„Tai tekstai, gimę iš tikėjimo Vakarų vertybių prasmingumu, iš aiškių estetinių nuostatų“, – taip rašoma „Aidų“ leidyklos išleisto Laimanto Jonušio eseistikos rinkinio „Laisvės šiokiadienis“ viršelyje. „… skaitytojo laukia oro pilys – abstrakcijų, palyginimų ir būgštavimų srautas, itin panašus į ligonio, kuriam staiga nukrito temperatūra, kliedesius…“ – vienbalsiai klykia Dioskūrai „Šatėnuose“. (Keisčiausia, kad Dioskūrų blevyzgomis pasinaudojo interneto knygyno www.patogupirkti.lt administratoriai ir naiviai tikisi įsiūlyti potencialiems pirkėjams knygą, kurios autorių apibūdina kaip „žymiausią mūsų kultūros vesternizatorių, nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo nepaliaujamai skleidusį imperialistinę ir proamerikietišką propagandą – ideologiją, už kurios slypi suklastotos apklausos, didžiųjų kapitalistinių valstybių bei institucijų pažadai ir tokios abstrakčios sąvokos bei fantomai kaip laisvė, demokratija, terorizmas, totalitarizmas, pagaliau – gėris ir blogis“.) Taigi kuo dabar tikėti asmeniui, neturinčiam aiškios pozicijos Kapitalizmo, Kastoro ir Polukso ar paties L. Jonušio atžvilgiu? Toks pasimetęs asmuo lapkričio 15 d., ketvirtadienį, galėjo užeiti į Rašytojų klubą, kur vyko minėtosios knygos pristatymas. Renginyje dalyvavo knygos autorius Laimantas Jonušys, literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, filosofas Kęstutis Girnius. Vakaro vedėjas – filosofas Vytautas Ališauskas. Netiesiogiai renginyje dalyvavo ir Darius Pocevičius bei Kasparas Pocius – Kęstučiui Girniui komentuojant L. Jonušio įžvalgas, už langų susprogdinę keletą garsinių petardų, vyrai įžengė į salę užsimaukšlinę ant galvų juodas dujokaukes. Pasėdėję kelias minutes ir palinksminę renginio dalyvius bei žiūrovus, jie vėl patraukė durų link. Renginio vedėjas šią protesto akciją įvertino kaip knygos įtaigumo įrodymą. Su „negazuotu mineraliniu, nuo kurio nereikia riaugėti“ L. Jonušį lyginęs ir vadinęs jį „tikru stebėtoju“ V. Gasiliūnas vėliau apgailestavo, kad rinkinyje vietos atsirado vien politinėms esė. Jo nuomone, „už borto“ liko daugybė literatūriškai geresnių tekstų, ir išreiškė viltį, kad kada nors ir jie pasirodys knygos pavidalu. Renginio „vinimi“ galiausiai tapo iš salės primesta diskusija, reikėjo ar nereikėjo pagal tuomečius įstatymus mirties bausme nubausti Salomėją Nėrį. Trumpai tariant, nebuvo pabrėžta, kad „Laisvės šiokiadienis“ yra absoliučiai nefanatiška, nerėksminga ir neagresyvi knyga, kaip ją kai kas stengiasi apibūdinti, o nuoširdus, kultūringas, ne visada vykusias Lietuvos laisvės situacijas nagrinėjantis ir grėsmes jai įvardijantis kūrinys. Matyt, žiūrovams niekas ir nebūtų paaiškėję, jei ne pats L. Jonušys, išsamiai apibūdinęs knygos idėją, paaiškinęs pavadinimą ir dar sykį deklaravęs savo konservatyvias dešiniąsias pažiūras. Šio teiginio teisingumą patvirtino ir knygos autoriaus gerbėjų ir bičiulių po renginio laukusios vaišės, kur savo pažiūras buvo galima sustiprinti ar net pakeisti brendžiu ir vynu. Deja, šįsyk „teroristai“ nepasirodė, todėl ir jų pažiūros, matyt, liko nepakitusios. O gaila. Šiaip ar taip, neblogi vyrukai...

Andrius Jakučiūnas

„Nemunas“