Tevynė jam auksu žibėjo

Išeivijos lietuviai pažymėjo poeto ir prozininko Petro Babicko (1903-1991) gimimo šimtąsias metines. Lietuvos universitete studijavęs literatūrą ir istoriją, jis prisidėjo prie radiofono steigimo Kaune, išleido kelis ekspresionistinių eilėraščių rinkinius, prozos knygų vaikams. 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, gyveno ir mirė Brazilijoje.

Nors išeivijoje P.Babickas parašė ir išleido eilėraščių rinkinius "Toli nuo Tėvynės", "Eilėraščiai", "Svetimoj padangėj", prozos knygų lietuvių, ispanų, portugalų kalbomis, tačiau jo literatūrinis palikimas mažai tyrinėtas, - rašoma "Draugo" kultūriniame priede išspausdintame A.Zolubo straipsnyje "Jam tėvynė auksu žvilgėjo". Studiją apie P.Babicko gyvenimą ir kūrybą yra parašiusi Čikagos pedagoginio instituto absolventė T.Rudaitytė. Neseniai mirusio išeivijos publicisto prelato J.Prunskio redaguotame ir 1958 m. išleistame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje "Mano pasaulėžiūra" randame P.Babicko credo, išdėstytą laiške J.Prunskiui. Šiame laiške, publikuojamame "Drauge", P.Babickas, be kita ko, rašė: "Lietuvių tautai, atsirėmusiai į savo tūkstančių metų praeitį, iš tėvų ir protėvių paveldėtą išmintį ir dorą, skirta gyventi iki pasaulio pabaigos, tačiau, kadangi dabar mes pergyvename tai, ką visa Europa jau patyrė Atilos ir tautų kraustymosi metu, - mums nutautėjimo pavojus yra tikras Damoklo kardas. Ištautėję mes neverti nė sudilusio skatiko. Būsime tik trąša kitų tautų rožėms ir ąžuolams. Išlikę gintaro krašto, Marijos žemės, Rūpintojėlių šalies sūnumis, mes esame ir būsime unikumai, kuriais visi stebėsis, daug kas pavydės, ir niekas mūsų nenugalės, nes gimti lietuviu yra daug didesnė Dievo dovana, negu kad galvoja buvęs DP, dabar važinėjąs žvilgančiu automobiliu po Ameriką… Negalima svetimtaučiui išmokti tikrai kalbėti ir mąstyti bei elgtis lietuviškai, negalima nusipirkti lietuviškos sielos, kaip "Sieto", negalima lietuviui be bausmės parduoti tą sielą už dolerį".