Kauno miesto bei apskrities vadovai ir menininkai vis dažniau randa bendrą kalbą, nors kultūros labui praverstų ir nuolatiniai, menų kūrimo ir sklaidos problemas aptariantys susitikimai, nekenktų ir temperamentingi pasitarimai, iki aršių ginčų suremiant protingas kaktas. Kalbantis apie Kauno kultūrinio gyvenimo vyksmą, apie strategines problemas ir jų įgyvendinimo taktiką, neužmirštant menininkų finansinio rėmimo, įsigilinant į miestiečių dvasines reikmes, įsiklausant ir į jų nuomonę.
Tokios mintys nerimo galvoje vasario 4-osios popietę, kai Rotušėje vyko Kauno meno kūrėjų asociacijos (KMKA) premijų įteikimas. Įsimintinas renginys. Daug kauniečiams gerai atpažįstamų menininkų veidų, itin solidus miesto vadovų, politikų būrelis.
Kauno meras Arvydas Garbaravičius kalbėjo: „Džiaugiuosi, kad turite noro, kantrybės susiburti, sveikinti vienas kitą. Šiais laikais, kai dvasingumo trūksta visoje Lietuvoje, taigi ir Kaune, kai kultūringi žmonės dažnai išvažiuoja į užsienį, jūs kuriate ir gyvenate Kaune. Šios kadencijos Kauno savivaldybės taryba, kaip niekada dar nebuvo, vis daugiau dėmesio ir lėšų skiria kultūrai. Matyt, poveikį daro jūsų aiškiai matomas darbas. Sporto rūmai ar suremontuotas tiltas – gerai, bet jūs suteikiate miestui tikrąjį veidą. Sunki, nedėkinga misija, tačiau jūsų kūrybą skaitant, matant, klausantis kyla naujų, šviesių minčių. Džiaugiuosi, kad jūsų tiek daug, džiaugiuosi, kad galime susitikti“.
KMKA pirmininkas rašytojas Petras Palilionis netruko patvirtinti, kad asociacija ir gausi, ir kūrybinga: 400 tautodailininkų, 53 rašytojai, 275 dailininkai, 150 žurnalistų, 253 architektai, 243 teatralai, 41 fotomenininkas, 9 kompozitoriai. Summa summarum – 1424 aštuonių kūrybinių sąjungų nariai. Premijai gauti pasiūlyta 15 kandidatūrų, po diskusijų žiuri išrinko penkis 2005-ųjų KMKA premijos laureatus. Jais tapo:
• fotomenininkas Romualdas Požerskis – už fotografijų albumą „Atminties sodai“;
• architektas Algimantas Sprindys – už Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo projektą;
• kompozitorius Vidmantas Bartulis – už Koncertą dviem smuikams ir simfoniniam orkestrui, oratoriją „Kelias“ mišriam chorui, saksofonui, mušamiesiems ir fonogramai bei simfoniją „Sodas“ elektrinei violončelei, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui;
• solistė Rita Preikšaitė – už Karmen vaidmenį G. Bizet operoje „Karmen“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre;
• rašytojas Jurgis Gimberis – už humoreskų rinkinį „Meilė bei kiti fundamentalieji mokslai“.
Laureatų kūrinius trumpai pristatė kūrybinių sąjungų vadovai, kalbėjo patys laureatai, R. Preikšaitė, žinoma, padainavo, o J. Gimberis visus prajuokino iki garsaus kvatojimo.
Jurgis Gimberis
Vieną gražią dieną, jau sutemus, maždaug vienai valandai atjungė elektrą, tai televizorių žiūrėjau prie žvakių. Paskui, kai vėl srovę padavė, televizorius savaime ėmė rodyti Rusijos Kino akademijos „Auksinio aro“ apdovanojimus. Nominacija „Geriausias vyro vaidmuo 2005 metų Rusijos kine“. Ką jūs sakot... Aš net suvirpėjau visas. Palinkau nuo sofutės, beveik įlindau į tą dėžę, ir dabar jau neprisimenu – ar Šakurovui, ar Michalkovui „Auksinis aras“ už geriausią vyro vaidmenį, bet ne man. Supranti, kas dedasi – širdis pasiilgus dovanų. Ir kai skelbia, pavyzdžiui, Nobelio premijas, irgi pastatai ausis. Ir nebūtinai – kai literatūros. Kad ir fizikos. Neseniai, pavyzdžiui, atradau šaldytuvo traukos dėsnį. Valandoms bėgant, šaldytuvo trauka didėja, nepriklausomai nuo atstumo. Manau, kad šis tas nuveikta ir kituose fundamentaliuosiuose moksluose. Pavyzdžiui, finansų biologijos – kad ir kiek laikytum banknotą kartu su kupiūra vienoje kiaulėje-taupyklėje, jie nepasidaugins.
Taigi šiokių tokių prielaidų premijoms gauti yra. Todėl neramu gyventi – „Oskarai“, „Kristoforai“, „Puliceriai“, „Bukeriai“, „Fortūnos“ – viskas rūpi. Dar kartą prisipažįstu – dūšia prizų trokšta. Rusai sako – geras žodis ir katei malonus. Tai ką jau apie mane kalbėti. Juoba mano draugas Kozma Prutkovas dar prieš pusantro šimto metų pastebėjo, kad pagyrimas rašytojui toks pat būtinas, kaip būtina kanifolija virtuozo strykui.
Žinau, kad mūsų ansamblyje virtuozai visi iki vieno, o prizas tik vienas, todėl esu labai dėkingas kolegoms, kad mane pripažino. Man tai labai svarbu, man tai didelė paguoda ir pagarba.
Iš tikrųjų ačiū.
P. Palilionis padėkojo, įteikė R. Požerskio albumą „Atminties sodai“ ir (arba) „Kauno jaunųjų“ rašytojų poezijos ir prozos tomelius garbiems svečiams. Iškilmėse drauge su meru A. Garbaravičiumi dalyvavo Kauno apskrities viršininkas Zigmantas Kazakevičius, JE vyskupas Juozapas Preikšas, Seimo narė Dalia Teišerskytė, Kauno savivaldybės Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkas Gediminas Budnikas, Kultūros ir švietimo departamento direktorius Virgilijus Mažeika, mero patarėjas Jonas Jučas, Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Vida Jasaitytė, svečias iš sostinės – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) generalinis direktorius Edmundas Vaitiekūnas.
Gera proga pakalbėti ne tik apie esamą paramą menininkams, pasidžiaugti sėkmėmis, bet ir paprašyti įsteigti aštuonias metines stipendijas (po 500 litų mėnesiui) kūrybingiems Kauno menininkams. Vos P. Palilionis apie tai prabilo, meras A. Garbaravičius pareiškė: „Bus!“ Smagu girdėti ir užrašyti. A. Macijauskas akcentavo, kad fotomenininkai garsina Lietuvos ir Kauno vardą, Laikinojoje sostinėje gyvena ir kuria daug fotografijos meistrų, o miestas ir apskritis neturi reprezentacinio leidinio svečiams. Apie tai kalbama ne pirmą kartą, tikriausiai bus ir toks albumas.
O paskui... O paskui grojo puikus Romualdo Grabšto bigbendas, visi smagiai šurmuliavo, tačiau buvo ir rimtų, KMKA narių vertų šnekų.
„Nemuno“ užkalbintas KMKA pirmininkas P. Palilionis sakė: „Nors esame visuomeninė organizacija, tačiau į mus atsidaužusi masinė kultūra turėtų pažirti į šipulius. Mes – ne tik vyriausybinių organizacijų papildas, bet ir biurokratinių organizacijų kontrolieriai. Kartais kaip tik dėl klerkų žlunga geriausios idėjos. Susibūrę daiktan, suvieniję jėgas galime daryti įtaką pačiam procesui. Mus skiria žanrai, o vienija lietuvių ir miesto kultūros reikalai.
Blogai, kada prarandamos tradicinės vertybės, o naujų neatsiranda, negerai, kada įsigali kičas, pornografija, bjaurastis, pasakyčiau netgi griežčiau – nutolstama nuo žmogaus ir nuo Dievo.
Namuose pranašas nebūsi, kai kuriems miesto valdininkams esame kaip krislas akyje, tad pirmiausia mus pripažino, finansiškai parėmė Kultūros ministerija, o tada sukruto ir Kauno miesto savivaldybė: atleido kūrybines sąjungas nuo žemės mokesčio, kasmet skiria KMKA lėšų. Mums padėjo ir ateityje žada nepamiršti LATGA-A, tad ir šįmet apie KMKA darbus dar išgirsite... Be juokų pareiškiu: Kauno meno kūrėjų asociacija yra ir visados bus!“
