Kovo mėnesis – gausus apdovanojimų ir premijų. Kartais rašydamas apie jas pagalvoju – ir kam tai reikalinga, kam įdomu, bet šiais lengvai prieinamų knygų ir skaityklių laikais smalsesnis skaitytojas (ir viliuosi – leidėjas) galbūt susidomės vienu ar kitu autoriumi, gal pats perskaitys, o gal anksčiau ar vėliau pasirodys ir kūrinio vertimas į lietuvių kalbą. Tik labai jau daug tų „gal“...
Nusipelniusieji ir patekusieji
Pradėkime nuo 2007-aisiais įkurto Man Asia literatūrinio apdovanojimo. Jis teikiamas kasmet už geriausią Azijos rašytojo romaną, parašytą angliškai arba išverstą į anglų kalbą. Laimėtojas gauna 30 tūkstančių JAV dolerių, o vertėjas (jei toks yra) – 5 tūkstančius.
Šiemet Man Asia apdovanojimą pelnė Malaizijos rašytojas Tan Twan Engas už romaną The garden of Evening Mists (Vakaro miglų sodas). Šį romaną jau esu minėjęs, jis buvo patekęs į pernai metų Bookerio apdovanojimo trumpąjį sąrašą. Jame pasakojama apie įvykius po Antrojo pasaulinio karo: Japonijos karo belaisvių stovykloje išgyvenęs advokatas ieško ramybės kalno viršūnėje esančiame sode ir įsivelia į Japonijos karo nusikaltėlių persekiojimą. „Romane rašoma apie asmeninę ir tautos garbę, meilę ir atpirkimą, atmintį ir užmarštį, apie trikdantį kultūrinio rafinuotumo ir barbarybės derinį“, – sako viena iš premijos žiuri narių Maya Jaggi.
Beveik prieš mėnesį buvo paskelbti ir JAV Nacionalinės knygų kritikų premijos (National Book Critics Circle Award) laimėtojai. Prozos nominacijoje premija atiteko debiutanto Beno Fountaino romanui Billy Lynn‘s Long Halftime Walk (Ilgasis Bilio Lino pasivaikščiojimas per pertrauką). Jame pasakojama apie iš Irako karo sugrįžusius kareivius. Per žinių kanalą parodytas jų kovos su maištininkais epizodas paverčia kareivius tikromis įžymybėmis. Jie išsiunčiami į specialų turnė po JAV, įsukami į šou verslą. Romane parodoma praraja, žiojinti tarp tikrojo karo Irake ir to, kaip jis suvokiamas pačiose JAV. Didžioji dalis romano veiksmo vyksta Teksaso stadione – parodoms skirtumas tarp turtingųjų, privilegijuotųjų ir paprastų kareivių, patekusių iš karo mėsmalės į medijų mėsmalę. Romanas nėra itin realistinis – tai kupinas komizmo, absurdo ir kandžios pašaipos kūrinys.
Įprastiniame pasaulyje žinomų apdovanojimų sąraše šiemet esama ir naujovių, ir sumaišties. Visų pirma džiugu pranešti, kad atsigavo buvusi moterų literatūros premija Orange prize. Orange telefonų kompanijai pasitraukus iš premijos rėmėjų, jai buvo iškilusi grėsmė. Šiemet premija vadinasi Women‘s Prize for Fiction (Moterų prozos premija) – buvo atkurtas jos pirminis pavadinimas, ją remia kelios kompanijos ir privatūs asmenys.
Kovo viduryje paskelbtame ilgajame pretendentų sąraše – dvidešimt knygų, tarp jų tokių žinomų rašytojų kaip Barbara Kingslover, Hilary Mantel ir Zadie Smith kūriniai. Į ilgąjį sąrašą taip pat pateko lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamos turkų rašytojos Elif Shafak romanas Garbė (Honour), pasakojantis į Londoną emigravusių turkų gyvenimo, meilės ir išdavystės istoriją. Sąraše taip pat yra vienu populiariausių pernai metais išleistų romanų laikomas rašytojos Gillian Flynn trileris Gone Girl (Dingusi mergina). Tai detektyvinis romanas, pasakojantis apie dingusią žmoną ir jos nužudymu įtariamą jos vyrą. Detektyvinė intriga rašytojai – proga pakalbėti apie santuoką, apie asmenines sutuoktinių paslaptis, apie žmones, kuriuos tariesi pažįstantis, bet iš tikrųjų nežinai nieko. Nenustebčiau, jei ši knyga jau verčiama į lietuvių kalbą ir greit pasieks skaitytojus.
Vienu įdomesnių debiutų galima pavadinti ir Izraelio rašytojos bei buvusios Izraelio armijos karės Shani Boianjiu romaną The People of Forever Are Not Afraid (Amžinybės žmonės nieko nebijo). Jame pasakojama apie mokyklos draugų trijulę ir kaip juos pakeičia tarnyba armijoje. Vieni jų saugo sieną su Egiptu ir gaudo kontrabandininkus, kiti susiduria su palestiniečiais ar užmezga tarnybinius romanus.
Trumpasis nominantų sąrašas bus paskelbtas balandį, o laimėtojas – birželį.
Pakiš koją Bookeriui?
Didžiojoje Britanijoje įsteigtas naujas literatūros apdovanojimas, pavadintas Folio apdovanojimu (Folio Awards), mat jo rėmėjai – Folio draugija (Folio Society), privati leidybos grupė, leidžianti prabangias literatūros klasikos knygas kietais viršeliais.
Apdovanojimo steigėjai tikisi, kad jis taps toks pat prestižinis, kaip Bookerio apdovanojimas. Tiesa, skirtingai nei Bookerio atveju, į apdovanojimą galės pretenduoti kiekvienas grožinės literatūros kūrinys, parašytas angliškai, nebelieka geografinių apribojimų. Žanrinių apribojimų taip pat nebelieka.
Apdovanojimo sumanytojas, literatūros agentas Andrew Kiddas teigia, kad neketina varžytis su Bookeriu. Tiesa, tam tikros trinties esama – kažikurie apdovanojimo steigėjai tvirtina, kad Bookeris nebepateisina lūkesčių: žiuri neieško naujų vardų, pataikauja populiariosios literatūros skaitytojams.
Apdovanojimo dydis – 40 tūkstančių svarų sterlingų. Pirmąkart jis bus įteiktas kitų metų kovo mėnesį, praėjus penkiems mėnesiams po Bookerio apdovanojimo.
Kaip bus atrenkamos knygos? Apdovanojimo steigėjai subūrė apie šimtą autorių ir kritkų į vadinamąją Filio akademiją. Į ją pateko tokie rašytojai kaip Nobelio premijos laureatas J.M. Coetzee; Bookerio laimėtojai Margaret Atwood, Johnas Banveille‘is, Peteris Carey, Ianas McEwanas, Michaelas Ondaatje, Salmanas Rushdie, JAV autoriai Michaelas Chabonas, Bretas Eastonas Ellisas, Junot Diazas, taip pat rašytojai China Mieville‘is, Davidas Mitchellas, Philipas Pullmanas, Zadie Smith, Jeanette Winterson.
Jie atrinks apie 60 dėmesio vertų knygų ir penkių atsitiktinai iš Akademijos narių parinktų vertintojų komitetas spręs, kas vertas prizo. Du iš šių vertintojų turės būti ne Jungtinės Karalystės piliečiai ir ne daugiau kaip trys – tos pačios lyties. Bus skelbiami ilgasis ir trumpasis sąrašai.
Ką gi, po metų žiūrėsime, ar ši užmačia pasiteisins ir žiūrėsime, ar Bookeriui gresia išnykimas.
Literatūra užsiims genetikai
Mokslininkai, kurie atseka genetinę žmonijos istoriją pagal genų mutacijas, pritaikė tą pačią techniką vienam iš Vakarų pasaulio seniausių ir žinomiausių tekstų ir nustatė apytikslę jo sukūrimo datą.
Tas tekstas – Homero Iliada ir, pasak mokslininkų, ji buvo sukurta maždaug 762 metais prieš Kristų (paklaida gali būti apie penkiasdešimt metų). Tai, kad Trojos karas iš tikrųjų vyko ir toks asmuo kaip Homeras egzistavo, tyrėjai priėmė kaip duotybę. Jų nustatyta data daugmaž sutampa su daugelio mokslininkų hipotezėmis, kad Iliada parašyta aštuntame amžiuje prieš Kristų, tad jokios ypatingos sensacijos šis atradimas nesukėlė. Daug įdomiau atrodo genetikos metodų pritaikymas literatūrai tirti.
„Kalbos elgiasi visiškai taip pat kaip genai, – sako vienas iš mokslininkų, Anglijos Redingo universiteto evoliucijos teorijos specialistas Markas Pagelis. – Jų vystymosi raida analogiška. Mes pabandėme užfiksuoti lingvistinės evoliucijos dėsningumus ir išstudijavome Homero žodyną, norėdami pažiūrėti, ar kalba vystėsi taip, kaip mes manome ji turėjo vystytis.
Šiuo metu vyrauja versija, kad jokio žmogaus, vardu Homeras nebuvo, o Iliada – sakytinių tekstų, kurių seniausieji datuojami net 13 amžiumi prieš Kristų, kompiliacija.
Tyrėjai atsekė Iliados žodžius taip, kaip atsekami genai genome. Jie naudojosi vadinamuoju Swadesho žodžių sąrašu, kurį penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sudarė JAV lingvistas Morrisas Swadeshas. Šiame sąraše esama maždaug 200 sąvokų, turinčių žodinius atitikmenis kiekvienoje kalboje ir kultūroje: tai kūno dalių pavadinimai, žodžiai, skirti giminystės ryšiams įvardinti.
Jie paėmėm hetitų, tautos, kuri egzistavo galimo Trojos karo metu, žodžius, palygino juos su šiuolaikine graikų ir atsekė žodžių kaitą nuo hetitų iki Homero laikų, ir iki šių dienų. Būtent taip matuojama genetinė žmonijos istorija – grįžtant atgal ir žiūrint, kaip laikui bėgant, keitėsi genai.
„Esu evoliucijos teorijos specialistas, – sako Pagelis, – ir studijuoju kalbą, nes tai stebėtinas kultūros platinamas replikatorius. Kalba replikuojasi su stebėtinu patikimumu.“
Kaip įkišti eilėraštį į skaityklę?
O JAV poetai šiuo metu susirūpinę, kaip jų poezija atrodys vis labiau populiarėjančiose skaityklėse. Dauguma poetų teigia, kad publikuoti ir skaityti poeziją skaityklėse jiems nemalonu ir nepriimtina. Jie teigia, kad perkeliant į skaityklę išardomas eilučių ritmas, tarpai tarp eilučių, jų išdėstymas. Trumpai tariant, prarandama pati eilėraščio forma.
Internetinio poezijos žurnalo redaktorė Kim Roberts dar 2000-aisiais ėmė spausdinti poetus internete. „Čia nesuardoma forma, poezija tampa plačiau prieinama, ją lengviau aparti, lengviau susiburti gerbėjams ar kritikams, – sako ji. – Man atrodo, kad vienos technologijos geriau tinka vieniems žanrams, o kitos – kitiems. Manau, kad internetas itin palankus poezijai, o skaityklė – prozos žanrui.“
Nepaisant to, leidėjai tikisi rasti būdą, kaip išsaugoti poezijos formą skaityklėse. Leidėjai jau yra bandę pritaikyti XX amžiaus poezijos klasiką skaityklei tiesiog konvertuodami tekstą į priimtiną formatą. Deja, Harper Collins išleista elektroninė Alleno Ginsbergo poezijos rinktinė atrodo siaubingai. Garsioji poema Howl (Staugsmas) ekrane panaši į beformę teksto dėmę, ji visiškai nepaskaitoma.
Dabar patys poetai kartais rašo taip, kad jų tekstas skaityklėje atrodytų įskaitomas. Kiti naudojasi skaitykle kaip užrašų knygute ar savo tekstų sankaupa – tuomet nereikia vežiotis knygų ar popierių šūsnies. O tai, kad eilėraštis skaityklėje atrodo iškreiptai, pačių poetų nejaudina. Jie juk skaitydami atsimena visas pauzes, tarpus ir eilučių išdėstymą.
2010-aisiais poezijos problemai skaityklėse spręsti buvo skirti nemaži pinigai. 100 tūkstančių JAV dolerių paaukojo vienas iš Microsoft įkūrėjų Paulas G. Allenas, 65 tūkstančius pernai skyrė JAV Nacionalinis menų fondas (National Endowment for the Arts).
Deja, kol kas išeities nerasta. Turbūt karštai trokštantiems žengti koja kojon su progresu poetams teks prisitaikyti prie įnoringųjų skaityklių ir rašyti taip, kad skaitytojas matytų neiškraipytą tekstą. Tik kažin ar verta?
Kur slepiasi Kinijos literatūra?
Ironiška, kad popierių išradusioje šalyje įdomiausia literatūra kuriama elektroninėje erdvėje. Nemažai žinomų kinų rašytojų literato kelią pradėjo internete. Štai Li Jie rašyti istorijas pradėjo dirbdama banke iš nuobodumo, pasirašinėjo ji slapyvardžiu Anni Baobei. Netrukus jos pasakojimai apie nusivylusį dabartinį jaunimą tapo populiarūs ir tėvų siaubui 25 metų mergina metė darbą ir pasišventė vien rašymui. Rizika pasiteisino. Dabar ji – bestselerių autorė.
Rašymas internete Kinijoje tapo tikra revoliucija. Daugybė skaitytojų šioje šalyje literatūrą dabar skaito savo išmaniuosiuose telefonuose ir planšetiniuose kompiuteriuose. Šiuo metu internetas išlieka vienintele vieta, kur jaunas ambicingas rašytojas gali prasimušti. Pasak Penguin China vadybos direktoriaus Jo Lusby, Kinijoje nėra jaunesnių nei 35 metų autorių, kurie nebuvo atrasti internete.
Internetinė literatūra tapo puikia alternatyva valstybės kontroliuojamoms leidykloms. Visos jose leidžiamos knygos kruopščiai peržiūrimos atsargių redaktorių ir uolių cenzorių, o į literatūrą internete dar žvelgiama pro pirštus. Tiesa, Kinijoje internetas taip pat cenzūruojamas, bet tokios apimties literatūros griežtai nesužiūrėsi.
Nemažai literatūros puslapių lankytojai turi mokėti pinigus, kad galėtų skaityti. Autoriai savo ruožtu dažnai rašo spontaniškai ir keičia siužetą pagal puslapio lankytojų pageidavimus. Tiesa, rašantiems internete taip pat gresia įvairūs pavojai: nekantrūs skaitytojai dažnai bando pakišti savo parašytas versijas, aktualus ir piratavimo klausimas.
Dauguma valstybinių leidyklų literatūrą vis dar laiko propagandos įrankiu ir moralės žadintoja. Tuo tarpu internetinė literatūra atviresnė skaitytojų poreikiams ir madoms. Patys skaitytojai kuria tokių Kinijoje populiarių žanrų, kaip paaugliško meilės romano ar kelionių laike paklausą.
Kinijoje – 564 milijonai interneto vartotojų, tad ir literatūra internete tapo nemenku verslu. Vienas stambiausių interneto literatūrinių puslapių Shanda Literature saugo apie šešis milijonus vartotojų parašytų kūrinių. Tačiau kai kurių, labiau politiškai angažuotų rašytojų netenkina tradicinis internetas. Norėdami apeiti cenzūrą, jie rašo į Weibo (kiniškas Twitter atitikmuo). Žinoma, cenzūra gali šiuos įrašus ištrinti, bet juos jau bus perskaitę ir išplatinę tūkstančiai skaitytojų.
Taigi, internetas Kinijoje lieka vieninteliu takeliu, leidžiančiu apeiti cenzūrą ir vienintele terpe, iš kurios retkarčiais pasigirsta naujas, įdomus rašytojo balsas.
P.S.
Šįkart margumynų rinkinį pradėsiu žymių rašytojų namuose nuotraukomis. Iš jų galima nemažai nuspėti apie daugelio jų charakterį ir įpročius. Gal tuose namuose kur nors kabo ir paties rašytojo tapytas ar paišytas autoportretas. Nemenką jų rinkinį rasite čia. Dar galima paspoksoti retą filmuotą medžiagą su žymiais rašytojais. Kai ką jau buvau įkėlęs, bet filmuota medžiaga su Orwellu ir ConanDoyle‘iu tikrai verta dėmesio.
Norintieji taip pat gali apsilankyti itin gyvuose ir klestinčiuose mirusių autorių Facebook ir kituose profiliuose. Dalyvaukite, „laikinkite“, rašykite. Sąrašas štai čia.
Ir dar šiek tiek šviesių, būsimos literatūrinės šlovės ir jos kainos nesugadintų veidų – rašytojų paauglystėje nuotraukos. O štai čia – pirmieji garsų eiliuotojų poetiniai bandymai.
Ir pabaigai – šiek tiek taikomojo meno. Pasižiūrėktie įdomiausias knygų skulptūras ir švytinčias Pietų Korėjos menininkės Airan Kang knygas. Įspūdingai atrodo. Ypač kokio nors pamišėlio lentynose.
Gero jums skaitymo ir naršymo.
