Visas pasaulis žavisi Umberto Eco romanais – įdomiu, įtaigiu siužetu ir autoriaus erudicija. Naujausia savo knyga „Prahos kapinės“ rašytojas tęsia tradiciją – šįkart išgalvotas veikėjas Simonas Simoninis veikia realioje istorinėje aplinkoje ir atlieka reikšmingą, netgi pragaištingą vaidmenį XIX amžiaus istorijoje. S. Simoninis – falsifikavimo meistras, nepripažįstantis lygių teisių nei etninėms, nei religinėms, nei rasinėms mažumoms, jis dalyvauja to meto sąmoksluose ir sukuria vieną svarbiausių tokio pobūdžio tekstų – „Siono išminčių protokolus“.
„Prahos kapinės“ – šeštasis jūsų romanas. Kaip manote, ar, pasiekus tokį karjeros tašką, lengviau parašyti naują knygą? O gal vis sunkiau rasti naujų temų?
Pradėjęs rašyti naują romaną, bent dvejus metus tvirtai tikiu, kad tai – paskutinė mano knyga. Juk romanas – kaip vaikas, jam gimus pirmaisiais metais būtina juo rūpintis. Jis pradeda vaikščioti, paskui kalbėti. Tačiau man jau aštuoniasdešimt metų ir, ko gero, dar vieno romano nebeparašysiu, taigi žmonija gali jaustis saugi.
Ar jums patiko rašyti šią knygą?
Taip, bet mažiau nei kitas. Paprastai knygą rašau kokius šešerius metus. Visą tą laiką renku medžiagą, rašau, perrašinėju. Pasineriu į privatų savo ir savo personažų pasaulį. Niekada nežinau, kas nutiks toliau. Aiškinuosi tai žingsnis po žingsnio, puslapis po puslapio ir labai nusimenu, kai romaną tenka baigti, nes žinau, kad kartu baigsis malonumas ir nebebus staigmenų.
Rašant „Prahos kapines“ teko dirbti su tokia atgrasia medžiaga, kad pats jausdavausi sutrikęs. Turėjau sukurti koktų, atstumiantį personažą, o tai rimtas iššūkis kiekvienam rašytojui. Laimė, kai kurie mano kolegos jau yra tai padarę – pavyzdžiui, W. Shakespeare’as sukūrė „Ričardą III“.
2008 m. interviu sakėte: „Kai vaizduotėje susikuri personažą, paskolini jam savo prisiminimus. Dalelę savęs atiduodi vienam, dalelę – kitam.“ Ar sunku sukurti tokį personažą kaip Simonas Simoninis, kurio pažiūros – tokios sudėtingos ir niekšingos?
Sunku, bet kai važiuojate greitkeliu, ir koks nors vairuotojas pasielgia neapgalvotai, apima jausmas, kad galėtumėte jį užmušti. Kai reikia sukurti veikėją, neapkenčiantį kitų žmonių, pradėkite nuo savęs, pažvelkite į savo tamsiausias kertes.
Kapitoną Simoninį aš apdovanojau klišėmis, kurios jau egzistuoja. Neseniai grįžau iš Vokietijos, ten per mano knygos pristatymą buvo skaitomos ištraukos. Jie skaitė skyrių iš knygos pradžios, kur pagrindinis veikėjas pompastiškai pasisako prieš vokiečius. Turėjau paaiškinti, kad nieko neišgalvojau. Tą dalį apie vokiečių tuštinimosi įpročius iš tikrųjų parašė vienas prancūzas prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui – žinoma, nacionalistiniais tikslais. Jis norėjo apšmeižti vokiečius. Kita skyriaus dalis paimta iš Nietzsche’s tekstų, o jis, nors pats vokietis, tikrai buvo nusiteikęs prieš vokiečius. Mus supa daugybė žmonių, kurie puoselėja ir propaguoja tokias idėjas.
„Prahos kapinių“ pastaboje rašote, kad skaitytojas „ims nerimastingai gręžiotis atgal, įsijungs šviesą ir pradės įtarinėti, kad tokių dalykų gali pasitaikyti ir dabar. Tai gali įvykti bet kurią akimirką“. Apie ką galvojote rašydamas šias eilutes? Kokių paralelių galima rasti su šiais laikais?
Visiškai aišku, kad, rašydamas knygą, kurios veiksmas vyksta praeityje, rašytojas nori atskleisti, kas iš tikrųjų vyko tais laikais. Bet visada kirba įtarimas, kad pasakodamas istoriją atskleidi kažkiek ir nūdienos realijų.
Pavyzdžiui, WikiLeaks dokumentai. Džiaugiausi, kad mano romanas Italijoje išėjo prieš WikiLeaks skandalą – jis kilo praėjus mėnesiui po knygos publikavimo. Simoninis – klastotojas, suprantantis, kad, atskleidžiant slaptą informaciją, reikia pasakyti ir tai, kas jau žinoma. Kitaip niekas nepatikės. Kiek teko skaityti – WikiLeaks paviešintuose pranešimuose, kuriuos Amerikos ambasados siuntė Hillary Clinton, rašoma tai, kas prieš savaitę buvo publikuota žurnale „Newsweek“. Kaip matote, skirtumas tarp tikrovės ir fikcijos – nežymus.
Kodėl jus taip domina klastotės? Ši tema nagrinėjama daugelyje jūsų kūrinių.
Klastotėmis domiuosi trisdešimt ar keturiasdešimt metų iš dalies todėl, kad esu mokslininkas, tyrinėju kalbos ir komunikavimo problemas. Apgaulė – žmogui itin būdinga veikla. Kartais meluoti būna net svarbiau, nei sakyti tiesą. Meluodami sukuriame kitą, galimą pasaulį. Kad suprastume, ar kas nors yra kalba, reikia patikrinti, ar tai gali būti panaudota melui. Jei taip, vadinasi, tai kalba. Šuo gali nušvilpti jūsų maistą ir jį paslėpti, bet jis nepasakys, kad jį pavogė kitas šuo.
„Siono išminčių protokolais“ susidomėjau ne tik todėl, kad tai labai reikšminga klastotė, bet ir dėl tragedijos, kurią ji sukėlė. Dar 1921 m. Londono „Times“ įrodė, kad šie tekstai – klastotė. Nepaisant to, vis daugiau žmonių jais tikėjo ir vis dažniau jie buvo publikuojami. Mane sudomino šis reiškinys. Kodėl „Protokolai“ sulaukė tokios sėkmės? Atsakymas paprastas – juose nebuvo naujų idėjų, jie tik sustiprino senus prietarus.
Alexandre‘as Dumas – svarbus „Prahos kapinių“ veikėjas, visame kūrinyje juntama jo knygų dvasia. Ar jums, kaip rašytojui, jis kažkuo ypatingas?
Jo knygas skaičiau vaikystėje. Mane visada žavėjo XIX a. romanai. Savo knygoje sukūriau savotišką jų imitaciją ar net parodiją, parinkdamas iliustracijų iš to metų knygų ir pradėdamas knygą XIX a. būdingu stiliumi.
Dauguma iliustracijų yra iš Jūsų asmeninės kolekcijos. Ar „Prahos kapines“ įkvėpė parašyti ir piešiniai?
Ne, iliustracijas rinkau, kai knyga jau buvo parašyta. Nėriausi iš kailio stengdamasis rasti kuo tinkamesnį vaizdą norimam puslapiui. Bet, matyt, galvoje nuolat sukosi XIX a. knygų iliustracijos. Išimtis buvo tik antisemitinė medžiaga, ją rinkau atskirai. Iliustracijos atlieka dvejopą vaidmenį: viena vertus, knygoje yra vaizdų, susijusių su romanais, jas matydami skaitytojai galvoja: „O, tai panašu į populiariąją literatūrą“, bet staiga knygoje jie atranda tikrų dokumentų, antisemitinių žurnalų, realių asmenybių portretų – tai sukelia šoką, įtikina, jog tai ne fikcija, kad personažai tikri. Iliustracijos verčia viskuo abejoti ir kelia dvejopus jausmus.
Skaitant epizodą, kur vaizdingai aprašomi Garibaldi kovos veiksmai, pasidarė įdomu, kaip kūrėte šią dalį. Kokia aprašymo dalis paremta istoriniais šaltiniais, o kokia sukurta vaizduotės?
Turiu prisipažinti, jog, be Simoninio, padariusio per daug nusikaltimų, kad tai būtų tiesa (jam priskyriau kitų asmenų nusikaltimus), visa kita – citatos arba perpasakojimai to, kas anuomet buvo pasakyta. O kalbant apie Garibaldį – Italijoje net po daugybės metų dėl jo tebėra ginčijamasi. Žinoma, kuriama literatūra, kurioje šlovinamas Italijos suvienijimas, o Garibaldis vaizduojamas kaip didvyris, bet yra ir priešinga literatūros pakraipa, kurioje jo ekspedicija laikoma įsiveržimu į Siciliją siekiant ją kolonizuoti, o pats Garibaldis vadinamas paprasčiausiu banditu. Mano romanas išėjo tada, kai buvo švenčiamos 150-osios Italijos suvienijimo metinės, bet aš tuos puslapius rašiau penkeriais metais anksčiau, nė neįsivaizduodamas, kad romanas bus išleistas tokiu metu.
Knygoje yra daug puikių patiekalų aprašymų. Ar domitės maistu, gal pats gaminate?
O ne, aš mcdonaldų lankytojas. Juokauju! Bet knygoje Simoninį apdovanojau nepasotinama aistra maistui – vietoj sekso. Patiekalų pavadinimai tokie gražūs, net vertinant lingvistiškai, kad dauguma žmonių įsimyli juos vien skaitydami...
Ankstesniame interviu minėjote jums patinkančias televizijos laidos. Ar dabar yra kokių naujovių televizijoje, populiariosios kultūros lauke, patraukusių jūsų dėmesį?
Deja, Italijos ekranus vis labiau užvaldo žemo lygio laidos. Skaudu tai stebėti. Šeštajame dešimtmetyje trejus ar ketverius metus dirbau televizijoje. Tada buvo tik vienas televizijos kanalas, transliacijos buvo nespalvotos. Vis dėlto buvo rodomos ir pramoginės, ir edukacinės laidos. Vakarais žiūrėdavome garsių pjesių pastatymus, operas ar Shakespeare’o tragedijas. Šiandien per televiziją matome tik pornografiją, ypač Berlusconio TV kanaluose. Taigi, aš nusiteikęs daug pesimistiškiau nei anuomet. Žinoma, kartais apie vidurnaktį galima aptikti šį tą įdomaus, bet juk normalūs žmonės tokiu metu jau miega...
