Stasys Sabonis 1925-05-24 – 2006-05-17

Po ilgos ir sunkios ligos mus paliko Lietuvos rašytojų sąjungos narys, iškilus vertėjas Stasys Sabonis, gražiai ir našiai pasidarbavęs literatūros baruose.

Jis gimė ir augo kalvotame Aukštaitijos kampelyje Aleniškių kaime, Trakų apskrityje, vaizdingoje Neries pašonėje. Baigęs Vievio pradinę mokyklą, toliau mokėsi Kaišiadorių gimnazijoje. Baigusį šešias klases jaunuolį pokario vėjai 1944 m. nubloškė mokytojauti į Valkininkų valsčiaus Kalvių pradinę mokyklą. Tačiau mokslo troškimas neleido nurimti ir 1945 m. atvedė jį į Vilnių, kur, baigęs vaikų namų auklėtojų kursus, dirbo Vilniaus 9-uosiuose vaikų namuose auklėtoju, kartu mokėsi vakarinėje darbininkų jaunimo mokykloje. Gavęs brandos atestatą, 1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lituanistiką. Čia susikrovė rimtus pagrindus vėlesnei veiklai.

1951 m., per paskutinį studijų semestrą, su būreliu bendrakursių atėjo dirbti į Valstybinę grožinės literatūros leidyklą (vėliau ji pasivadino „Vaga“). Atėjo ir pasiliko čia triūsti trisdešimt ketverius metus. Įgijęs įgūdžių ir patirties šviesaus atminimo Dominyko Urbo „mokykloje“, perkopė visas pakopas nuo redaktoriaus, redakcijos vedėjo iki vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo. Tačiau leidėjo duona dažnai sprangi ir ašakota. Po A. Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos“ išleidimo anuometinių ideologinių valymų vėtros 1979 m. išbloškė jį iš pamėgto darbo, kur ilgiausiai triūsė originaliosios lietuvių literatūros leidybos organizavimo dirvoje, buvo darbštus, taktiškas, turėjo humoro jausmą ir mokėjo bendrauti su autoriais, redaktoriais, juos telkti kūrybiniam darbui. Nušalintas nuo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigų, dar keletą metų „Vagoje“ redagavo vertimus, paskui 1985–1993 m. dirbo „Vyturio“ leidykloje, o 1993–1995 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Literatūros fonde.

Šalia organizacinio darbo S. Sabonis išvarė plačią ir ilgą pradalgę vertimų lankose. Čia atsiskleidė jo kūrybiniai gebėjimai, čia triūsta prie vertimų rankraščių lapų, stropiai semtasi iš gimtosios kalbos aruodų, mokytasi iš kitų. Mokytasi jautriai perskaityti ir taikliai atkurti verčiamos prozos vaizdą ir mintį.

Prozos vertėjo kelią jis pradėjo vertimais iš rusų kalbos 1954 metais. Vėliau, leidyklos vadovų primygtinai akinami, jaunieji vertėjai kibo mokytis kitų svetimų kalbų, tokių, iš kurių vertėjų anuomet stigo. S. Sabonis pasirinko pietų ir vakarų slavų kalbas – slovakų, čekų, serbų, kroatų, slovėnų, lenkų prozą ir vertė ją iš originalo kalbos. Šiandien vertimų bibliotekos lentynoje rikiuojasi daugiau kaip penkiasdešimt jo išverstų knygų. Apsčiai vertimų jis paskelbė antologijose, įvairiuose rinkiniuose, periodikoje. Lietuvių kalba atkūrė ir nemažai pjesių Lietuvos teatrams, televizijai. Tad jo vertimų bagažas didelis ir svarus. Jis mums atvėrė ligi tol nepažintus dvasios klodus. Ypač našiai padirbėjo versdamas slovakų prozą – V. Minačo „Mirtis vaikščioja po kalnus“, F. Hečkos „Raudonąjį vyną“, D. Tatarkos „Pintinius krėslus“ ir kitus kūrinius. Pats vertėjas ne kartą lankėsi Slovakijoje, atsirinkdavo iškilesnę kūrybą, bendraudavo su rašytojais ir leidėjais, taip pat ten populiarindavo brandžiausią lietuvių literatūrą.

Per S. Sabonio vertimus pirmąkart susipažinome ir su svariausia Balkanų šalių proza: serbų ir kroatų I. Andričiaus, M. Krležos, E. Košo, D. Čiosičiaus ir kitų romanais. Visų reikšmingesnių vertimų pabaigoje – vertėjo trumpas, taiklus straipsnis apie autorių ir jo kūrybą. S. Sabonio sudarytų slovakų ir serbų novelių antologijos mums labai praplėtė tų šalių prozos pažinimo horizontus.

S. Sabonio kūrybiniai laimėjimai prozos vertimų baruose, jo literatūrinė veikla buvo deramai įvertinta – 1974 m. jis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą ir aktyviai dalyvavo jos veikloje.

Liūdėdami atsisveikiname su šviesiu žmogumi Stasiu Saboniu, palikusiu mums savo ilgų kūrybos metų triūsą. O šiandien prasmingai skamba jo verstos lenkų rašytojo V. Terleckio apysakos pavadinimas – „Kelionę baigei – pailsėki…“.