Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Susitikimas su šiuolaikiniu prancūzų rašytoju Maxence’u Fermine’u

2005-02-25
Vasario 12 d. „Litexpo“ parodų rūmuose vyko susitikimas su prancūzų rašytoju Maxence’u Fermine’u, knygų Sniegas, Juodasis smuikas, Opijus autoriumi. Vakaro vedėjas Valdas Puteikis susitikimą pradėjo sakydamas, kad rašytojo poetinė proza yra savotiška rezistencijos forma, reakcija į globalizaciją ir amerikonizaciją (tiesa, tolesni klausimai ir atsakymai šiam teiginiui šiek tiek prieštaravo). Pasidžiaugta, kad, laimė, rašytojas nesupranta lietuviškai, nes, perskaitęs mūsų dienraščių kriminalinius puslapius, turbūt nebūtų išlipęs iš lėktuvo. Kita vertus, manyčiau, kad aptikęs vieną kitą „kultūros“ puslapį, gal labai ir nenusiviltų, juolab kad vėliau pasiekė nuogirdos, jog rašytojas buvo išties sužavėtas tokiu šiltu lietuvių priėmimu ir netgi pažadėjo parašyti knygą apie Vilnių.

Visą laiką mielai besišypsantis M. Fermine’as, paklaustas, kas jam pirmiausia krito į akį vos atvykus į Lietuvą, atsakė, kad išsyk pastebėjo sniegą (viena jo knygų taip ir vadinasi). Tarsi saugodamas rašytoją nuo žiaurios lietuviškos tikrovės, V. Puteikis apgailestavo, kad pas mus sniegas ne toks, kaip rašytojo gimtojoje Aukštojoje Savojoje. M. Fermine’as prisipažino, kad trylika metų praleido Paryžiuje, pasinaudojo visais sostinės pranašumais, bet dabar gyvenąs Savojoje, kur tylu ir ramu. Savoja išties suteikia peno jo kūrybai. Be to, jis daug keliauja: iš realybės į svajones, iš miesto į provincijas… Teisindamasis dėl to, kad internete apie jį itin mažai informacijos, rašytojas atsakė nemėgstąs komentuoti privataus gyvenimo. Po tokio prisipažinimo V. Puteikis paskubėjo „nupiešti“ idealaus šeimos žmogaus, jautrios sielos ir šiuolaikinio pasaulio nepažeistos moralės rašytojo portretą. Pasak vedėjo, rašytojas gyvena harmoningą gyvenimą, nepriklauso bohemai, neskendi narkotikuose ir alkoholyje. Todėl visiems buvo įdomu sužinoti, kaip atrodo eilinė rašytojo darbo diena. M. Fermine’as atsakė, kad ryte rašo, po pietų taiso, o vakarą praleidžia su šeima. Tačiau tai nereiškia, kad kartais jis neišgeria taurės vyno… Rašydamas jis dažnai klausosi bliuzo ar džiazo, kartais ir pats groja.

Visos trys išverstos M. Fermine’o knygos yra apie keliones. Jose pasakojama apie Veneciją, Japoniją, Kiniją. Ar drąsu buvę autoriui rašyti apie šalis, kuriose jis nesilankęs? M. Fermine’o atsakymas paprastas: jis keliauja po tas šalis savo svajonėse. Jo rašymo tikslas – paskatinti žmones svajoti, o ne aprašyti realybę. M. Fermine’as vertina universalumą ir nepripažįsta laiko (turbūt ir erdvės) ribų, galbūt dėl to visi jo personažai – skirtingų tautybių. Jo manymu, norint parašyti gerą romaną, reikia pradėti nuo poezijos. Ne mažiau svarbu atrasti savo knygos stilių ir formą. Būti geru rašytoju – vadinasi, būti geru emocijų vagimi. M. Fermine’as mėgsta knygas, teikiančias daug gerų emocijų, tokias kaip Mažasis princas ar Kvepalai. Jis nemano, kad kada nors įvyks Umberto Eco išpranašauta „knygos mirtis“. Rašytojas niekada neskaito knygų internete, knyga jam visada išliks magiškas, šventas daiktas.

Susitikime buvo pasidomėta, kodėl rašytojo knygos tokios plonytės, jei jis kadaise prisipažino rašąs maždaug po du puslapius per dieną. Juk tokiu atveju susidarytų beveik tūkstantis puslapių per metus! Taigi praskleiskime šią visus kankinusią paslaptį: rašytojas tiek parašo, jei tądien jaučiasi gerai, jei tai ne savaitgalis, ne atostogos… Nemažą dalį rankraščių jis išmeta...

Neišvengta ir itin dažno klausimo apie jo tekstų panašumą į Alessandro Baricco. Ar pastarojo Šilkas nepadaręs įtakos Opijui? Fermine’as atsakė, kad buvo „tyčia panašus“, nes jam šį panašumą dažnai prikaišioja. Tačiau, jo manymu, jų vidiniai pasauliai gal ir panašūs, bet stiliai skirtingi. A. Barricco jis gerai vertina, tad šis panašumas jam malonus. Atsakydamas į klausimą, kaip jis jaučiasi lyginamas su kuo nors, M. Fermine’as atsakė, kad iš pradžių nėra blogai būti į ką nors panašiam, nes juk nuo kažko reikia pradėti, tik vėliau tampama savimi. Paklaustas apie literatūros kryptis, rašytojas atsakė, kad stengiasi nepriklausyti nė vienai, kita vertus, jos pamažu vienodėja.

Ir pabaigai: mergina iš salės paklausė, kaip rašytojas sureaguotų į jos sūnėno pasakymą, kad „sniegas yra ištirpę debesys“. Atsakymas buvo viltingas: rašytojas niekada neabejojęs, kad geriausi poetai yra vaikai, tad šį pasakymą jis panaudosiąs kitame savo romane… Taigi būsimų M. Fermine’o romanų skaitytojai, dėmesio! Turbūt netrukus sulauksime knygos ir apie lietuvišką sniegą...


Inga Migūnaitė
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą