Svilina istorijos karštis

Rašytoją Petrą Dirgėlą kalbina Valentinas Sventickas.


Iš karto prisipažinkime šio pokalbio skaitytojams, kad senokai vienas kitam sakome „tu“, taigi ir čia – vien dėl ritualo – kreipimosi formos nekeisime. Juoba kad gyvos šnekos šiame pokalbių cikle norėčiau tikėtis.

Apie Tavo „Karalystę“, keturių didelių tomų „Žemės keleivių epą“, ne kartą esu galvojęs. (Kaip tik už šio ciklo knygas pelnyta 2003 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija.) Iš tų minčių dabar tebus čia viena atkartota. Paskaitome literatūros apžvalgas, girdime, kas rašoma kituose kraštuose. Man neteko užtikti žinios, kad pastaruoju laiku kas nors kitas Europoje (kalbu apie šiuolaikinius tikrus rašytojus) būtų pasiryžęs panašiam epiniam užmojui. O Tau – ar teko girdėti? Ir kas Tave tokio grandiozinio „projekto“ idėja užkrėtė?

Penkiolika metų iki Nepriklausomybės atkūrimo rašiau romanus istorinėmis (XV–XVII a.) temomis. Ir štai mano paties „gyvenimo kadencijos“ metais istorija stulbinamai sukunkuliavo. Vienas po kito plyšo seniai pasaulį (ir mus) kankinę skauduliai: griuvo Berlyno siena, iširo soclageris, subyrėjo Tarybų Sąjunga, atkūrė nepriklausomybę keliolika valstybių, galios proporcijų pasikeitimas išjudino dideles snūduriavusias civilizacijas, prasidėjo pavojinga jų trintis. Aš jau buvau brandaus amžiaus, pasiruošęs istoriją analizuoti, jungti tolimus ir artimus jos dėmenis, formuluoti įžvalgas, naujas konstrukcijas dekonstruoti, numanyti ir apibūdinti, kas gera ar bloga kyla iš paties asmens, kas iš tautinių savimonių nenatūralios mutacijos, o kas – iš naujų „pasaulio pagrobėjų“, tai yra rinkų šeimininkų, jų bendradarbiavimo ir su šiuolaikinių technologijų kūrėjais, ir su organizuotais nusikaltėliais. Neišleisdamas iš akių atskiro žmogaus buvimo kokybės kismo, aprašiau procesus, vykusius iki Lietuvos įstojimo į kitas sąjungas, taip pat – dar ir dabar tebevykstančius pokyčius. Negalėjau neaprašyti, nebūčiau galėjęs paaiškinti, kodėl „istorinės prozos meistras“ tylėjo, kai istorijos karštis svilino jo paties padus.

Knietėjo ir galimybė sukurti istorijos šaltinį literatūros priemonėmis.

Negalėjau nė numanyti, kad „Karalystei“ prireiks keturių tomų. Tačiau pervartų metai atvėrė tokias – ir džiuginančias, ir siaubą keliančias – žmonių gelmes, tokius manipuliacijų žmonių protais (ir sielomis) mechanizmus, kad ir labai koncentruota įvykių literatūrinė transformacija negalėjo būti trumpa.

Negirdėjau ir aš, kad postkomunistinėse šalyse koks nors rašytojas būtų parašęs apie pokyčių metus „Karalystės“ pobūdžio veikalą. Gali parašyti, tarkim, estas Maatsas Tratas, tęsdamas daugiatomę epopėją apie vienos šeimos gyvenimą ir sklaidą. Gali parašyti ir geriau nei aš, tačiau jo autentika būtų prisiminta, taigi ir refleksija būtų atvėsusi, nebepasiektų „Saulės karščio“. Aš rašiau tiesiogiai reflektuodamas įvykius ir kartu atsitolinęs (lyg iš pašalies) juos analizuodamas. Manau, rašytojai, kurie to nepadarė, ateity ir nebepadarys. Nei aš čia džiūgauju, nei giriuos. Tikrovė rūsti. Laiku su ja nepasigalynėjai – ir nebepasigalynėsi. Atsiminta tikrovė yra kitokia.


Sutinki, tarkim, kokį nors buvusį bendraklasį. Ne kokį paikšį, bet visai kituose reikaluose prasmegusį žmogų. Sako: „Klausyk, Petriuk, to tavo keturtomio, atleisk, aš vis tiek neįveiksiu. Ar gali man, tinginiui, trumpai pasakyti, ką toji „Karalystė“ ir jos piliečiai nori pasakyti dabarties žmogui?“

Režimas tebeegzistuoja. Režimas tik pasikeitė. Visada visuomenėse vyrauja koks nors režimas. Jį sukuria stiprieji. Nežinau, gal žmogus ir negali pasipriešinti gamtos programai „išgyvena tik stiprieji“. Jei galėtų, žmogus gal išsigimtų kitaip – nuo silpnųjų gausos ir paplitimo.

Ir: natūralus prisitaikymas prie režimo nėra kolaboravimas – tai būtina sąlyga gyvybei, unikaliai savaiminei vertybei, išgyventi ir išlikti. Tačiau žmogui išlikti dera oriai, tvirtai tikint, kad pasaulyje yra vietos man, toje vietoje aš valdau savo padėtį, suvokiu savo tapatybę, ir, be abejonės, rūpinantis saviugda. Dabar dažnas žmogus yra įtikėjęs, kad tradicijos, amžinos vertybės jį „varžo, migdo, stingdo“, ir jis jas darko, atmeta. Vien šis darkymas ar atmetimas nėra saviugda. Hedonistais režimui lengviau manipuliuoti, nesunku juos paversti „laimingais vasalais“, nenutuokiančiais, kad iš tiesų yra nelaimingi.


Vienoje diskusijoje apie Justino Marcinkevičiaus fenomeną esu išsitaręs, kad jis kalba „tautos balsu“. Kalba taip, kad žmonėms atrodytų, jog štai pasakyti jų lūkesčiai, jų pojūčiai, ir pasakyti gražiai, laiku, anksčiau negu šiaip žmonės sugeba tai padaryti. Ar Tu niekada nepamanai, kad kalbi ar turėtum kalbėti ir „tautos balsu“?

Žmonėms svarbu, ar literatūra dvelkia užuojauta ir supratimu. Tokia literatūra jie džiaugiasi (pavadina ir „tautos balsu“). Jeigu literatūroj, be šių dalykų, pasimato ir žmogaus ydos, tiesa, kuri jam kelia baimę ir yra jo didžioji paslaptis, skaitytojas stumia knygą į šalį.


Ir sako: čia man per sunku skaityti – nesuprantu, apie ką rašai.

Aš atsakau: tai, ko tu nesupranti, valdo tave. Pagrindinis mano kūrybinis rūpestis: viskas, ką parašau, turi būti kilę iš mano, iš mūsų kultūros, tradicijų, vertybių, žiūros į pasaulį savasties. Manau, kad ir tai, ką žmonės pavadina Justino Marcinkevičiaus „tautos balsu“, yra iš turtingos savasties kilusi kūryba. Tauta – raibaplunksnis paukštis, jos savastis – daugiabalsė (sutartinės – dainos ar nuomonės – liudija tik sugyvenančią įvairovę). Tuo viena tauta ir įdomi kitoms tautoms.


Kada Tau šovė į galvą mintis savo prozoje sukabinti istoriją ir dabartį? Ar galėtum paminėti kokį nors šios „technikos“ mokytoją?

Mano brandos metai sutapo su Jono Pauliaus Antrojo pontifikato metais. Šventasis Tėvas man nebuvo savaime autoritetas (man suvis nėra savaime autoritetų), tačiau jo „gyvenimo evangelija“, aprėpusi didžiulę istorinę ir dabarties patirtį, turėjo svarbią įtaką mano savimonės formavimuisi. Popiežiaus žodžius, darbus, laikyseną akistatose su iššūkiais ir šūviais (taip pat ir į jį) nuolatos apmąstydavau. Suvokiau, kad kūrinio giluma ne skaitoma, o interpretuojama (kaip Evangelija, enciklika). Gilumą atveria skaitytojų diskusijos, ginčai (kad ir su savimi vienatvėje). Interpretacija yra vaisingesnė, kai gali jungti, palyginti praeitį ir dabartį. Aprėptas ilgesnis istorijos vyksmas gali praverti langelį, pro kurį pasimatytų ir ateities vaizdinėlis (ką padarysi – iliuzija yra stiprus žmonių darbų variklis).


Greta Tavęs išvardinčiau dar kokį penketą dabartinių mūsų rašytojų, kurių knygose esama pastebėjimų ir idėjų, turinčių veikti valstybinę mintį. O atgarsis? Ir kaip jis nuteikia?

Prieš kelerius metus man nušvito, kad būtinai turiu parašyti kūrinį, nors ir nedidelį, apie amžinuosius vyrų ir moterų santykius – juk iš jų nepaliaujamai plūsta žmogiškosios gyvasties bangos. Parašiau romaną „Marija Lupu, mergaitė našlė“ („Metai“, 2004, Nr.12). Kodėl dažnas žmogus yra nelaimingas? Todėl, kad ne myli, o tik mylisi.


Nemanau, kad pradėsi įtikinėti, jog ir valstybę reikia mylėti kaip patį save.

Apie meilę būtina prašnekti, kad paskui galėtum samprotauti apie šeimą. Joje asmens būvis dabar sparčiai virsta skausmu, tapatybės neaiškumu, atskirumo šalčiu, saugumo stygium. Prie stalo susėda patėviai, pamotės, susimetėliai, sugyventiniai, vienišos motinos, netikri broliai, netikros seserys, turinčios dar ir kitose šeimose dar netikresnių arba visai nežinomų seserų ir brolių. Tėvai karta po kartos – vis blogesni? Ar tik tėvai? Gal ir nevertybiška bendruomenės savimonė, jaunystės kultą, mirties kultūrą įtvirtinančios ideologijos? Hedonistinis gyvenimo būdas – „viskas, už ką nebaudžiama, leistina“ – šeimą nuvertina (esu pasiruošęs ir apimtas šišo apie visa tai parašyti novelių romaną). Šeimos tvarumo erozija liudija, kad pirm jos vyksta bendruomeniškumo, valstybės sampratos erozija. Šeimos-bendruomenės-valstybės sankabai iširus, gyvenimas taptų chaotiškas, amoralus, nesaugus. Rinkoje stypsotų vienišas asmuo, visiškas režimo vasalas, ir pardavinėtų ne tik savo prekes, bet ir save – kaip prekę.

Literatūra įžvelgia šį pavojų.

Atgarsis? Tyla. Arba atgrasus (agresyvus?) liberalų krizenimas: visos nuomonės yra leistinos, bet tik tuo atveju, jei jos liberalios. Rogeris Sszutonas, pasakęs šią įžvalgą, priduria: mūsų kultūra atsisakė ne tik gėdos, bet ir meilės.

Šitoks „humanizmas“ juo labiau paakina mane neatsiriboti nuo šeimos bei valstybės temos plėtojimo kūryboje. Ir ne mano kaltė, kad elgesys, kurį gyvenime pateisiname ir laikome natūraliu, mano prozoje dažnai pasirodo esąs nedoras, savanaudiškas, bjaurus, neretai – žiaurus.


Tavo laboratorija šiek tiek matoma, nepasislėpsi. Jei koks svarbesnis pokalbis, – matau Tave su rašikliu ir sąsiuviniu. Tų sąsiuvinių turbūt kalnai. Su tokiais užrašais, išrašais iš spaudos, archyvinių dokumentų ir skaitytų veikalų fragmentais. Kas ten yra, tarkim, apie tas dienas, kai teroristų lėktuvai taranavo Amerikos dangoraižius?

Tą rugsėjo 11-ąją ištiktas šoko nevalingai atsisėdau prie rašomosios mašinėlės ir baigiau perrašyti (redaguoti) apsakymą „Arklių šventėj“ (apie XIX a. nelaimingo likimo poetą Valerijoną Ažukalnį, gal pirmą lietuvių poetą, pajutusį „tautų pavasario“ dvelksmą). Dienorašty parašiau: „Yra. Jau yra (apsakymas, dabar jau išspausdintas neseniai išėjusioje knygoje „Arklių romansai“, – V.S.). Ir Ažukalnis labiau yra“. Tai buvo kaip pasipriešinimas sakiniui: „Lėktuvas įsirėžė į dangoraižį, apsipylė liepsna, ir pastatas pamažėl susmuko kaip žmogus, gavęs smūgį į paširdžius“. Čia pat užrašyta Ričardo Gavelio ironija (atsimeni, Valentinai, kalbėjomės trise Tavo darbo kabinete?): „Na ir Dirgėlą mirti galima įkalbėti per pusvalandį. Bet kaip jį išmokyti pilotuoti lėktuvą?“

Daugiau sakinių iš atminties negalėčiau pacituoti.


Globalizacija, didžiųjų imperijų veikimo dėsniai, Lietuva su jūra ir tik prie jos, ilgametis mūsų valstybės istorinis kelias… Tai vis procesai, be kurių Tavo proza neapsieina (nepaisant to, ką konkrečiai romanas „pasakoja“). Esi apniktas šių ir panašių minčių – kaip koks apsėstasis. Tai ko kito galėčiau paklausti – kas laukia mūsų tautos?..

Katastrofiškų pabaigų iš principo nepranašauju.Ar atmosferai įšylant ims tirpti užpoliarės ledai, ar prasidės tvanas, ar naujas ledynų šliaužimas per Skandinavijos uolas, – ne mano galvai spėlioti.

Be abejonės, politinių ir ekonominių galių persiskirstymas keis pasaulio – taip pat ir Lietuvos – vaizdą. Nuo kovos prieš terorizmą vajaus pradžios 2001 metais teroristinių išpuolių ne mažėja, o daugėja.

Sprogs.

Kada? Kur?

Teroristų (ir ne tik savižudžių) išpuolių žmonės bijo visame pasaulyje. Utopija, kad žmonijos rimtį galima išlaikyti radikaliom priemonėm, sukėlė karą, kuriame nėra fronto linijų ir kariauja ne kariuomenės. Karas „Kada, kur sprogs?“ neprasidėjo ir nevyksta be priežasties. Neapykanta neplinta be priežasties. Kiekvienas žmogelis, kad ir silpnas ubagėlis, užspeistas (skurdo, išnaudojimo, diskriminacijos, manipuliacijų, socialinės depresijos ir t.t.) į kampą, gali pradėti žudyti ir nusižudyti pats.

Europa atsidūrė konstituciniame vakuume. Nėr vertybių sistemos, nėr europietiškos užsienio politikos, ir kiekviena ES narė elgiasi savaip. Tai liudija ir ES trapumą, ir jos naują kūdikišką troškimą vėl – kaip jau daugel kartų buvo – ieškoti pamotės Amerikos apsaugos.

Tačiau ir toji Amerika gali pasitraukti iš kitų žemynų: „Koks purvinas ir amoralus šis teroristų demokratizavimo darbas! Eime namo!“ Gali izoliuotis, tapti anklavu ir atsidurti padėtyje, kurioje buvo iki savo atradimo 1492 metais. Tai reikštų, kad dangoraižių griūtis rugsėjo 11-ąją išpranašavo Amerikos galybės griūtį XXI amžiuje. O juk nė viena galybė nesubliūkšta nepridariusi iš nevilties naujų eibių.

Lietuva, jei ir norėtų, XXI amžiuje negalės būti geresnė už visą pasaulį, kitas jo šalis. Lietuva taip pat bus avinėlis, kuris ne naikina, o gausina nuodėmes ir kartu laukia stebuklo, proto nušvitimo, išganymo. Jeigu kas nors (tarkim, ašis Maskva–Berlynas–Paryžius; ar vėl vien Rusija; ar ūkanose ryškėjanti mondialinė rinkų šeimininkų valstybė – ne taip jau ir svarbu kas) Lietuvą nuplunksnuotų, legenda apie jos nuplunksnavimą būtų kuriama dar bent tris šimtus metų. Lietuvių nematerialinės kūrybos galia – didelė.

Šiaip jau, Valentinai, kiekvienas žmogus viešai ar patylom vis ką nors mąsto, be kita ko, ir pranašauja. Atsitinka, kad kurio nors vieno pranašystės cingt ir išsipildo. Manųjų išsipildymo šansai – vienas iš kelių milijonų. Dideli šansai!..