Trys Karaliai – už tylų kalbėjimą

Viščiukai skaičiuojami gal ir rudenį, nesiginčysiu, bet knygos – žiemą, mat penkių rašytojų komisijai tenka perversti per pastaruosius porą metų išleistų knygų bibliografiją, aptarti, pasitarti ir nutarti, kuri knyga yra verta premijos. Paklausta, ar sunku buvo iš gerų knygų gausybės išrinkti tą vieną vienintelę, pačią geriausią metų knygą, komisijos pirmininkė Gintarė Adomaitytė blykstelėjo plačia šypsena – vienbalsiai geriausia pripažinta Aldonos Elenos Puišytės poezijos rinktinė „Palaimink žodį ir aidą“ (išleido leidykla „Vaga“). Tad sausio 6 d. Rašytojų klube, dideliame kolegų, skaitytojų, bičiulių, smalsuolių būryje ir buvo pagerbta šių metų laureatė. Pirmąją 2006 m. premiją Lietuvos valstybėje pasididžiuodamas įteikė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas. A. E. Puišytė, priimdama iš Gintarės Adomaitytės šventiniame šurmulyje paklydusių Trijų Karalių dovanas (žydinčias, žėrinčias ir kvepiančias), prasitarė, kad poetas prieš popieriaus lapą yra vienas, jam tada niekas negali padėti, bet parašęs nori būti išgirstas, suprastas, o jei dar išgirsta plunksnos broliai – tai ne tik smagu, bet ir baisiai smagu. Taip ir yra – tuo, ką išgirdo perskaitęs poezijos rinktinę, sudarytą iš 1970-2004 m. leistų rinkinių, pirmasis pasidalijo poetas Robertas Keturakis, atlydėjęs laureatę iš Kauno. Jis buvo atviras – skaitant atsivėrė bauginanti, gluminanti, šiurpoka, atimanti amą aukštuma, ir tik įėjęs į A. E. Puišytės poezijos pasaulį suprato, koks nykus paties gyvenimas, praradus tas aukštumas. Žinoma, tai tik laki metafora, bet panašų įspūdį paliudijo ir literatūros kritikė Janina Riškutė. Dar jaunystėje A. E. Puišytė atrodžiusi pakylėta, nežemiška poetė, jaučianti savo misiją atspindėti esmines etines vertybes, harmonizuoti tikrovės chaosą, suteikiant meninės tiesos ir grožio pavidalą. Labai sutelktoje rinktinėje akivaizdu, kad poetė ir lieka ištikima sau. Tiesa, tokia poezija nėra reprezentacinė, ji neverčiama, neskaitoma užjūrio mugių šurmulyje. Paradoksas – kažkada ji buvo per anksti, o dabar – tarsi per vėlai. „Bet knyga suras savo skaitytoją, to linkiu tai žinodama“, – šiam J. Riškutės linkėjimui gražiai atitarė profesorė Viktorija Daujotytė – taip, Aldonos Puišytės poezijai reikia ja pasitikinčių skaitytojų. Ypatingai sąskambių poezijai, gimstančiai iš romantiškos pasaulėjautos, idealistinės pasaulėžiūros, moralės įsipareigojimų, ištikimybės, tikrumo ilgesio – tai kelias, kuriuo profesionalioji poezija tikriausiai nebeis, bet šitai ir suteikia išskirtinumo. Susirinkusiesiems nebuvo sunku tuo patikėti – jie mielai leidosi nuvedami pačios autorės ir aktorės Rūtos Staliliūnaitės skaitomo „palaiminto žodžio ir aido“ bei profesorės Birutės Vainiūnaitės virtuoziškai fortepijonu skambinamos muzikos.

Kas lieka atslūgus proginio-šventinio vakaro euforijai? Šalia skaudžiai blaivios žemiškos realybės – kažkieno tikėjimas baltoje knygoje: „Esame ne tik šios žemės, bet ir dvasinės visatos keleiviai. Yra dieviškoji Galia, apglėbianti viską su meile – nuo skurdaus dulkėtos pakelės asiūklio ligi tolimiausių galaktikų...“* Akimirką beveik patikėjau.

_____________________
* A. E. Puišytė. Palaimink žodį ir aidą.