Stokholmas. Pašnekesiai (1)

Liana Ruokytė, kultūros atašė Švedijoje, kalbasi su CARINA NYNÄS, Suomijoje gyvenančia švedų poete, politinio, kultūrinio žurnalo "Finsk tidskrift" vyr. redaktore, mokslininke, dramaturge ir eseiste

Liana su Carina susipažino versdamos Sigito Gedos poeziją į švedų kalbą. Gunillos Forsen, Švedijos kultūros atašė Latvijoje ir Lietuvoje, sumanymu buvo surinkta eksperimentinė šešių žmonių grupė. Toks kolektyvinis darbo metodas, pasiskolintas iš prancūzų, Skandinavijos šalyse buvo taikomas pirmą kartą.

Visbyje (Gotlande) esančiame Baltijos jūros šalių rašytojų ir vertėjų centre susirinko beveik arba visai vienas kito nepažįstantys poetai bei vertėjai iš Skandinavijos. Ir nors iš pradžių visa tai atrodė neįtikėtina, rezultatas tapo apčiuopiamas jau po kelių dienų.

Antrą kartą jie rinkosi keturioms paroms vieno jų išnuomotoje sodyboje. Užsidarę lyg kokia komuna (visai kaip 8-ajame dešimtmetyje Švedijoje, kai buvo populiaru giminystės saitais nesusijusiems žmonėms lyg šeimai apsistoti viename bute), gamindavosi valgį, o kadangi verčiant poeziją visą dieną būdavo ištisai šnekama ir diskutuojama, darbus pasiskirstydavo žvilgsniais.

Kai buvo vykdomas antrasis projektas, verčiami dar trys lietuvių poetai – Eugenijus Ališanka, Gintaras Grajauskas ir Sigitas Parulskis – du vertėjai atkrito dėl šeimyninių aplinkybių. Pirmoji iš trijų darbo sesijų vyko Suomijoje, Turku (švediškai – Obo) mieste, Carinos Nynäs namuose, antroji – Vilniuje, likusiam ketvertui išsinuomojus keletą kambarių, kur ir buvo bendraujama su kiekvienu poetu atskirai. Škotė Anna Harrison taip pat moka lietuviškai, tačiau tik Lianai Ruokytei ši kalba gimtoji. Jai ir teko daugiausiai kontaktuoti su pačiais rašytojais, kad ir telefonu, jei iškildavo kokių neaiškumų.

Darbas paprastai vykdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Pirmame etape būtinai turėdavo dalyvauti pats poetas, kuris originalo kalba perskaitydavo savo eilėraštį. Tuomet Liana jo pirminį variantą išversdavo į švedų kalbą, Mikaelis Nydahlas – jis ir buvo galutinis redaktorius – tekstą užrašydavo kompiuteryje, kiti pasirašydavo jį sau. Kai eilutė po eilutės eilėraštis būdavo visapusiškai išnagrinėtas, prasidėdavo tinkamiausių žodžių ieškojimas, ritmo, melodijos atradimas ir t. t... Jau vėliau vertėjų ketvertą švedų kritika pavadino "kvartetu", o jų darbas, kaip ir ankstesnis Sigito Gedos vertimas, susilaukė daugybės labai palankių recenzijų.

– Mūsų "kvartete" Tu buvai "kalbine ausimi", kuri suteikdavo eilėraščiui dainingumo, padailindavo jo ritmą...

– Visi mūsų grupėje turi šią Dievo dovaną – puikią klausą ir ritmo bei melodijos pajautimą. Mes tiesiog vienas kitą papildėme, o kadangi buvo susiklausymas, ateidavo geros mintys ir teisingi pasiūlymai. Pats darbo procesas teikė be galo daug džiaugsmo ir pasitenkinimo, ką ir kalbėti apie nagrinėtą poeziją. Tas "pingpongas" – žaidimas su žodžiais ir mintimis – buvo taip įelektrintas, kad pamatęs rezultatą supranti, jog kitokio ir negalėjo būti.

Išskirtinai naudinga buvau tik todėl, kad aš katalikė, gerai išmananti religijos filosofiją ir teologinę terminiją. Nes poetai, kuriuos mums teko versti, nuolat ginčijasi su Dievu. Ypač Parulskis... Vienu ar kitu aspektu tą aptinki ir šiaurietiškoje poezijoje. Dažnai net kaip pagrindinę temą. Tačiau lietuviai tai daro kitaip...

– Vis dėlto šis darbas atėmė daugybę laiko, nedavė jokių pajamų, o ir ypatingos šlovės neatnešė. Kodėl ryžaisi versti poetus, kurie iš pirmo žvilgsnio Tau nieko nesako, juk neturi jokio ryšio su Lietuva?

– Nėra geresnio būdo išmokti gimtąją kalbą, kaip verčiant kitakalbę poeziją, nes tai sustiprina, pagilina, niuansuoja tavo kalbinius sugebėjimus. Net neįmanoma apsakyti, kiek daug tai duoda mano pačios kūrybai.

Kai baigėme šį darbą, jutau labai stiprų poveikį rašydama keletą eilėraščių. Tai geriausias atpildas. Ką ir kalbėti apie pasirodžiusias mūsų išverstas (iš kalbos, kurios pati nemoku) puikios poezijos knygas. Aš tikrai didžiuojuosi, kad ten yra mano pavardė, juk pati žinai, kaip aukštai jas įvertino švedų kritikai.

Be to, verčiant buvo nuostabu kartu dirbti su kūrybingais žmonėmis, kurių toks rimtas santykis su kalba. Galų gale, išgyvenę tiek smagių akimirkų, mes tapome draugais visam gyvenimui.

– Išėjus Sigito Gedos rinktinei švedų kalba, ilgai netrukus šiam poetui dedikavai nuostabų eilėraštį. Poetiniame Druskininkų rudenyje 2001 metais jis pelnė anoniminio eilėraščio konkurso pirmąjį prizą. Kas tave įkvėpė jį parašyti?

– Man labai patinka viena jo eilutė, neprisimenu, kuriame eilėraštyje jis ją parašė: "Tad gurkštelk ir pasakyk". Apskritai, kai galvoju apie S. Gedą, labiausiai stebina ir imponuoja tai, iš kokios milžiniškos perspektyvos jis sugeba pažvelgti į mūsų civilizacijos, žmonijos istoriją.

Dedikuotas eilėraštis – tai tarsi atsakas, savotiškas būdas sugrįžti prie rašytojo, kurio eilėraščius verčiau. Žinoma, pridėjau nemažai ir savo minčių, ypač laiko supratimo atžvilgiu. Kartu perėmiau S. Gedos ironiją ir jos įkvėpta bandžiau ieškoti atsakymų į tam tikrus egzistencinius klausimus.

– Kiek Tave paveikė darbas su kitomis trimis knygomis? Nebūtinai Tavo kūrybą, bet pačią Tave?

– Be abejonės, paveikė, ir labai ankstyvoje fazėje. Šie trys autoriai išmokė mane į kai kuriuos rimtus dalykus pažvelgti su humoru, kas man buvo gana neįprasta. Ypač G. Grajausko eilėraščiai... S. Parulskio kūryba – ta druska ir aštrūs prieskoniai jo poezijoje, kai sakai tai, kas skauda, – sustiprino mano ieškančią ir dvejojančią dalį.

Susipažinus su lietuvių poezija, manyje sutvirtėjo grįžimo į namus jausmas, žinoma, perkeltine prasme... Jų eilėraščiai mane "apvaisina", uždega, moko atsipalaiduoti ir kartu giliau pažvelgti į rimtus dalykus. Tuo tarpu šiuolaikinė švedų poezija stengiasi būti linksma, pramoginė, netgi estradinė, kad ją lengviau skaitytų, lengviau priimtų.

– Jei teisingai suprantu, išsižadėti lietuvių poezijos neketini, tad tęsi šį darbą...

– Mes juk nepaliksime nei vienas kito, nei tuo labiau poezijos... (Juokiasi.)

– Puiku. Tačiau pakalbėkim daugiau apie Tave... Kartą man besišnekant su vairavimo mokytoju, netikėtai pokalbis nuo automobilių dalių pakrypo prie švedų kalbos ir joje egzistuojančių dialektų. Kai priėjome bendrą išvadą, jog Suomijos švedų kalba yra pats gražiausias dialektas, vairuotojas man pasiūlė nueiti į centrinę stotį, kur kioske galima nusipirkti laikraštį "Stokholmsbladet" ("Stokholmo lapas"), leidžiamą kaip tik šiuo dialektu...

Taigi esi švedų poetė, gyvenanti Suomijoje ir rašanti švediškai. Ar tai turi kokių nors privalumų?

– Vienas privalumas toks didelis, kad nedrąsu apie tai net šnekėti. Švediškoje Suomijos dalyje labai daug turtingų fondų ir institucijų, kurios teikia stipendijas ir jas labai nesunku gauti kūrybiniam darbui. Kai kurie tų fondų turtingesni net už Nobelio premijos. Vienas jų – Švedijos kultūros fondas. Jei turi rimtą projektą, labai didelė galimybė gauti paramą, trejų, vienų ar pusės metų stipendiją.

O minusas tas, kad yra nubrėžta riba tarp švedų rašytojų – tų, kurie gyvena Švedijoje, ir gyvenančių Suomijoje. Švedija tarsi atsukusi nugarą, mums joje sunku prasimušti. Tai pavyksta nedaugeliui, nors, tiesą sakant, mūsų mažai ir yra. Beje, lengviau tiems, kurie rašo prozą, o ne poeziją.

Tapti skaitomai ir populiariai tokiai rašytojai kaip aš situacija palankesnė ten, kur gyvenu. Čia labai didelė literatūros skaitymų, viešų pasirodymų galimybė. Be to, kiekvienas poezijos rinkinys švedų kalba, išleistas mažojoje Suomijos Švedijoje, būna rimtai recenzuojamas ir nušviečiamas žiniasklaidoje – gali būti visiškai sudirbtas kritikos, bet nepastebėtas neliksi.

– Esi keleto knygų autorė. Paprastai einamuoju momentu rašytojo sielai būna artimiausia paskutinė jo išleista knyga.

– Man reikšmingesnė anksčiau parašyta – poezijos rinkinys "Mergaitė ir malūnsparnis". Tai knyga, kuri mane pažadino, atvėrė kelią poetinei kalbai, kurios anksčiau nesupratau. Juk rašiau noveles, ir tai gana retas reiškinys, kai nuo prozos pereinama prie poezijos, o ne atvirkščiai.

– Skaičiau šią knygą. Jutau jos stiprų poveikį, nors, žinau, ji susilaukė ne tik geros kritikos...

– Gal nuskambės banaliai, bet nuo pradžios iki galo tai yra meilės eilėraščiai, parašyti iš nuostabos, supratus, kiek daug vienas žmogus gali reikšti kitam. Todėl kad ir ką ateityje parašyčiau, ši knyga mano širdžiai liks pati artimiausia.

– Bet esi išleidusi ir daugiau poezijos rinkinių?

– Taip, "Rekviem ir veidrodžiai", susijusį su prisiminimais apie mano dvejais metais jaunesnį brolį. Neseniai pasirodė poezijos rinkinys "Ir popieriniai aitvarai įstrigo į pieštukų miško medį". Taip pat išleidau savo pirmąją dvasinę knygą, nors niekada nemaniau, kad ką nors panašaus parašysiu. Daug kas sako, kad tai – poezijos rinkinys, tačiau aš pati manau, kad tai dvasiniai meditacijos tekstai.

– Ar jie susiję su Tavo veikla Katalikų bažnyčioje?

– Ne, greičiau su mano pačios dvasiniu vystymusi ir protestu prieš humanitarinę krikščionybę, kuri, mano manymu, riboja ir kalbą, ir žmonių patirtį. Šią mano knygą lydėjo labai geri atsiliepimai ir recenzijos tiek Suomijoje, tiek Švedijoje. Tai mane gerokai stebino, nes sutikau nemažai paprastų žmonių, kurie sakė, kad tie tekstai jiems per sunkūs, jie nesupranta, apie ką aš rašau...

– Tu nesi užsidariusi, atsiribojusi nuo pasaulio kūrėja, vadovauji vienam intelektualiam žurnalui, kurį leidžia Obo akademija. Kaip Tau pavyksta susidoroti su šiuo darbu, tuo labiau kad jame iš viso nerašoma apie literatūrą?

– Taip, mūsų žurnalo akiratyje – kultūra, politika, šiek tiek ekonomika. Ši veikla stimuliuoja mano kūrybą, kadangi labai svarbu turėti ryšį su visuomene. Esu priversta sekti jos pokyčius, kitu atveju, ko gero, to nedaryčiau. O dabar turiu perskaityti galybę straipsnių, iš kurių labai daug sužinau.

Be to, tai suteikia galimybę bendrauti. Viena, jei kokioje nors konferencijoje prie ko nors priėjusi sakyčiau: "Labas. Aš esu Carina..." ir norėčiau pasišnekėti, ir visai kas kita, jei sakau, kad esu žurnalo redaktorė, mane sudomino pranešimas, ar negalėtume jo išspausdinti mūsų leidinyje...

Todėl tikrai nemanau, kad norėčiau sėdėti apsupta vien tik savo eilėraščių. Juk turiu puikią galimybę publikuoti savo mintis apie kultūros politiką, kultūros ideologiją, kartu nebūti atsiskyrėlė ir kurti.

– Negana to, esi mokslininkė. Žinau, kad jau baigi rašyti disertaciją.

– Rašau apie šv. Brigitą, kuri yra švedų nacionalinė herojė. Sukurta gal dešimt jos biografijų. Vienas iš mane dominančių dalykų – tai metodas, kaip rašyti biografiją, kitas – kiek tiksliai biografų sukurti portretai atspindi tuometinį laiką.

Viskas prasidėjo nuo to, kad apie šv. Brigitą perskaičiau dvi knygas. Ir buvau labai nustebusi, kai supratau, kokios jos skirtingos. Tuomet perskaičiau jų daugiau ir įsitikinau, jog apskritai nepanašu, kad jos kalbėtų apie tą patį asmenį.

Iš tiesų, kiekviena biografija turbūt daugiau pasako apie žmogų, kuris ją parašė.

Aš pati, tarkim, neįsivaizduoju, kokia buvo šv. Brigita. Todėl niekada negalėčiau parašyti biografijos. Dabar tik analizuoju tai, kas yra pasakyta kitų, ir bandau susikurti jos paveikslą. Tačiau jis kaskart keičiasi, kai tik atrandu ką nors nauja, galų gale juk keičiuosi pati.

Tarkim, visuomet maniau, kad, kaip žmogus, šv. Brigita buvo košmariška asmenybė. Bet perskaičius tai, ką ji buvo parašiusi, tapo akivaizdu, jog ši moteris – religinės literatūros genijus.

– Lietuviams jos vardas greičiausiai nieko nesako... O juk ji vienintelė Švedijoje kanonizuota šventoji, 1999 m. dabartinio popiežiaus paskelbta viena iš trijų Europos sergėtojų šventųjų.

– Ji gyveno XIV a. Gimė 1303 m., mirė 1373 m. Romoje, taigi šiemet švenčiame jos 700 metų jubiliejų. Ji giminiavosi su karaliaus rūmais ir priklausė svarbiausiam politiniam sluoksniui. Pirmąją gyvenimo pusę praleido Švedijoje, pagimdė aštuonis vaikus. Artėdama link 50-mečio persikėlė gyventi į Romą, kur jai ėmė apsireikšti Dievas, ir tie apreiškimai dažnai būdavo susiję su politine Švedijos padėtimi.

– Tačiau būta ir kitokių?

– Taip, kai kurie jų tiesiog nuostabūs ir teologiniu atžvilgiu labai išmintingi. Čia nemažai sąsajų su Marijos įvaizdžiu. Aprašydama daugelį meditatyvinių ir kontempliatyvių apreiškimų, kuriuos patyrė, į dievybę ji žvelgia ne taip kaip Senajame Testamente – su griausmais ir dundėjimu. Atvirkščiai, kalba apie sensualumą Dievo santykyje su žmogumi. Tai man labai patinka, nes suteikia gyvenimui prasmės. Taip pat čia gali aptikti daug magijos ir prietaringumo, būdingo pirmykščiam žmogui.

– Vadinasi, per tuos dešimt metų, kuriuos paskyrei šv. Brigitai, Tu atradai kitą jos pusę?

– Taip. Tai, kas susiję su politiniais apreiškimais, man joje nepatinka. Kadangi jie primena šiais laikais vykstančius dalykus, kad ir Busho ar Sadamo religinę retoriką Irako karo metu.

Galima turėti politinę nuomonę, aš taip pat ją turiu, bet jei tvirtinčiau, kad per mane tai sako Dievas, čia jau būtų truputį per daug.

Ir visai kas kita yra tai, kad 600 metų iš Dievo paveikslo buvo kuriamas monstras, o viduramžiais atsiradusi šv. Brigita (žinoma, ne tik ji) pareiškė, kad mes visi esame Dieve, taip, kaip gemalas esti motinos įsčiose.

– Tačiau ar ji padarė kokią nors įtaką judėjimui, susijusiam su lyčių lygybe Šiaurės šalyse?

– Ne, tai nėra susiję. Nebent su feministine teologine perspektyva. Šv. Brigita konservatyvumui oponavo savotišku būdu: jei esi Dievo minčių perteikėjas, jei vykdai šventą užduotį, tuomet nebeturi reikšmės, kokios esi lyties... Žinoma, jei kalbėtume ne apie dvasinius, o apie paprastus, fizinius santykius tarp vyrų ir moterų, čia ji atrodytų daug konservatyvesnė.

– Tu taip pat garsiai nešauki, esi feministė gerąja prasme...

– Mano tvirtu įsitikinimu, tam tikru dvasiniu ir intelektiniu lygiu lyčių skirtumai išnyksta. Taigi niekada nesijaučiau, kad esu įsprausta į kažkokius "moters rėmus".

– Pažinodama tave, nė kiek nenustebau, kad rašai apie šv. Brigitą. Tavo mintys sutampa su jos mąstymu...

– Na taip, vienintelis skirtumas tarp manęs ir jos, kad man Dievo apvaizda neapsireiškė. (Juokiasi.)

– Tai gal netrukus apsireikš?

– Visai galimas daiktas. (Kvatojasi.) Aš nieko prieš... Kai įvyko pirmasis apreiškimas, jai buvo arti penkiasdešimties. Taigi man belieka šiek tiek palaukti...


Užrašė Audra Baranauskaitė