas")" nejučiomis pradeda graužti pavydas. Laimės kūdikis tas Silvestras Gaižiūnas! Ėmė ir sukūrė jam satyros veteranė "Naująjį Faustą". Satyra ypatinga, "vainikuojanti lietuviškąją XX amžiaus faustianą, parodo, kur gali nuvesti Fausto pseudointerpretacijos... Satyra pradedama, galima sakyti, gėtiškai-prologu, kurio autorius yra šiuolaikinis prodiuseris...Vos prodiuseris pradeda pasakoti veikalo turinį, vos apibūdina Faustą, klausytoją(skaitytoją) ima kankinti klausimai: kas čia svarbiau, ar pats Goethe su Faustu, ar vadinamųjų rėmėjų legionas, ar senasis Faustas nėra pretekstas parakultūrinio akiplėšiškumo klestėjimui".

Recenzentą graužiantis pavydas išsisklaidė perskaičius "Naujojo Fausto" tekstą. Satyra kaip satyra, ir sukurta ji ne lietuviškajai XX amžiaus faustianai vainikuoti. V.Žilinskaitės kūrinį priskirtume grupei gerai žinomų jos satyrų, kuriose dažniausiai pasitelkiami mitologiniai siužetai. Puikiausiai jai pavyko ir žaisminga "Fausto" projekcija. Veiksmo vieta ir laikas-pirmasis atgautos nepriklausomybės dešimtmetis Lietuvoje. Satyrikės žvilgsnis panoraminis, pasišaipyta kandžiai ir piktokai. Pasišaipyti iš tų pačių objektų ar reiškinių, manytume, satyrikei nebūtų sudėtinga pasitelkus "Romeo ir Džuljetos", "Otelo" ar "Don Žuano" siužetus. Pasirinktų mitologinių ar kitokių siužetų vaidmuo satyrose tėra pagalbinis, savotiška žaismė. Atkreipkime dėmesį - rašytojai pakako to vakarykščio chrestomatinio "Fausto" perskaitymo, kurio visokiais būdais kratosi faustologas S.Gaižiūnas. Satyrą ji sukūrė aktualią, šiuolaikišką. Nuovokesnis skaitytojas išvengs situacijos, kurion įsivėlė patiklus faustologas. Skaitytojo nekamuos klausimai, kankinę S.Gaižiūną, suprantamos bus intelektualaus kūrybiško žaidimo taisyklės. Satyroje svarbiausia - kur link bus paleistos aštrios strėlės, ar pasieks jos pasirinktus taikinius. Mokslininkui atleiskime. Jam labiausiai parūpo kuklią lietuvišką faustianą vainikuojančio kūrinio paieškos. Ką surado, tą pritaikė.

Nepagailėjo studijos autorius komplimentų kelių darbų apie Goethe autoriui Juozui Eretui, išskirdamas svarbiausią jo veikalą "Jonas Wolfgangas Goethe" (1933). Knyga, išsiskirianti koncepcijos aiškumu, europiniu lygiu, esanti toli nuo banalių ir paviršutiniškų "Fausto" vertinimų. Joje J.Eretas "įžvelgia tris simboliškai išreikštas Veimaro klasiko gyvenimo fazes: pirmąją - gamtos fazę - simbolizuoja Margarita, antrąją - atsisukimą į Antiką - Helena ir trečiąją - orientaciją į krikščionybę - Mater Gloriosa". Studijoje nutylima, kad jau tada J.Eretas nebuvo originalus. Knygos pratarmėje jis pasidžiaugė, kad į tris periodus Goethe`s gyvenimą suskirstęs ir žinomas lenkų mokslininkas Tadeuszas Zielińskis, net tokius pat pavadinimus periodams parinkęs. Tiesa, J.Eretas kartu ir susirūpinęs, "ar tik nebus įtartas pasiskolinęs savo koncepciją iš jo. Ši kebli situacija nemažai kvaršino autoriaus galvą"... Norėdamas būti skaitytojų tinkamai suprastas, J.Eretas paprašė jų patikėti, kad veimariečio gyvenimą i tris periodus suskirstęs savarankiškai.

Visiems nepataria S.Gaižiūnas peikti ar kritikuoti "Fausto". Banalus esąs J.Tyruolis, tvirtinęs, kad pirmoji "Fausto" dalis poetiniu atžvilgiu lenkianti antrąją. J.Eretas banalybių išvengęs, nes parašė: "Fausto" antra dalis visais atžvilgiais nepaprasta. Nuostabi ji dėl laiko bei erdvės suvereniai nebojančios koncepcijos, siužetų įvairumo ir formų margumo". Jeigu antra dalis yra visais atžvilgiais nepaprasta, leiskime pačiam J.Eretui plačiau pakomentuoti savo teiginį: "Tačiau jau pats faktas, kad ilgo, įvairaus gyvenimo išvargintas, skaudžiausių smūgių daužomas, daugybės pašalinių darbų blaškomas ir ne vienu atveju suvaikėjęs senelis prisiversdamas rašė tą veikalą, leidžia manyti, kad ne visos mintys yra gryni perlai". Pervertę keletą "Jono Wolfgango Goethe`s" puslapių, rasime dar įdomesnių samprotavimų: "Yra ir daugiau kritikos vertų vietų. Ir tai nenuostabu, nes veikalas išaugo tokiose keistose sąlygose, kad, ir kaip norėdamas, autorius jų nebūtų išvengęs. Prisiminkime tik, kad poetas, pradėdamas savo darbą, dar nežinojo, kaip jį baigti, o baigdamas jau nebeatsiminė, kaip jį buvo pradėjęs ir ką jis savo kūriniu norėjo pasiekti. Tiesą sakant, tai ne vieno, o trijų kūrėjų veikalas, arba tiksliau - tai trijų poetų parašytos dramos. Vieną iš savo liepsnojančios širdies išsviedė vulkaniškas įsimylėjėlis, antrą suplanavo dogmatiškas klasicistas, o trečią, pagaliau, lėtai brėžė susimąstęs senelis. Taigi, visai suprantama, kad šie Fausto vardu pakrikštyti ir, iš viršaus žiūrint, šiaip taip suderinti veikalai visais atžvilgiais nevieningi: nei koncepcijos, nei kompozicijos, nei fabulos ir, pagaliau, nei stiliaus bei kalbos".

Goethe sykį atsiprašė savo korespondento, kad siunčiąs ilgą laišką. Trumpesniam pritrūkę laiko... Nors S.Gaižiūnas ir neatsiprašo studijos skaitytojų, bet, regis, laiko pritrūko ir jam. Ar geru trečdaliu palengvėjęs devyniolikos metų triūso vaisius netaptų svaresnis, brandesnis? Skystimėlio 728 enciklopedinio formato puslapiuose per akis. Ko gero, būtume arčiau tiesos, jeigu "Baltų Faustą ir Europos literatūrą" tituluotume ne moksline studija ar monografija, bet žaliava (medžiaga) jai. Narpliojo jos autorius daugiausia latviškąją faustianą, pamiršdamas, kuris tūkstantmetis už lango, pamiršdamas, kad būsimi skaitytojai labai užsiėmę. Ilgiausi, užtęsti pentalogijų, trilogijų bei romanų perpapasakojimai kartais primena viduriniokų atpasakojimus. Jeigu būtum medžiotojas ir, sekdamas chaotiškais mokslininko postringavimų zigzagais, ieškotum kiškio (Fausto) pėdsakų, prasikeiktum. Įspūdingai moksliškas vien studijos įrėminimas. Ji pradedama turiniu lietuvių, latvių, vokiečių kalbomis, o baigiama reziumė latviams ir vokiečiams bei asmenvardžių rodykle.

Akylesnis teksto blusinėtojas neliktų be trofėjų. Apsiribosiu vienu, bet apmaudžiausiu. Abi "Fausto" dalis lietuvių skaitytojai tegavę 1960 metais. Abi A.Churgino išverstos dalys pirmą kartą išleistos 1978-aisiais.


Gaižiūnas S. BALTŲ FAUSTAS IR EUROPOS LITERATŪRA. - Kaunas: Knygų naujienos, 2002.



Aleksandras Mažrimas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą