Teorijų fabrikas, arba literatūrologijos agonija

(Radijo laidos fragmentas apie tai, kaip humanitarinės katedros Amerikoje virto madingų idėjų fabrikais)

Visose aukštosiose mokyklose esama tokių katedrų, iš kurių visi šaiposi. Pavyzdžiui, XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių tarybinėse aukštosiose mokyklose tokia buvo marksizmo-leninizmo katedra, o Amerikos universitetuose devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais - anglų kalbos ir literatūros katedra. Bandydama paaiškinti šį keistą, bet visuotinį reiškinį, Berklio universiteto rektorė Kerol Krist rašė, jog šios katedros skelbimų lentoje greta šekspyrologinės konferencijos programos gali pasirodyti informacija apie paskaitos temą: „Betmeno, žmogaus šikšnosparnio, virsmas iš laikraštinio komiksų personažo kovinių filmų herojumi“. Dar įstabesnius pavyzdžius pateikia Kolumbijos universiteto profesorius Andrewas Delbanco straipsnyje „Literatūros nuosmukis“, kuriame rašo: „Kartais neįmanoma suprasti, rimtai ar juokais literatūros dėstytojai praneša apie tokią paskaitą: „Tekstas-procesas prieš O. J. Simpsoną froidiškuoju rakursu“ arba „Franko Sinatros semiotika“, arba paskaitą, pavadintą: „Suvalgyk mane: Kapitonas Kukas ir kanibalizmas angliškojoje literatūroje“. Anglų kalbos ir literatūros fakultetas tapo vieta, kur masinė kultūra tyrinėjama lygiagrečiai ir lygiavertiškai su literatūros klasika ir kur profesoriai Shakespeare’ą, pornografiją, komiksus, animacinius filmus tyrinėja vienodai abejinga moksline metodika.“

Suprantama, kad taip daugybė puikių rašytojų kūrinių mokomosiose programose apeinami, nes jiems nebelieka laiko. Kada gi visa tai prasidėjo? Mažiausiai šimtą metų Amerikos universitetuose literatūra išliko vienu iš pačių prestižiškiausių mokomųjų dalykų. Pirmoji anglų kalbos ir literatūros katedra įkurta 1876 metais Harvarde. Dar septintajame dešimtmetyje filologo profesijos prestižas buvo labai aukštas. Bet per trisdešimt metų vien tik Kolumbijos universiteto absolventų filologų skaičius sumažėjo trečdaliu. Nesena moksleivių apklausa parodė, jog tik devyni procentai jų domisi literatūra - ir ne kaip profesija, bet kaip paprasčiausiu laisvalaikio užsiėmimu. Profesorius Kernanas knygoje „Literatūros mirtis“ teigia: „Pati savaime literatūra iš pradžių gali nuo to ir nenukentėti - geri rašytojai apskritai niekada nebuvo priklausomi nuo universiteto profesorių nuomonės. Gali būti, jog jiems netgi bus geriau, jeigu literatūrologai paliks juos ramybėje. Bet vėliau ar anksčiau jiems prireiks skaitytojo.“ Kernano knyga - elegija, skirta atminčiai žmogaus su knyga rankoje, žmogaus, įsigilinusio į skaitymą. Toks žmogus tampa išmirštančia rūšimi. Ir dėl tokios padėties profesorius Kernanas kaltina šiuolaikinius universitetus bei šiuolaikinius profesorius. „Kiekvieno gero profesoriaus paslaptis, - sako jis, - slypi įsitikinime, kad žmonės vis dėlto pasiduoda įtakai“. Kaip rašė Emersonas, „profesoriaus užduotis - prikelti sielą iš patalų, išjudinti ją iš mieguistumo, snaudulio. Ir tai įmanoma - žmonės laukia, kad juos pažadintų“.

Kitas žymus amerikietis filologas Lionelis Trillingas aštuntajame dešimtmetyje knygoje „Filologija be ateities“ svarstė: „Literatūros profesorius yra pasmerktas, jeigu jis ketina, kaip dabar įprasta, būti tik mokslininku ir dalytis savo žiniomis su studentais. Jis turi būti tam tikra prasme pamokslininku, netgi fanatiku. Juk literatūra - gimininga religijai. Ji priartina žmogų prie tam tikros dvasinės patirties, kuri suvokiama kaip kilnesnė už asmeniškumus. Jeigu kalbėtume apie egzistuojančias literatūros koncepcijas, pirmenybę aš atiduočiau vokiečių romantikams ir jų saviugdos koncepcijai, o ne amerikiečiams ir jų savižinos koncepcijai. Literatūra egzistuoja ne mūsų kasdieninio gyvenimo terpėje, o virš jos. Tiek virš, kad padeda mums pamatyti mūsų pačių gyvenimą iš aukščiau ir netgi jį pakeisti.“

„Šitoks literatūros studijavimo būdas universitetuose pradėjo palaipsniui kisti nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos, - tvirtina Andrewas Delbanco. - Būtent tada atsirado struktūralizmas - techninis instrumentarijus, kuris kultūrą analizuoja kaip kodų ir ritualų rinkinį, kodų ir ritualų, prieinamų tik šios metodologijos žinovams ir eliminuojančių iš svarstymų pašalinius.“

Situacija paaštrėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje. „Amerikoje tvyrojo niūrios nuotaikos“, - rašo Delbanco straipsnyje „Literatūros nuosmukis“. Idealai žlugo, visuomenę persmelkė skepsis. Būtent tais metais objektyvių tiesų ir amžinųjų vertybių egzistavimas buvo pradėtas kvestionuoti iš esmės. Šių tiesų ir vertybių skelbėjai apšaukti apgavikais. Literatūrai nebeleista turėti moralinės galios, ji tapo lingvistiniu žaidimu, tekstu. O tekstu gali būti bet kas: komiksai, detektyvai, pornografija, kinas, Franko Sinatros dainos ir O. J. Simpsono proceso protokolas; be to, tekstą interpretuoti gali kas tik užsigeidęs. Tai buvo patrauklus ir viliojantis žaidimas, bet jis tapo vis mažiau ir mažiau žaidybiškas, vis labiau rimtėjo, kol netapo mokslu, o vėliau - dogma. Literatūrą beveik nustojo vadinti literatūra. Atsirado terminas „ženklų sistema“. O bet kokia žmogaus sukurta ženklų sistema turi omeny identifikacijas, rasę, klasę, lytį, amžiaus cenzą, seksualinę orientaciją. Atitinkamai atsirado etninė literatūra, moterų literatūra, jaunimo literatūra. Homoseksualistų literatūra. Toks požiūris į literatūrą dar septintajame dešimtmetyje būtų atrodęs anekdotiškas. O dabar jis taip įsišaknijo, kad visi kiti požiūriai laikomi erezijomis. Rezultatas - profesinis bei intelektualinis literatūrologijos išsigimimas. Tai, kad literatūra neatveria tiesų - neteisinga prielaida. Literatūra niekada ir nepretendavo virsti moraliniu teismu. Ją domina moraliniai konfliktai. Ne gamybiniai-ekonominiai, ne profesiniai ar kiti panašūs, bet moraliniai. Ir jeigu literatūros dėstymas universitetuose taps marginaliniu reiškiniu, tai aukštasis Amerikos mokslas praras savo dvasinį stuburą. Štai dėl ko klausimas apie literatūros dėstymą svarbus ne tik universitetų profesoriams, bet visiems.

„Radio svoboda“, 2003 08 06
Vertė Vigmantas Butkus