Turėčiau čia parašyti kažką gudraus ir apibendrinančio, bet galvoje vis dar aidi mane visą savaitę lydėjusios daugiakalbystės atgarsiai. Ukrainos mieste Lucke kelias dienas vykusiame „Magnus Ducatus Poesis“ susitikime nuolat skambėjo baltarusių, ukrainiečių, lenkų ir moldavų kalbos. Gražus gaudesys, kurio neužtemdė net biurokratinės vietos valdžios kultūros įstaigų pinklės. Kultūrinė erdvė atgijo daug politinių spekuliacijų patiriančiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plotuose. Ir net santrumpa „LDK“ tame kontekste įgijo kažkokią naują, neapipelijusią prasmę... Va, dar jeigu lietuviškai pasirodytų daugiau tų šalių autorių knygų. Jei jos būtų daugeliui įdomios. Tikėkimės, kad tai iš galimų įgyvendinti svajonių, o ne iš mokslinės fantastikos srities.
Ką skaito vokiečiai?
Iš pradžių šiek tiek praskleiskime tamsos uždangą ir pasižiūrėkime, ką vokiečiai laiko vertingiausiais per praėjusius metus vokiečių kalba parašytais romanais. Rugsėjo pradžioje buvo paskelbtas apdovanojimo Deutscher Buchpreis, 2005-aisiais sukurto pagal Man Booker Prize ir Prix Goncourt premijas, trumpasis sąrašas. Nugalėtojas bus paskelbtas jau visai netrukus, spalio 8 dieną [1], bet mes dar turėsime keletą dienų paspėlioti.
Taigi, į 25 tūkstančių erų apdovanojimą pretenduoja šeši autoriai. Trumpai apie visus. Pirmasis šiame sąraše – 84 metų prozininkas Ernstas Augustinas ir jo romanas Robinsons blaue Haus (Mėlynasis Robinsono namas). Šiaip šis autorius laikomas vienu iš fantasy žanro meistrų, tad ir šiame romane nevengiama fantastikos. Autorius pasakoja apie sukčių bankininką Robinsoną, kuris prisidirba ir priverstas slapstytis. Robinsonas pasineria į virtualų pasaulį, klaidžioja tarp realybės ir iliuzijų. Tai paslaptinga istorija, kurioje skaitytojo tyko daugybė spąstų.
Antrasis pretendentas – Wolfgangas Herrndorfas, gimęs 1965-aisiais, laikomas vienu geriausių savo kartos rašytojų. Jo nominuotojo romano Sand veiksmas vyksta 1972-aisiais, kažkur Šiaurės Afrikoje. Autorius aprašo ten gyvenančią hipių komuną, kurioje įvyksta žmogžudystė, pasirodo paslaptinga moteris ir atmintį praradęs vyriškis. Herrndorfo romanas – trilerio apie šnipus ir pasakojimo apie „gėlių vaikų“ romantiką mišinys. Tačiau pagrindinis kūrinio veikėjas – didžiulė ir neaprėpiama dykuma. Už šią knygą autorius jau pelnė Leipcigo knygų mugės apdovanojimą.
Trečioji pretendentė – Ursula Krechel labiau žinoma kaip poetė. Ji vienintelė moteris sąraše, į kurį įtraukta už savo antrąjį romaną Landgericht (Apylinkės teismas). Romane tyrinėjama skaudi vokiečiams praeitis. Pragyvenęs daugybę metų Kuboje, žydas teisėjas grįžta į Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo. Jis jaučiasi svetimas tiek savo tėvynei, tiek joje paliktai šeimai: jo vaikai gyvena su įtėviais Didžiojoje Britanijoje. Be to, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Vokietijoje, išgyvenančioje ekonominį pakilimą, niekas nebenori girdėti apie karo padarytas žaizdas.
Ketvirtasis rašytojas – 29 metų Clemensas J. Setzas laikomas šiuolaikinės austrų literatūros vunderkindu. Savo naujausiame romane Indigo jis aprašo keistą ligą, kamuojančią internatinę mokyklą ir paslaptingai dingstančius mokinius. Jaunas matematikos mokytojas Clemensas Setzas ima tirti ligos priežastis, ir jį tučtuojau atleidžia iš darbo. Autorius meistriškai žaidžia tapatybėmis, įskaitant ir savąją, ir sukuria drąsų, skaitytojus stebinantį pasakojimą.
1972-aisiais gimęs Stephanas Thome romane Fliehkräfte (Išcentrinė jėga), pasakoja apie filosofijos profesorių ištikusią vidutinio amžiaus krizę. Jo dukra išsikrausto iš namų, o žmona gauna darbą kitame mieste. Šeimyniniai santykiai ir problemos universitete priverčia profesorių keisti gyvenimą – jis vienas išvyksta į Portugaliją permąstyti savo vertybių.
Paskutiniojo pretendento Ulfo Erdmanno Zieglerio romanas Nichts Weisses (Nieko balto) – pats neįprasčiausias. Tai spaustuvininko, svajojančio apie idealų šriftą, istorija. Autorius taip pat pateikia plačią aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Vakarų Vokietijos gyvenimo panoramą ir pranašauja Gutenbergo eros pabaigą.
Štai tokie pretendentai. Galbūt kurį nors iš jų galėsime skaityti ir lietuviškai.
Dokumentikos įdomybės
Rugsėjo viduryje buvo paskelbtas ir ilgasis Samuelio Johnsono premijos – vieno prestižiškiausių apdovanojimų už dokumentinę prozą – ilgasis sąrašas. Pats apdovanojimas įkurtas 1999-aisiais ir teikiamas už knygas istorine, sporto, kelionių, mokslo, politikos tematika, už biografijas, autobiografijas ir knygas apie meną. Dėl šio apdovanojimo varžosi įvairių tautybių autoriai, kurių knygos buvo angliškai išleistos Jungtinėje Karalystėje. Nugalėtojas ir 25 tūkstančių svarų laimėtojas bus paskelbtas lapkričio 12 dieną.
Trumpai paminėsiu keletą įdomesnių pretendentų. Biologo Thoro Hansono knyga Feathers (Plunksnos) išsamiai pasakoja apie „vieno nuostabiausių gamtos išradimų“ istoriją. Joje pateikiama ir kultūrinė plunksnų istorija – pavyzdžiui, kaip plunksnų tyrinėjimai paveikė aviaciją ar rašomųjų priemonių tobulinimą.
Į sąrašą pateko ir neabejotinas daugybės būsimų apdovanojimų favoritas – autobiografinė Salmano Rushdie knyga Joseph Anton bei rusų žurnalistės Mashos Gessen negailestinga Vladimiro Putino biografija The Man Without A Face: The Unlikely Rise of Vladimir Putin (Žmogus be veido: neįtikėtinas Vladimiro Putino iškilimas).
Iš įdomesnių dar verta paminėti Sue Prideaux biografiją Strindberg: A Life (Strindbergo gyvenimas), pasakojančią apie kontroversišką, sudėtingą vieno iš geriausių pasaulio rašytojų gyvenimą. Įdomi ir Pulitzerio premijos laureatės, žurnalistės Katherine Boo knyga Behind the Beautiful Forevers (Kas slypi už nuostabių amžinybių), pasakojanti apie gyvenimą ir mirtį Mumbajaus lūšnynuose.
Atsispausdink pats
Vienas įdomiausių ir įtakingiausių JAV žinių puslapių The Huffington Post paskelbė straipsnį apie naują leidybos revoliuciją. Ne, jame nekalbama apie elektronines knygas, straipsnyje svarstomos plačios vadinamojo Print-on-demand (spausdinimo pagal pareikalavimą) galimybės.
Pasak kompanijos On Demand, sukūrusios Espresso Book Machine – automatą, spausdinantį knygas, jie pasirašė sutartį su Eastman Kodak ir ReaderLink Distribution Services. Todėl dabar knygų spausdinimo mašinos bus įkurdintos visuose 105 000 Kodak nuotraukų kioskuose JAV, įskaitant vaistines ir prekybos centrus.
Pasak On Demand vadovo Dane‘o Nellerio, klientas Kodak kioskuose dabar galės pats atsispausdinti savo nuotraukų albumą, savo paties parašytą ir/ar sukurtą knygą bei bet kurį iš 7 milijonų literatūros kūrinių, šiuo metu prieinamų On Demand sistemoje.
„Jūs galėsite užeiti į prekybos centrą, išsirinkti norimo pavadinimo knygą ir pasiimti ją baigę apsipirkti“, – sako D. Nelleris.
Iki šiol spausdinimo pagal pareikalavimą technologijos plėtra buvo ribojama didžiulės spausdinimo mašinų kainos – 150 tūkstančių JAV dolerių, ir žmonės paprastai užsisakydavo tokias knygas internetu. Tačiau dabar, išplėtojus tokių paslaugų tinklą ir patobulinus techniką, atsispausdinti parduotuvėje knygą gali tapti taip įprasta, kaip išsiimti bankomate pinigų.
„Tai skaitmeninio virsmo, vykstančio žiniasklaidos erdvėje dalis, – sako Nelleris. – Turinys keliauja tiesiai pas vartotoją, nesvarbu, ar per Kindle, ar padedant spausdinimo mašinoms. Mes aplenkiame tradicines platinimo ir sklaidos grandis.“
Ką gi, tikėtinas spausdinimo pagal pareikalavimą mašinų antplūdis JAV laukia 2013 metų pirmojoje pusėje. O mums belieka stebėti, ar prigis ši naujovė ir kaip ji pakeis skaitymo įgūdžius, leidybos verslą ir net pačią literatūros sampratą. Žinoma, ši mašina ideali, jei norite įsigyti kokį nors pigų skaitalą kelionei ar atostogoms, bet rimtos literatūros ieškoti žmonės vis dar trauks į knygynus. Bent aš to tikiuosi.
Ar bibliotekos skolins elektronines knygas?
Didžiosios Britanijos kultūros ministras Edas Vaizey paskelbė kuriantis vyriausybės komisiją elektroninių knygų skolinimo bibliotekose galimybėms tirti. Leidėjai iš karto puolė dejuoti, kad tai turės „rimtų pasekmių“ jų verslui, tačiau bibliotekoms tai būtų naudinga.
Elektroninių knygų skolinimasis sparčiai plėtojasi. Skaityklės keičia žmonių skaitymo įpročius, tai, kaip jie sąveikauja su knyga, ir aš manau, kad elektroninių knygų skolinimasis pakeis žmonių lankymosi bibliotekoje įpročius“, – sako ministras.
Šiuo metu vos keletas šalies bibliotekų teikia knygų skolinimosi paslaugas, o didžioji dalis leidėjų nerimsta, nes dar nėra griežtai nustatyta, kaip bus mokama už šią paslaugą. „Kadangi paspausti mygtuką ir pasiskolinti knygą bus dar lengviau nei ją nusipirkti, žmonės rinksis skolinimą, ir tai turės rimtų pasekmių tiek autoriams ir jų honorarams, tiek knygų pardavėjams, tiek leidėjams“, – sako Leidėjų asociacijos pirmininkas Richardas Mollet.
Taigi, kol kas elektroninių knygų skolinimosi galimybės ir sąlygos lieka aiškiai neapibrėžtos tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek JAV, bet kitais metais šias paslaugas greičiausiai ims teikti dauguma elektroninių knygų prekyboje pirmaujančių šalių.
Kinai uždraudė japonus
Pereikime prie vaidų ir paskalų. Dėl teritorinių Kinijos ir Japonijos ginčų kenčia ir literatūra. Pekino valdžia primygtinai rekomendavo knygynams išimti iš lentynų japonų rašytojų kūrinius ir kelionių po Japoniją vadovus.
Nuo Kinijos knygynų prekystalių dingo ir Haruki Murakami knyga 1Q84, tapusi šioje šalyje bestseleriu. Nežinia ar bus uždraustos visos šiuo metu garsiausio japonų autoriaus knygos, neaišku ir tai, ar japoniškų knygų draudimas paplis po visą Kiniją.
Kinų leidėjams taip pat buvo primygtinai rekomenduota nebeužsakyti naujų japonų autorių knygų vertimų. Tiesa, tai jau ne pirmas atvejis, kai japoniškos knygos uždraudžiamos Kinijoje. Šiais metais kinai jau buvo uždraudę japoniškos manga kūrėjų Tsugumi Ohba ir Takeshi Obata knygas kaip „pavojingas Kinijos vaikų protinei ir fizinei sveikatai“.
Pats Murakami griežtai sureagavo į „isterišką“ Kinijos ir Japonijos konfliktą. „Tai kaip pigus alkoholis. Po kelių taurelių pasigeri ir tampi isteriškas. Garsiai rėki, šiurkščiai elgiesi. Tačiau po girto siautėjimo kitą rytą lieka tik siaubingos pagirios. Todėl turime atsargiai žvelgti į politikus, bandančius nugirdyti mus šiuo pigiu alkoholiu ir nekleisti situacijai tapti nevaldoma“, – pareiškė Murakami.
Trintis tarp Japonijos ir Kinijos išaugo rugsėjo viduryje, kai Japonija nacionalizavo Senkaku salas, Kinijoje vadinamas Diaoju salomis.
Visa teisybė apie didįjį bytniką
Garsiojo bytniko Jacko Kerouacko nuodėmės pasivijo jį ir po mirties. Buvusi rašytojo mergina Joyce Johnson, kuriai dabar 77-eri, nusprendė senatvėje užsidirbti gražaus pinigo ir parašyti „viską, kaip buvo“. Prieš mūsų akis iškyla klasikinė mūzos ir genijaus istorija.
Joyce taip pat išsklaido keletą Kerouacką supusių mitų. Pasak Joyce, knyga Kelyje, išgarsinusi Jacką, nebuvo parašyta spontaniškai per tris savaites. Pasak jos, autorius romaną šlifavo ir gludino keletą metų.
Johnson apibūdina Kerouacką kaip „labai keistą asmenį“, kuris elgėsi su ja kaip su šunimi, bet nepaisant to buvo jos viso gyvenimo meilė.
Ji sutiko Kerouacką būdama dvidešimt vienų. „Jis neturėjo kur gyventi ir neturėjo pinigų. Kadangi aš buvau jauna rašytoja, turinti nuosavą butą, Allenas Ginsbergas surengė mums aklą pasimatymą“, – prisimena Johnson. Kartu jie išbuvo porą metų.
Pasirodžius „Kelyje“, Kerouackas akimirksniu tapo įžymybe, ir tai sugriovė judviejų santykius. „Moterys visur siūlė jam save. Jis buvo garsenybė, ir tai pakėlė labai sunkiai. Viešumoje jis nuolat būdavo girtas“, – rašo Johnson.
Savo knygoje The Voice Is All: The Lonely Victory of Jack Kerouack (Balsas yra viskas: Vieniša Jacko Kerouacko pergalė), autorė aprašo ne tik Kerouacko šlovės dienas, bet ir jo vaikystę Kanadoje: „Jis kalbėjo kanadietišku prancūzų dialektu, ir anglų kalba jam buvo antroji. Todėl savo mintyse jis nuolat stengdavosi rasti anglišką atitikmenį prancūziškam žodžiui.“
„Manau, niekada nebuvau sutikusi taip laisvai gyvenančio žmogaus. Jam nuolat reikėjo judėti, tarsi likdamas vienoje vietoje pernelyg ilgai, jis būtų iščiulpęs visus dabarties syvus“, – prisimena Joyce.
P. S.
Bibliotekininkas ar bibliotekininkė mūsų sąmonėje dažnai iškyla kaip akiniuota blausi būtybė, tačiau metas tą stereotipą paneigti. Siūlau pasigrožėti bibliotekininkų tatuiruotėmis. Kam kūno meno maža – užsukite į nuotraukų skyrelį, kuriame rašytojai sėdi, vaikšto ir guli vienais apatiniais. Jei pusnuogis rašytojas jums bjaurus, galbūt sudomins rašytojai ant dviračių.
Mažiausia pasaulyje knyga yra trisdešimties puslapių, ir jos plotis neviršija žmogaus plauko storio. Ji tokia maža, kad nesimato net per mikroskopą. Ją parašė Malcolmas Douglas Chaplinas, o jonų spinduliu mikroschemoje išraižė jo brolis Robertas Chaplinas. Knyga atrodo štai taip.
Belgų menininkas Tomas Haentjensas šimtui dailininkų iš 28 šalių pasiūlė dalyvauti projekte Doedemee. Projekto tikslas – atkreipti dėmesį į neraštingumą Afrikoje. Kiekvienas dailininkas sukūrė plakato dydžio viršelį vienam iš šimto geriausių visų laikų romanų pagal Observer sąrašą. Viršeliai labai įdomūs, juos rasite štai čia.
Na, ir pabaigai – gyvas autoriaus balsas: T. S. Eliotas skaito „The Love Song of J. Alfred Prufrock“ (Alfredo Prufroko meilės daina).
___________________
[1] straipsnis tinklalapyje bernardinai.lt publikuotas 2012 m. spalio 4 d.
