Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto surengtoje mokslinėje konferencijoje „Antanas Vienuolis – užmiršta klasika?“

Ruošdamas „Raštų“ septyntomį, „gerb.drg. J. Gurvičiui“ iš Sočio 1955-03-01 Vienuolis rašė: „Taipgi nenorėčiau spausdinti ir kelionių aprašymo – jau labai paprastos ir labai skubotai parašytos.“ Pritariant paties autoriaus vertinimui, vis dėlto smalsu žvilgtelėti į tai, kas jo „skubotai parašyta“. Juk „skubotai“ gali reikšti „daugiau, nei paliktų vidinis cenzorius“, o jis gana intensyviai ir nuosekliai formuoja įvaizdį keliautojo, ieškančio išganymo savo tautai. Nepaisant to, kad kelionių apybraižas ar, tiksliau, visus beletrizuotus „realybės“ atspindžius Vienuolis vadino vaizdeliais (dabar tai pavadintume dokumentine ar fakto proza), – jose įsispaudžia ne vien keliaujančio stebėtojo žvilgsnis. Maurice’as Merleau-Ponty knygoje „Akis ir dvasia“ pažymi šią dailininko-rašytojo žvelgimo skirtį: „Iš rašytojo, filosofo reikalaujame patarimo ar nuomonės, nesutinkame, kad jie laikytų pasaulį pakibusį, norime, kad jie užimtų poziciją. Jie negali išvengti kalbančio žmogaus atsakomybės. (...) Tapytojas vienintelis turi teisę žvelgti į viską neprivalėdamas nieko vertinti“ (Maurice Merleau-Ponty. „Akis ir dvasia“; vertė ir įvadinį straipsnį parašė Arūnas Sverdiolas; „Baltos lankos“, 2005, p. 43).

Pirminio įspūdžio fiksavimai Vienuolio „Raštuose“ – tik sąlygiškai spontaniški: rašytojo „užimta pozicija“ reiškiasi kalbėtoju kalbančios epochos proveržiais. Vienuolio kelionių apybraižos apima platų laiko intervalą: „Kalėjime“ (1905), „Krymo įspūdžiai“ (1917), „Į svetimus kraštus“ (Vokietija, Austrija, Italija), 1930, „Italijos Rivjera“ (1931), „Iš mano nuotykių svetimuose kraštuose“ (Sicilija, Sirakūzai), 1931, „Iš Birštono kurorto“ (1934), „Laiškai iš Paryžiaus“ (1937), „Laiškai iš Suomijos“ (1938), „Nuo Anykščių iki Šventosios uosto baidare „Anykšta“ (1938), „Broliškose respublikose“ (Minskas, Maskva, Gruzija, Abchazija, Armėnija), 1946, „Vėl Kaukaze“ (1951). Tačiau, nepaisant net trijų pasikeitusių istorinių epochų – carizmas, Lietuvos nepriklausomybės metai (kelionių Vakarų Europoje metu klestėjęs italų fašizmas ir vokiečių nacionalsocializmas), socializmo režimas, – Vienuolio apybraižos, be kelių formalių ieškojimų (laiškai, interviu, anekdotiškos novelės su detektyvinėmis intrigomis), didesnių stilistinių pokyčių nepatyrė.

Vienuolio kelionių erdvę konstruoja ne tiek visoms kelionėms universali sacrum ir profanum skirtis, vertybiškai dalijanti erdvę, lemianti jos ribų ritualinius peržengimus, kiek laisvės ir suvaržymo būsenų opozicija, implikuojanti ribos ir begalybės reikšmes. Kaip pažymi Magdalena Sztandara straipsnyje „Šventos vietos ir vietos prakeiktos...“: „Dabarties visuomeninė ir kultūrinė realybė erdvę suvokia kaip tam tikro ištįsimo sritį. Ji asocijuojasi su išsiplėtusia ir beribe laisve.“

Tiesa, šios laisvės ir suvaržymo būsenos Vienuolio kelionių apybraižose pasirodo daugiausia pačiu banaliausiu pavidalu: kaip kalėjimo ir laisvo keliavimo vaizdiniai. Net ir „laisvės kulminacija“ – tarybinės santvarkos įsigalėjimas – panegirikos kupinose Vienuolio apybraižose dviprasmiškai pristatoma kaip „prižiūrimas, saugomas“, t.y. suvaržytas, pasaulis.

Vienuolio kelionių horizontas visose kelionių apybraižose sutampa su hedonistinių gyvenimo poreikių tenkinimu, savotišku Rojumi Žemėje. Tai kūno be sielos išganymo siekinys, priešingas piligriminių kelionių perspektyvai artėti prie sakralumo. Vienuolio kelionė visuomet nukreipta į kažkokią utopinę idealybę, kurioje baigiasi istorija, – tai visiškos pusiausvyros vieta, kurioje sveikas ir sotus kūnas mėgaujasi visais įmanomais civilizacijos laimėjimais, o tauri esteto dvasia turi galimybę bet kada išgyventi katarsį... tiesa, kažkokiu neįprastu būdu – neatsiverdama skausmui, užuojautai ar baimei. Beje, šiose kelionėse nerasime architektūros, muzikos ar tapybos kontempliavimo, itin gausaus Antano Vaičiulaičio kelionėse. Vienuolis daugių daugiausia ironizuoja meno vartotojiškumą. Jis apybraižą „Antras laiškas iš Paryžiaus“ kuria kaip farsą su detektyvo intriga – fiksuoja keliautojo patiriamas „Monos Lizos“ pagrobimo aistras. Vienuolio keliautojo ieškomos utopijos centre galime įsivaizduoti jauną sveiką kūną, spinduliuojantį pasitikėjimu ir beatodairiška drąsa formuoti „idealų“, t.y. kūnui patogų pasaulį. Vienuolio pasakotojas – gyvenimo kokybės žiniuonis – žavisi Vokietija ir Italija, jų fašizmu, įtvirtinusiu šalyse tvarkos, saugumo ir gerovės standartus, gerokai pralenkiančius jo tėvynainiams įprastus. Jis stebi ir skatina lietuvius mokytis iš šių šalių, didaktiniais tikslais dažnai pateikia statistinių duomenų. Euforija, būdinga civilizacinę pažangą aukštinančio turisto kelionėms, dar labiau išsiskleis opusuose, skirtuose tarybinei industrijos ir žemės ūkio pažangai. Tiesa, kelionių apybraižose, pasakojančiose apie tarybines respublikas, jau nebesileidžiama į statistinius duomenis, čia vis abstrakčiau, „mitiškiau“ vaizduojamos tarybinės pažangos „realijos“. Apskritai 1930–1938 m. Vienuolio kelionių apybraižose ryškėjantis bauhauzui būdingas urbanizacijos, mechanizacijos patosas, formavęs fašizmo ideologijos stilistinę atramą, genetiškai yra giminingas socialistinio realizmo raiškai. Nekyla abejonių, kad Vienuolis visiškai nuosekliai 1946–1951 m. kelionių apybraižose išlaiko tą pačią vertybių dominantę kaip nekintantį pasakojimo pamatą – tai žmogaus – antžmogio – kolektyvinio padaro jėga. Tarybinis gyvenimas Vienuolio vaizduojamas kaip sėkmingas vakarietiškų patirčių implantavimas. Savo kelionėse ieškomą Rojų jis pasiekia tarybinėje šalyje: tarybinis darbo glorifikavimas, gamtos užkariavimas, jos pavergimas žmogaus reikmėms, pavertimas amžinu sodu ir daržu, pajūrio – sanatorijomis, miestų – tobulai veikiančiais (asfaltuotais ir gerai mechanizuotais) fabrikais... remiasi ta pačia kolektyvinio subjekto galia užkariauti ir formuoti pasaulį.

Laisvo keliavimo pobūdis – turistinis, poilsinis, pažintinis. Malonios (būtinai patogios, kaip įprasta smulkios miesčionijos luomui) kelionės metu siekiama sukaupti ir savo tautai perteikti kitų šalių patirties bagažą, jų civilizacinę patirtį perkošti kritiniu savoir vivre tinklu ir įdiegti Lietuvoje, pažadinti ne tik poreikį tobulinti technologijas, bet ir supratimą, kad būtina keisti ir papročių, elgsenos dalykus. Vienuolis taip nusiteikęs tyrinėja Italiją, Vokietiją, Austriją: jis žavisi vokiečių ir austrų darbštumu, mokėjimu organizuoti darbą, vienytis, nepaisant socialinių luomų skirtumų, išoriškai demonstruojant austrų pilietinę lygiavą (maistas, rūbai, pagarba kiekvieno luomo atstovui), jam imponuoja skurdžių, bet laimingų italų laikysena – per daug nesirūpinti rytdiena, pasitenkinti tuo, ką turi šiandien. Tai vis stereotipiniai tautų charakterių bruožai, tarp kurių surasime ir „palenkintą“ lietuvių įvaizdį: Paryžiaus restorane lietuviai atpažįstami kaip „Europos krepšininkai meisteriai čempionai“, kopūstų ir kapotos mėsos troškinio mėgėjai („Trečias laiškas iš Paryžiaus“). Mirtinu optimizmu ir rimtumu paženklinti opusai skirti aktualioms autoriui kelionių patirtims, ypač gyvenimo gerovės apraiškoms. Štai Italijos gyvenimą Vienuolis regi kaip vadavimąsi iš nuosmukio, patirto dėl Pirmojo pasaulinio karo: apybraižose „Italijos padangėje“ ir „Merano kurortas“ (abi – 1930) jis žavisi saulėtu italų optimizmu, išsiliejančiu fašistų demonstracijoje ir karnavalinėje eisenoje. Atrodo, kad šiomis apybraižomis Vienuolis formuoja tam tikras kulminacines paraboles, kurios daugiau ar mažiau akivaizdžiai kartosis visuose apybraižų rinkiniuose. Jose rašytojas atskiria fašizmo nemirtingumo (amžinos jaunystės ir sveikatos) patosą nuo karnavalinės mirties jausenos. Jam fašizmas pasirodo kaip išsilaisvinimas iš skurdo, apskritai netobulo žemiško gyvenimo, kaip būdas priartėti prie Rojaus. Vienuolis garbina fašizmą su tuo pačiu įkarščiu, kuris po dvidešimtmečio skambės tarybinę pažangą garbinančiose kelionių apybraižose. Apybraižoje „Vėl Kaukaze“ (1951) jis sukuria žmogaus reikmėms pažabotos gamtos – amžino sodo – paveikslą, sprogdinamų amžinų kalnų motyvas čia lydymas naujų gyvenviečių statybos patoso.

Dučę aukštinančiuose pasažuose nerasime nė lašo vaičiulaitiškos pasakinės ironijos, išjuokiančios mažaūgį pasaulio valdovą. Nors šiaip jau Vienuolis gausiai naudojasi farsu ir paradoksu, pasakotoją išvaduojančiu iš visiško susitapatinimo su pasakojimo skelbiamomis idėjomis, tačiau opusuose, skirtuose fašizmui, nėra jokių ironizuojančių refleksijų. Visiškai rimtai pavaizdavęs Italijos išgyvenamą ekonomikos pakilimą, Vienuolis tokios pažangos priežastimi laiko visuotinį fašistinį optimizmą, besireiškiantį minios pakilumu, fizinės jėgos išaukštinimu.

Fašistinių demonstracijų vaizdams artimas Vienuolio apybraižose kuriamas Kalno vaizdinys. Jis itin svarbus tiek Vienuolio, tiek Vaičiulaičio kelionių apybraižose, implikuoja hierarchijos santykį, nors abu autoriai ir skirtingai simbolizuoja hierarchinę pasaulio sandarą. Vaičiulaičiui kalno provaizdis yra Olimpas, jam tai visuomet susitikimo su sacrum vieta. Tai palaiminimo, sankcionavimo, karūnavimo vieta, kurioje aiškiai dalyvauja aukščiausioji galia. O Vienuoliui kalnas yra vieta, kurioje žmogus tampa antžmogiu, ir tampa savo paties valia, užima hierarchijos viršūnę be sąlyčio su sacrum. Nepaisant Vienuolio romantinio polėkio, iš kurio radosi Kaukazo legendos, jo aprašomos kelionės kalnuose itin retai inspiruoja meditaciją. Jis stebi pasaulį pirmiausia mokslininko – gamtininko, geografo, ekonomisto, sociologo – akimi, dažnai ši „akis“ žvelgia kaip dailininko impresionisto, su pasimėgavimu fiksuojančio besimainančius peizažo kontūrus, kartais tai valiūkiškas futuristo stebėjimasis Vakarų miesto judrumu (Berlynas, Paryžius). Bet dominuoja saugus, objektyvistinis žvelgimas, kuris beveik niekada nepereina į maldininko, atsiskyrėlio, vienužio vienuolio pamaldų žavėjimąsi pasauliu, kaip aukštesnės valios kūriniu. Tiesa, Vienuolio keliautojas kartais susitapatina su vaidmeniu mediumo, tarpininkaujančio žmonių ir dievų pasauliams, – jis „apsimeta“ Odisėjumi (ši paralelė gan dažna Vaičiulaičio kelionių knygose), susitinkančiu su mirusiųjų vėlėmis ant Etnos – Velnių kalno, apybraižoje vaizduojamo kaip Pragaro vartai (fabrikas). Bet šis odisėjiškas gestas Vienuolio apybraižose tik užmezga santykį su kolektyviniu subjektu. Vienuolio keliautojui yra svarbu atsidurti ne Kūrėjo akivaizdoje, o išvysti save patį minios akimis, nes taip jis tampa antžmogiu... Šįkart Vienuolį nuo megalomanijos gelbsti tiktai šypsena.

Vienuolio kalno vaizdinys primena Siuzan Sontag apibūdintą kalno vaizdinį Leni Rifenstal (fašizmo propagandai dirbusios režisierės) filme „Žydra šviesa“ ir Arnoldo Fanko, epinių Alpių „bojavikų“ autoriaus, filmuose. Sontag esė „Maginis fašizmas“ rašo: „Fanko paviršutiniškai apdorotos tikslingumo, skaistumo ir mirties temos Rifenstal kūryboje iškart įgavo alegorinę prasmę. Kalnas paprastai buvo vaizduojamas kaip kas nors itin gražaus ir pavojingo, turintis stebuklingos galios pažadinti savęs įtvirtinimo siekį ir kartu bėgimą nuo savęs paties į didvyriškų žmonių draugiją ir mirtį.“ Šis didvyriškos žmonių draugijos ieškojimas svarbus Vienuolio kuriamam Rojaus vaizdiniui ir jo keliautojo riterio paveikslui. Rojaus vaizdinys, nuolatos iškylantis Krymo, Austrijos Alpių, Italijos kurortų aprašymuose, yra kontroversiškas, jungiantis trumpalaikės gerovės ir neišvengiamos mirties pradus. Apybraižoje „Merano kurortas“ Vienuolis tiesiogiai lygina šią vietą su Rojumi, o netiesiogiai, per literatūrines aliuzijas į Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, – su Lietuva.

Vis dėlto itališkasis ir prancūziškasis Rojaus variantas Vienuoliui nepriimtinas, – tai nuobodulio, tingėjimo ir paviršutiniškumo samplaika. Gerovės perviršis jo ne kartą pašiepiamas kaip įkalinantis (žaisminga apybraiža-novelė „Laiškas iš Zalcburgo“ apie pirktą druskos maišą, kurio niekaip negalėjo atsikratyti). Vienuolis Rojaus įsikūnijimą regi tik tėvynėje, jam maga importuoti Lietuvon Rojų gaminančias technologijas.

Nepaisant labai dažnai Vienuolio kelionių aprašymuose atsirandančių hedonistinių nuotaikų (kartais ironizuojamų), juose paradoksaliai akcentuojamas keliautojo – tautos vedlio, mokytojo – vaidmuo. Vienuolis ir Vaičiulaitis sukuria du skirtingus keliaujančių riterių tipus. Ir vieno, ir kito autoriaus kelionių apybraižos, kad ir kaip skirtųsi jų literatūrinė vertė, išreiškia bendrą keliavimo pobūdį – ekspansyvų erdvės suvokimą, ieškojimą pasaulį tobulinančio recepto. Prisiminus, kad abu autoriai žavėjosi pasakos ir legendos žanrais, nestebina jų gyvai suvokiamas poreikis kalbėti kolektyvinei sąmonei. Abu autoriai pabrėžia keliautojų – klajojančių riterių – pašaukimą vienytis su savo tauta suverenu, kuriam ketina atvežti išsigelbėjimą iš civilizacinio, kultūrinio atsilikimo – mitinio Gralio atliepinį. Tiesa, Vienuolio kelionių atveju šis žinojimo ir dvasinių gėrybių šaltinis labiau primena ožkos Amaltėjos (gausybės) ragą, tai labiau su materialinių vertybių šaltiniu susijęs gerovės įsivaizdavimas (Vienuolio apybraižose minėto suvereno, kolektyvinio subjekto, alegorija tampa „laiškų“ adresatas Motiejus). Vienuolį vilioja nuotykis, kurio esmė – pažinti ir pasisavinti. Vaičiulaičio kelionėse avantiūrizmo mažiau, nes jis keliauja, jau žinodamas, ką ras. Jis tik pasitikrina kelionėje, ar neprarado išvykimo metu jau turėtų žinojimo galių ir krypties. O Vienuoliui nuotykis yra itin svarbus, nes jis keliauja ieškoti neapibrėžto, vos apčiuopiamo tikslo – tai pašaukimo laukiantis riteris. Jis imasi šio vaidmens su farmacininko įkarščiu: gilindamasis į savo tautos dvasios negalavimus, ieško jiems receptų (itin dažnai lietuvių ydas sieja su slavų kultūros negatyvia įtaka, pasireiškiančia pompastika, nesaikingumu, teatrališkumu, švaistūnišku santykiu su materialinėmis gėrybėmis, nepatikimumu – vagystėmis, atsainumu darbe). Vis dėlto Vienuolio kelionių apybraižose sukuriamas laimintis, atrandantis keliautojo tipas, nepaisant nekompetencijos, rizikos ir klajonių, jis netgi imasi globėjo vaidmens – reiškia solidarumą su nuvainikuotu savo negatyvu – „paklydusiu riteriu“. Rašo apie rusų sidabro amžiaus poezijos karaliaus Konstantino Balmonto patirtą krytį emigracijoje. Paryžiuje jiedu susitiko rusų emigrantų surengtame sviestainių baliuje („Aštuntas laiškas iš Paryžiaus“). Vienuolis ironizuoja badaujančių rusų aristokratų senovišką manieringumą ir vertina juos kaip „buvusius žmones“, nes „gyvenimas visu šimtmečiu nubėgo pirmyn, o jie nieko nepamatė ir nieko neišmoko...“ (350). Žodžiu, jų kelionė ir fiziniu, ir egzistenciniu atžvilgiu – baigta, jie nebegali niekuo praturtinti savo tautos – yra įkalinti savo egzistencijos bergždumo, izoliuoti nuo suvereno... Apybraižose Vienuolis nepavadina poeto tiesiogiai – yra ne tik diskretiškas, bet ir siekia šiek tiek „sulegendinti“ pačią situaciją. Lietuva ir lietuvybė Balmontui pasirodo kaip išsvajotoji žemė.

Paryžius, o ne Roma. Vienuolio laukiantis riteris keliauja į religinius ir civilizacinius centrus gauti palaiminimo savo veiklai. Su Dievo galybe jis susitiks ne miestų mieste Romoje, o Paryžiuje... per gamtamokslio pamokas Pasaulinėje parodoje, kur jį apstulbins astronominiai skaičiai, kaip Dieviško Visatos plano išraiška. Romos meno ir religinės valdžios spindesį nustelbs Paryžiaus fontanų ir fejerverkų blyksniai, jos bažnyčias – Paryžiaus muziejai.

„Aš irgi ir kojom, ir keliais išvaikščiojau šventas vietas, visas šventenybes išbučiavau, o ant galo taip susipainiojau, kad, išvažiuodamas iš Romos, braukšt kairiąja ranka ir persižegnojau“ (228).

Palaimintas, bet vis dar nepašauktas riteris pikaras iškeliauja Paryžiun, kurio „smagenys duos tai pačiai žmonijai ir amžinąją taiką“(317), jo pozityvizmo idėjų įkvėpta siela pagaliau susitiks su dievybe... numanoma Pasaulinės parodos astronomijos paviljone:

„(...) kur laiko ir erdvės pradžia ir kas jų pabaiga?(...) Jei silpno žmogaus protas išaiškino visų pradžių Pradžios ir Pabaigos šioje menkutėje padangių dulkelėje, mūsų Žemėje, tai ką jis gali įžvelgti visoje pasaulio Visatoje (...) visi susikaupę tylomis žiūrinėja, perblokšti skaičių, kurie čia išdėti nebe milijonais metrų, o šviesos metų milijonais.

Bežiūrėdamas tuos pasaulius, pajunti žmogus savo menkybę, savo gyvenimo akimirką ir begalinę begalinę Dievo išminties tobulybę ir jo paslapčių šventenybę, kur yra viso ko Pradžia ir Pabaiga“ (333).

Nežinia, ar Vienuoliui pavyko surasti ieškotą Gralį, bet jam tikrai pavyko pasiekti Rojų, o tai reiškia ir kelionės, ir keliaujančio riterių luomo pabaigą... Vienuolio kelionių apybraižose tik ironija gelbsti pasakojimą apie kilnią riterio misiją nuo manieringumo – „pagražinto grožio“, nuo rimto aukojimosi ant hedonizmo ir tautos gerovės altoriaus.

Imelda Vedrickaitė

„Literatūra ir Menas“