Retkarčiais vis pagalvoju apie elektroninių knygų skaityklę. Kiek ji sutaupytų man vietos, kaip paprasta būtų parsisiųst kai kurias knygas ir kaip patogu ją visur vežiotis. Tikrai nemanau, kad dėl to mesčiau skaityti popierines knygas. Esu per daug prisirišęs prie popierinės knygos kvapo, verčiamų puslapių šnaresio, rausimosi lentynose, estetinio knygos vaizdo. Naiviai tikiuosi, kad šitam pasauly atsiras vietos viskam...
Savamoksliai recenzentai puola
Na ką gi, įvyko tai, ko su baime ar su džiaugsmu laukė skaitytojai. Elektroninės prekybos portalas Amazon.com paskelbė pardavęs daugiau elektroninių savo skaityklei „Kindle“ pritaikytų knygų, nei paprastų knygų minkštais ir kietais viršeliais kartu sudėjus.
Popierines knygas Amazon.com pradėjo pardavinėti 1995 metų liepą. Po dvylikos metų, 2007-aisiais, „Amazon“ pristatė savo „Kindle“ skaityklę ir ėmė pardavinėti elektronines, šiai skaityklei pritaikytas knygas. 2010 metų liepą elektroninių knygų pardavimai viršijo knygų kietais viršeliais pardavimus, o praėjus dar pusmečiui – ir knygų minkštais viršeliais pardavimus. Nuo šių metų balandžio pirmosios kiekvienam šimtui „Amazon“ parduodamų popierinių knygų tenka apie 105 elektronines.
„Pirkėjai dabar daug dažniau renkasi „Kindle“ pritaikytas knygas, o ne paprastas, – teigia Jeffas Bezosas, vienas iš Amazon.com įkūrėjų ir vadovų. – Mes labai laukėme tai nutiksiant, tačiau nesitikėjome, kad tai įvyks taip greitai. Juk popierines knygas pardavinėjame jau penkiolika metų, o elektronines – vos keturis.“
Šiuo metu JAV esanti „Kindle“ parduotuvė siūlo daugiau nei 950 tūkstančių elektroninių knygų, iš kurių 790 tūkstančių kainuoja 9. 99 JAV dolerius ar mažiau. Per pastaruosius penkis mėnesius „Kindle“ parduotuvė pasipildė daugiau nei 175 tūkstančiais elektroninių knygų.
Taigi, Amazon.com klesti, o kritikai nerimauja. Į PEN klubo „Pasaulio balsų festivalį“ susirinkę kritikai kalbėjosi apie knygų kultūros, knygų apžvalgų ir recenzijų ateitį. Perspektyvos, jų manymu, niūrios. „Profesionalų, atpažįstamą ir rimto leidinio standartus atitinkantį literatūros apžvalgininką pakeitė „Amazon“ atsiliepimų rašeiva, mokus klientas, dažnai įžvalgus ir motyvuotas, tačiau dar dažniau – banalus, įkyrus ir turintis išankstinę nuomonę“, – skundžiasi vienas iš kritikų, Niujorko universiteto literatūros profesorius Morrisas Dicksteinas. Jis teigia, kad „literatūros apžvalgininkui būtinas skonis, jautrumas, išsilavinimas ir retai pasitaikantis kalbos jausmas bei tinkamų argumentų pasirinkimo nuojauta“. Pasak jo, paskubomis išsakyta „patinka-nepatinka“ nuomonė negali pakeisti argumentų ir įrodymų kalbos. „Knygų apžvalgų demokratizavimas prilygsta šio žanro ir šios profesijos nuosmukiui“, – įsitikinęs profesorius.
Jam pritaria rašytoja ir eseistė Cynthia Ozick. Ją liūdina faktas, kad dauguma ištikimiausių knygų skaitytojų JAV kartu yra ir „Amazon“ apžvalgininkai. „Jie ne tik perka knygas nuolat, o ne retkarčiais, jie taip pat nori jas vertinti viešai, skiria savo laiko joms aprašyti. Jie rimtai žvelgia į knygų reikšmę ir poveikį, tačiau esama dviejų tokiems apžvalgininkams būdingų bėdų, – teigia C. Ozick. – Knyga jiems, nesvarbu – grožinė ar ne, turi teikti „dvasinį pakilimą“. O dar svarbiau tai, kad romane esantys personažai jiems patiktų, būtų mieli ir simpatiški. Dvasinis pakilimas ir mieli personažai – ar tai tinkamos kategorijos, kai kalbame apie literatūrą? Jei taip, tada „Hamletas“ ir Karalius Lyras“ nėra literatūra, „Sesuo Kerė“ nėra literatūra, viskas, ką parašė Čechovas – nėra literatūra, ir taip toliau.“
Kritikus taip pat šiurpino „Amazon“ ir kitų panašių portalų primygtinai siūlomos rekomendacijos – nematomas „draugas“, sakantis, kad jeigu tu užsisakei vieną knygą, tau patiks ir kitos jų siūlomos į nusipirktąją panašios knygos. „Jei seksite šiais patarimais, visada jausitės taip, tarsi skaitytumėt tą pačią, nors ir ne to paties autoriaus parašytą knygą“, – pastebi vienas iš diskusijos dalyvių, prancūzų rašytojas Herve Le Tellier.
Archyvo lobiai
Rašytojai rašo ir po mirties. Ypač tie, kurie ir gyvi buvo itin produktyvūs. Vieno garsiausių pasaulio rašytojų, „Prisukamo apelsino“ (The Clockwork Orange) autoriaus Anthony Burgesso archyvuose buvo rasta 20 niekur nespausdintų apsakymų, daug laiškų, scenarijų ir daugiau nei 200 partitūrų.
Šie tekstai buvo rasti tarp popierių, kuriuos Tarptautiniam fondui 2007 metais paliko rašytojo našlė. Vienas iš vertingiausių radinių – paties autoriaus rašytas „Prisukamo apelsino“ scenarijus. Tiesa, filmo režisierius Stanley Kubrick scenarijų atmetė ir parašė savo versiją, pagal kurią ir buvo pastatytas filmas. Pasak rašytojo biografo ir Burgesso fondo vadovo Andrew Biswello, scenarijus stipriai skiriasi nuo romano, jis „daug žiauresnis ir negailestingesnis“.
Archyve buvo rasti ir scenarijai filmams apie Napoleoną (pastarasis taip pat rašytas S. Kubrickui), Siegmundą Freudą, Mikelandželą ir hunų vadą Atilą. A. Burgessas taip pat paliko dvidešimt apsakymų (kai kurie – tik garso įrašuose), knygą apie Londono istoriją ir anglų literatūros vadovėlį.
Archyvuose taip pat rasta 200 nežinomų A. Burgesso muzikinių kūrinių, tarp jų – trys simfonijos ir baleto partitūra. Autorius visą gyvenimą užsiėmė muzika, yra parašęs daugiau nei pustrečio šimto muzikinių kūrinių, miuziklą apie Levą Trockį ir operetę Jameso Joyce‘o „Uliso“ (Ulysses) motyvais.
A. Biswellas teigia, kad „nežinomas A. Burgesso palikimas savo apimtimi gerokai viršija žinomą“ (o tai – 33 knygos). „Kartais pasijuntu priblokštas fondo turimos kolekcijos dydžio“, – stebisi A. Biswellas. – „Nusileidžiu į rūsį, žiūriu į dėžes ir galvoju: „Dieve mano, ar tas žmogus kada nors miegojo?“
Kas geriau: Everestas ar „Ulisas“?
Kiek daug iš mūsų, skaitytojų, mėgsta storus romanus? Kodėl daugelis jų tiesiog nekenčia, o kiti griežia dantimis ir spjaudosi, tačiau skaito? Į šį klausimą „The Millions“ paskelbtame esė „Stori romanai ir Stokholmo sindromas“ bando atsakyti airių rašytojas ir mokslininkas Markas O‘Connellas.
Visų pirma, galbūt, reiktų priminti, ką vadiname „Stokholmo sindromu“. Stokholmo sindromas – psichologinis reiškinys, kuomet pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus (pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą ir pan.) savo pagrobėjams, nepaisydami to, kad pagrobimo metu kyla pavojus jų gyvybei ir (ar) sveikatai.
Šiame esė M. O‘Connellas, save vadinantis „Plonų gerai išleistų tomelių“ mėgėju, pasakoja, kaip jį „pasiglemžė“ milžiniški literatūros klasikų romanai. Autorius teigia anksčiau nesiėmęs skaityti nė vienos knygos, kurios puslapių skaičius viršija keturis šimtus, o iš garsių autorių kūrinių rinkęsis tik nedidelius ir menkiau žinomus veikalus: „Metamorfozę“, o ne „Procesą“, „ Raštininką Bartlbį“, o ne „Mobį Diką“, „Pasakojimą apie du miestus“, o ne „Pikviko klubo užrašus“.
Tačiau, pasak autoriaus, prieš keletą metų viskas pasikeitė. Jis ryžosi imtis didžiulio Thomaso Pynchono romano „Gravitacijos vaivorykštė“ (Gravity‘s Rainbow). „Kažkodėl ryžausi perskaityti Didelį Storą ir Svarbų Romaną. Negaliu pasakyti, kad džiaugiausi kiekviena skaitymo minute ar apskritai džiaugiausi, tačiau pasiekęs pabaigą buvau patenkintas, kad romaną perskaičiau. Džiaugiausi ne dėl to, kad pagaliau baigiau skaityti, o todėl, kad pradėjau ir nuosekliai jį visą išgyvenau. Pasijutau tarsi perėjęs kažką svarbaus, tarsi ne tik įgijęs patirties, bet ir kažką nuveikęs. Ta patirtis ir tas darbas buvo savotiškai neatskiriami nuo paties skaitymo proceso.“
Autorius mano, kad monumentalumo jausmas ir tam tikra nuostaba, kylantys perskaičius didžiulį romaną, susijusi ne su mūsų pačių pastangomis, o su nuostaba ir pagarba, kurią skaitytojas jaučia tokį grandiozinį kūrinį parašiusiam autoriui. Skaitytojas stebisi, kaip autoriui galėjo pavykti parašyti TAI?
Storų romanų skaitymas – tai savotiška kopimo į Everestą versija retai išeinantiems iš namų žmonėms. O žmonės, kurie užkopia į Everestą, džiaugiasi ne todėl, kad kalnas buvo geras, gražus ar įdomus, jie džiaugiasi, nes jiems pavyko atlikti neįtikėtinai sunkų žygį.
Taip M O‘Connellas palaipsniui išplėtoja storų romanų skaitymą į Stokholmo sindromo metaforą: šio knygos pagrobia tave, laiko įkaitu ir priverčia jas pamilti, nepaisant visų savo trūkumų ir jūsų pykčio bei nevilties.
Visų pirma pats romano storis, tas tūkstantis puslapių, tampa savotišku iššūkiu jūsų psichikai. O pradėjus skaityti, kelio atgal dažnai nebelieka. Juk atvykęs į bazinę stovyklą Everesto papėdėje, nespruksi atgal?
Todėl skaitytojas kantriai kenčia šimtus puslapių nuobodžių aprašymų tam, kad retkarčiais būtų apdovanotas ar pradžiugintas vos keliais puslapiais skaidrios ir tobulos prozos.
Esu įveikęs „Mobį Diką“, „Ulisą“ ir „Gargantiua ir Pantagriuelį“, tačiau taip ir nesugebėjau iki galo perskaityti „Karo ir taikos“ ar „Don Kichoto“. Kažin, su kokiomis viršukalnėmis lygintini šie du kūriniai?
Putinas skaito Hemingway‘ų
Kol pasaulis spėlioja kuo baigsis Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino užkulisiniai žaidimai ir kas bus naujasis Rusijos caras, menkai žinomas JAV žurnalas „Poilsis gamtoje“ (Outdoor life), skirtas medžioklei ir žvejybai, paskelbė netikėtą ir išsamų interviu su Vladimiru Putinu.
Jame Putinas ilgai ir nuodugniai kalba apie medžioklę, žvejybą, gamtos apsaugą, vyriškus ir drąsius JAV prezidentus (pavyzdžiui, Theodore‘ą Rooseveltą ir, žinoma, Baraką Obamą) bei savo mėgstamas knygas.
„Visada mėgau ir godžiai skaičiau Juleso Verne‘o, Jacko Londono ir Ernesto Hemingway‘aus romanus, – tikina Rusijos ministras pirmininkas. – Šiuose romanuose vaizduojami personažai – narsūs, išradingi, įvairių nuotykių patiriantys žmonės, tikrai padėjo suformuoti mano asmenybę ir įskiepijo didelę meilę gamtai.“
Aišku, jis nepraleidžia progos tėviškai papriekaištauti amerikiečiams, kad jiems medžioklėje ir žvejyboje svarbus rezultatas ir laimikis, o ne bendravimas su gamta ir žmonėmis. „Todėl, manau, mes turime ir skirtingą požiūrį į Hemingway‘ų“, – aiškina V. Putinas. – Jūs, turbūt, mieliau skaitote jo „Žaliąsias Afrikos kalvas“, o aš labiau mėgstu „Atsisveikinimą su ginklais“, „Kam skambina varpai“ bei „Senį ir jūrą“.
Savo literatūros sąrašą V. Putinas baigia JAV skaitytojams rekomenduodamas porą rusų rašytojų – Ivaną Turgenevą ir jo „Medžiotojo užrašus“ bei Michailo Prišvino apsakymus. Pasak jo, šių autorių aprašyta gamta, medžioklės ir buities vaizdai geriausiai atskleidžia ruso charakterį.
P.S. Laikraštis „The New York Times“ paskelbė straipsnį apie šį pavasarį šimtą metų atšventusią Belą Kaufman – garsaus žydų rašytojo Sholemo Aleichemo anūkę. Šimto metų sulaukusi Bela – žvali ir guvi. Ji neseniai tapo profesore adjunkte ir Hanterio koledže dėsto žydų humoro kursą. „Mes ne tik pasakojame vienas kitam anekdotus“, – sako Bela, – mes stengiamės išsiaiškinti, kodėl tiek daug garsių komikų – žydai ir kodėl žydų humoras taip nukreiptas prieš juos pačius. Greičiausiai tie juokai buvo savotiškas savigynos mechanizmas: kalbėsime apie save dar kandžiau ir kenksmingiau, nei jūs apie mus.“
Kai 1916-aisiais mirė senelis, Belai buvo vos penkeri. Ji sakosi esanti vienintelė, kuri atsimena savo senelį gyvą. „Prisimenu jo juoką, prisimenu, kaip mums išėjus pasivaikščiot, jis laikydavo mane už rankos. Jis sakydavo, kad kuo tvirčiau laikausi jo rankos, tuo jis geriau ta ranka rašys. Jis parašė man laišką, kurį labai branginu: „Rašau tau šį laišką, norėdamas paprašyti, kad greičiau užaugtum, išmoktum rašyti ir parašytum laišką man. Norėdama greičiau užaugti, privalai gerti pieną, valgyti sriubą, daržoves ir kuo mažiau saldainių“.
Geras patarimas.
