Rašyk
Eilės (72127)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10340)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Tradicionalistė, mėgstanti iššūkius

2010-10-11
Tradicionalistė, mėgstanti iššūkius

Interviu su Aldona Ruseckaite


Sveikindami gražios sukakties bei garbingo apdovanojimo – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi proga paprašėme Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę rašytoją Aldoną Ruseckaitę atsakyti į „Literatūros ir meno“ klausimus.


Šie metai Jums, regis, ypač reikšmingi, šventiški, derlingi... Kas esate – labiau poetė ar muziejaus direktorė?

Dėkui už sveikinimus, čia toks dėsnis –­ žmogų „ištinka“ jubiliejus, ta proga atsiranda apdovanojimų. Bet labai smagu, kad esi pastebimas ir kasdienybėje.

Kas esu labiau? Labiausiai esu tiesiog eilinė moteris, žmogus, gyvenąs čia ir dabar. Poetė nesijaučiu! Be to, man netgi įdomiau rašyti prozą. Didysis Jonas Aistis yra prisipažinęs, kad drovėdavosi save įvardyti poetu, tai ką jau man... Muziejaus direktorė ar muziejaus darbuotoja jaučiuosi darbe – turiu tokias pareigas, nemažą atsakomybę. Išorinio valdingumo tikriausiai turiu, bet karjeros jausmo niekada neturėjau – betgi mūsų gyvenimai klostosi visaip – kartais labai netikėtai.

Vis dėlto teks derinti kalbėjimą „dviem lygmenimis“ – asmenybiniu ir instituciniu... Bet gal Jumyse tai puikiai dera? Štai pelnytas ordinas įvardytas „Už nuopelnus Lietuvai“. Kokią savo veiklą ar konkrečius darbus pirmiausia laikytumėt reikšmingais visai Lietuvai?

Kelerius metus Kaune buvo „mada“ per miesto dienraštį prieš Moters dieną rinkti labiausiai Kaunui nusipelniusią moterį. Aš didžiavausi patekusi į tuos sąrašus, o 2004 metais netgi užėmiau antrąją vietą. Tokie rinkimai ir įvertinimas yra patys tikriausi, nes išrenka skaitytojai, neturintys jokių užkulisinių minčių, jie įvertino už kasdienius muziejaus darbus, už literatūros vakarus, už šviečiamąją kultūrinę veiklą, už bendravimą su senjorais. Šįmet iš Kauno mero gavau garbingą miesto apdovanojimą – Santakos garbės ženklą (siau­bas, kaip giriuosi...). Ordinas, gautas iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų, yra iškilus, įpareigojantis, ir, patikėkite, kai jį paskyrė – sutrikau, galvojau: ar esu verta, kai Lietuvoje tiek puikių žmonių? Ir pati Prezidentė įteikdama pasakė, kad kultūros žmones apdovanoja retai, todėl jai esą malonu... Šis ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ priklauso visam muziejaus kolektyvui, nes vadovas be darbuotojų –­ niekas. Beje, iš savo trisdešimt ketverių metų muziejuje trylika dirbau muziejininke, skyriaus vedėja, kiaurai pažįstu šios institucijos specifiką.

Gal norėtumėte pasinaudoti proga ir pareklamuoti savąjį muziejų?

Nemokama reklama – puiku! Dėkui. Skelbiamės savo interneto svetainėje, kultūrinėje spaudoje – pinigų reikia išgyvenimui, o ne reklamai. Muziejaus turbūt jau nereikia pristatyti, kas nori ir ieško – randa. Ypač gerbiu mokytojus, kurie atveda mokinius, atveža ir iš kitų miestų. Noriu priminti, kad be pagrindinio muziejaus, įkurto Maironio rūmuose, dar turime padalinius – S. Nėries, J. Grušo, Vaižganto, B. ir V. Sruogų memorialinius muziejus bei Vaikų literatūros muziejų. Problema yra ta, kad keistai suformuota lietuvių literatūros mokymo programa, iš jos dingo tokie rašytojai, kaip Juozas Grušas, nedaug liko Balio Sruogos, Vaižganto, žodžiu, vadovėliuose jau gęsta klasika; tikėtis sulaukti mokinių memorialiniuose muziejuose beviltiška, kai rašytojas jų mokslui nereikalingas. Lietuvoje mokymosi proceso ir muziejų santykis nėra iki galo išspręstas, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse.

Kultūros ministerija numatė jai pavaldžių muziejų vertinimą, kuris kol kas savanoriškas. Regis, esate pirmas ir berods vienintelis jau įvertintas muziejus, gavęs visai neblogus balus. Kokie šios pionierystės motyvai? Ar pasitikrinę jaučiatės tvirtesni?

Gerai paklausėte – pionierystės motyvai, nes ir dabar kolegos iš kitų muziejų klausinėja, kokia mums nauda iš įvertinimo? Pats įvertinimas ir yra nauda, nauda – gautieji 195 balai, juk niekas aukso kalnų ir nežadėjo, o būti įvertintiems vis tiek reikės. Muziejaus taryboje nusprendėme – reikia nedelsti, akredituotis, o jeigu nepavyktų, žinotume, ką taisyti. Susikaupėme kuo geriau atlikti metų darbus, o rengdami Kultūros ministerijai dokumentus, muziejuje dar daug ką suderinome, pasitvarkėme, buvo patiems nauda. Įvertinimas – aiškumas ir pačiai įstaigai. O gal dar buvo ir ta priežastis, kad esame įklimpę į didelę muziejaus rekonstrukciją, laukia begalė sunkių darbų – pvz., naujos ekspozicijos rengimas, rinkinių pertvarkymas, tad ir tarėme kaip pelėda vaikams –­ ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk rytoj. Kiti muziejai dar bauginasi būtinybės pateikti daug dokumentų ir mums pavydi, kad esame jau už šio slenksčio. Be to, judėti yra sveika, juk kasdienybėje visose įstaigose šiek tiek apkiaustame...

Neapsiribojate direktorės darbais – esate ir literatūrinių renginių organizatorė, vedėja.

Direktorės pareigos apima viską, kas vyksta muziejuje: ir strategiją, ir kontrolę, ir reprezentavimą, o juk, jeigu reikia, galima praeinant šiukšlę pakelti ar Maironio sode per karščius gėles palaistyti. Aš esu kiek direktorė, tiek ir muziejininkė: ir kaupiu eksponatus, ir kartais juos tvarkau, ir labai mėgstu tyrinėti archyvus, dažnai šiam darbui aukoju laisvalaikį, rašau straipsnius, pranešimus. Štai visai neseniai baigiau rengti didelį archyvinį leidinį apie rašytoją, įdomų kultūros žmogų Petrą Babicką, knyga išeis šiais metais. Būti vien direktore neįdomu, o ir nežinočiau, kas tai yra. Renginiai yra viešoji muziejaus pusė, kurią visi mato ir jaučia. „Juodus“ organizacinius darbus čia atlieka darbuotojai, man tenka viršūnėlės – pabendrauti vakaro metu, padėti autoriui pristatyti knygą ar minėti jau anapilin iškeliavusio klasiko solidų jubiliejų. Visada mes, muziejininkai, labai norime, kad besisvečiuojantiems muziejuje menininkams būtų jauku, patikima, ramu. Noras mylėti svečius, elgtis su jais dėmesingai ir pagarbiai turbūt išmoktas iš Motinos (ji buvo suvalkietė!), jos pamokos neįkainojamos...

Žinia, Kaunas yra Kaunas, bet tik Kaunas tai žino. Kaip apibūdintumėt kultūrinį miesto gyvenimą ir literatūrinę bend­riją?

O mes, kauniečiai, dažnai sakome –­ Vilnius yra Vilnius: ir lėšų, ir dėmesio daugiau, sostinei nugriebiama grietinėlė, o kitiems – kas lieka. Kauno ir Vilniaus sindromus esu pati patyrusi, nes teko ir tenka būti įvairiose komisijose, asociacijose, tarybose.

Pirmiausia pradėsiu nuo literatūrinės bendrijos. Kaune gyvena apie 50 Lietuvos rašytojų sąjungos narių, visi labai skirtingi ir amžiumi, ir žanrais, ir stilistika, tačiau šiaip esame vieni kitiems gana draugiški, bendraujame, lankome vieni kitų vakarus, skaitome kolegų naujas knygas. Galime susėsti ir rimtai diskusijai, ir stiklui vyno. Yra kelios vietos, kurios suburia – tai ir mūsų muziejus, ir Kauno menininkų namai, ir „Nemuno“ redakcija. Žinoma, nesame susluoksniuotas, medumi perteptas pyragas, kvepiantis vien gerumu ir meile, bet be dyglių būtų ir neįdomu – svarbiausia, bendraujame ir vieni kitus pripažįstame, galime pasigelbėti bėdoje ar padžiūgauti dėl laimėjimų. Jungiasi į gretą ir jaunimas, globoja vyresnieji.

Trumpai kalbėti apie bendrą Kauno kultūros foną sunku, visko yra daug, kaip ir Vilniuje. Žinau, kad į Kauną dažnai dar žiūrima su skepsiu ar net su pašaipa, o būtų svarbiausia, kad kauniečiai patys neturėtų komplekso, nuolankumo. Kartais mėgstame save nuplakti, o paskui dejuoti.

O dabar apie Jus – poetę... Gal pabandytumėte pabūti kritike ir iš šalies įvertintumėt savo kūrybinį savitumą?

Savęs tikrai niekada nevadinu poete, esu rašantis žmogus ir tiek. Be to, iš mano devynių knygų – penkios lyrikos ir keturios prozos. Kai 2007 metais gavau Jono Aisčio literatūrinę premiją už eilėraščių knygą „Bėk, kiele, bėk“, buvau jau taip nustebinta, jaučiausi taip įvertinta – viršūnė! Tačiau rašydama prozą jaučiuosi irgi gerai, yra erdvės išsilieti, klydinėti „į lankas“. Negaliu savęs niekaip įvertinti. Savitumas? Kai 2005 metais gavau kaunietiškąją Vieno lito premiją, diplome buvo taip įrašyta: „Už gaivališką moteriškumą apysakoje „Sidabro sodai“. Tad gal tikrai yra kokio gaivalo?.. O redaguodama paskutinę knygą, redaktorė Janina Riškutė pajuokavo: „Esi meistrė savo kūryboje vartoti kitų citatas...“ Brangiausia yra tai, ką pasako eiliniai skaitytojai, jie neturi jokių slaptų interesų, pagal juos galima pasitikrinti. Taigi ir šiuos metus paženklins nauja knyga...

Taip susiklostė, kad pirmąją knygelę išleidau gana vėlai, vos ne kaip mano mėgstama rašytoja Žemaitė, tad dabar vis ką nors parašau ir išleidžiu maždaug kas dveji metai. Šįmet išeina romanas „Marios vandens“. Mane seniai kankino ir nedavė ramybės visokios prabėgusio laiko nuotrupos, norėjau grįžti prie tėvų ir kaimynų gyvenimo, vaikystės, prie savo kartos, o po vieno klasės susitikimo supratau, jog tuos dalykus galima atverti, pasakojant vienos klasės mokinių likimus. Taip ir pabandžiau, pasinaudodama filosofo Senekos citatomis, kurios lyg ir apjungia teksto pabiras. Man buvo įdomu rašyti, o kaip skaityti – nežinau... Kai leidi naują knygą, atsiveria didžiulė nežinia.

O be darbo, be literatūros – koks laisvalaikis Jums mieliausias? Tradiciškai vasarą aplankote Nidą?

Taip, aš esu lyg ir tradicionalistė, nors kartais dar mėgstu iššūkius. Pirmąją atostogų dieną kraunu lagaminą ir braukiu porai savaičių Nidon, kurioje labai gerai jaučiuosi, klajodama po kopas įsivaizduoju, jog kokiame nors gyvenime buvau kuršė – mokėjau burti iš varnų vidurių, žuvų kaulų, rūkiau žolelių prigrūstą pypkę – tarsi ragana...

Kiekvieną vasarą važiuoju savaitėlei ir į Palendrių (Kelmės r.) šv. Benedikto vyrų vienuolyną, ten puikios sąlygos užsidaryti, mąstyti, medituoti, melstis, klausyti kelis kartus per dieną grigališkojo giedojimo, eiti į kasdienes mišias. Taikau ten nuvažiuoti per Žolinę – labai graži šios šventės liturgija. Kiekvieną vasarą vienuolyno prioras prašo „pravesti jiems pamoką“ apie lietuvių literatūrą ar kultūrą – mat ten yra vienuolių prancūzų, kurie nori apie mūsų šalį sužinoti kuo daugiau. Pasakojau apie Maironį ir Joną Aistį, apie Vytautą Mačernį ir Mariją Pečkauskaitę, apie Kristijoną Donelaitį ir Petrą Babicką. Buvimas vienuolyne –­ sielos patepimas...

Dažnai aplankau Birštoną, gimtąsias vietas – Šilavoto Davatkyną, Ingavangį. Mėgstu tolimas keliones, renkuosi šalis, kurios man įdomios – Izraelį, Šveicariją, Graikiją, Italiją. Daug skaitau, klausausi muzikos, alsuoju gamtos grožiu (esu kaimo vaikas), daug žaidžiu fotoaparatu –­ gaudau aplinkos akimirkas, o paskui jomis dalinuosi su bičiuliais. Maironio sodą esu fotografavusi visais metų laikais! Visi skatina rengti parodą, leisti albumėlį, bet... Kai nesi profesionalas, gal užtenka tik pasidžiaugti.

O kartais laisvalaikiu patinka tiesiog nieko neveikti, sėdėti prie upės ir žiūrėti, kaip mirguliuoja vanduo ar pliuškenasi paukščiai, jausti, kaip teka laikas...

 



 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą