Tokius žodžius galima rasti Pascalio Quignard’o knygoje "Klaidžiojantys šešėliai". Jie galbūt geriausiai nusako skaitytojo būseną, kai šis susiduria su begale naujų knygų. Mat kiekvienais metais Prancūzijoje literatūrinis ruduo pateikia patį svarbiausią klausimą – kiek pasirodys naujų originalių ir verstinių romanų. Šiemet, rodos, buvo peržengti visi rekordai – dienos šviesą išvydo 442 prancūzų ir 221 verstinis romanas. O jeigu dar pridursime 572 esė pobūdžio knygas, ne vienam skaitytojui apsisuks galva. Priminsime, kad pernai pasirodė 369 prancūzų autorių romanai. Žinoma, ne vienas gali paklausti, ar nebūtų galima išdėlioti tuos kūrinius tolygiau per visus metus? Būtų galima, be abejo, bet visas leidyklas masina literatūros premijos, kurių penkios – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, Femina, Médicis ir Interallié – tiesiog varo leidėjus iš proto, nes žada milžiniškus pelnus. Patys knygynų darbuotojai pripažįsta, kad rudenį pasirodžiusiame milžiniškame knygų sraute rašytojui sunkiau išlikti, skaitytojai kur kas ilgiau įsimena knygas, išėjusias sausio mėnesį. Ir vien dėl tos priežasties, kad jų išeina daug mažiau. Užtat jau vasarai baigiantis pasirodo pirmosios prognozės, pranašaujančios vieną ar kitą premiją kuriam nors rašytojui. Šiais metais brolių Goncourt’ų premija buvo aktyviai peršama P.Sollersui už romaną "Įsimylėjėlių saulė", specialiai išleistą rugsėjo pradžioje, nors mažai kas tikėjo, kad "Gallimard’o" leidykla galėtų trečius metus iš eilės pelnyti svarbiausią premiją. Mūsų skaitytojai jau žino, kad didysis "Gallimard’o", "Grasset", "Seuilo" leidyklų trikampis (sutrumpintai "Galligrasseuil") praktiškai kiekvienais metais išsidalija prestižiškiausias premijas. Tarp pagrindinių kandidatų į brolių Goncourt’ų premiją buvo minimi dar O.Rolinas ir jo romanas "Popierinis tigras" ("Seuil" leidykla), G. de Cortanze’as ir jo romanas "Asamas" (Albino Michelio leidykla), J.P.Milovanoffas ir jo romanas "Nekaltųjų melancholija" ("Grasset" leidykla), J.P.Toussaint’as (beje, savo gyslose turintis lietuviško kraujo, nes jo senelis pulkininkas J.Lanskoronskis prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo Lietuvos ambasados Prancūzijoje karo atašė) ir jo romanas "Mylėtis" ("Minuit" leidykla). Būtų gerai, kad Lietuvos leidyklos atkreiptų dėmesį į šį savitą minimalistinio stiliaus rašytoją, nes jis visų pirma yra įdomus savo kūryba, išleidęs jau šeštąjį romaną, o lietuviškas kraujas šiuo atveju tebus savotiškas aromatas ar priedas prie esminių dalykų.
Paprastai literatūros rudenį pradeda ne tik prognozės, bet ir skandalai. Kartais netgi sakoma, kad verčiau didelis skandalas negu maža brolių Goncourt’ų premija. Iš skandalo pastaraisiais metais labiausiai sugebėjo pasipelnyti M.Houellebecqas, 1998 m. išleidęs romaną "Elementariosios dalelės" ("Flammariono" leidykla), o 2001 m. – romaną "Platforma" ("Flammariono" leidykla), nors jam neatiteko nė viena prestižinė premija. Šiemet buvo apsieita be didesnių skandalų, nors šiek tiek triukšmo sukėlė Nicolas Jones’o Gorlino romanas "Ryški rožinė spalva" ("Gallimard’o" leidykla), pasakojantis pedofilo istoriją. Kurį laiką "Gallimard’o" leidykla buvo net priversta išimti šį kūrinį iš apyvartos, kol buvo svarstomi kelių organizacijų, ginančių vaikų teises, protestai. Tačiau daugelis autorių ir asociacijų gynė rašytoją ir teigė, jog fiktyvaus personažo nereikia painioti su tikru pedofilu, juolab kad romano herojus yra nemalonus, autorius jį nuolatos pajuokia, ir čia negali būti jokios kalbos apie pedofilijos apologiją. Tuo tarpu draudimas skelbti kūrinį jau būtų cenzūra. Taigi šiuo atveju nugalėjo autorius, nors įrašas knygos viršelyje skaitytojui pataria nepainioti fikcijos ir tikrovės, o jei kam toks išgalvotas herojus nepatinka, jis gali neskaityti šio romano.
Šiemet pagrindinių literatūros premijų paradą spalio 28 dieną pradėjo brolių Goncourt’ų ir Théophraste’o Renaudot premijos.
Brolių Goncourt’ų premija po trečio balsavimo rato atiteko rašytojui Pascaliui Quignard’ui (g.1948) už jo trilogijos "Paskutinė karalystė" pirmąją knygą "Klaidžiojantys šešėliai" ("Grasset" leidykla). Jis įveikė O.Roliną (romanas "Popierinis tigras") ir G. de Cortanze’ą (romanas "Asamas"). Rašytojas yra išleidęs jau beveik 40 knygų, daugiausia eseistinio pobūdžio. Ne visi brolių Goncourt’ų žiuri nariai buvo patenkinti tokiu pasirinkimu, savo nepasitenkinimą labiausiai reiškė romanistas R.Sabatier: "Už trisdešimt metų, matyt, žmonės sakys, kokia puiki premija, bet aš linkęs pareikšti, kad Quignard’o knyga nėra verta Goncourt’ų premijos. Ji verta Médicis premijos. Skaitytojus nuvils mūsų pasirinkimas. Prieš dvidešimt metų aš būčiau aprėkęs visus. Bet šiandien, kaip matote, aš - ramus. Laimė, Renaudot žiuri ištaiso mūsų klaidą". Kitas žiuri narys Michelis Tournier sakė, kad "Goncourt’ų premija įvertina knygą, o ne kūrybą. Tai nėra Nobelio premija. Aš nebūčiau skyręs Goncourt’ų premijos B.Pascaliui už jo "Mintis". Kai kas teigė, kad brolių Goncourt’ų premija turi būti skiriama už geriausią metų romaną. Edmond’as de Goncourt’as savo testamente nurodo: "Ši premija bus skiriama už geriausią romaną, už geriausią novelių rinkinį, už geriausią įspūdžių knygą, už geriausią vaizduotės, išreikštos proza, knygą". Kaip matyti, bent jau formaliai žiuri nenusižengė testamento raidei. Dar kai kam užkliuvo, kad žiuri premijavo ne visą trilogiją, bet tik jos pirmąjį tomą. Visus ginčus užbaigė žiuri pirmininkė Edmonde’a Charles-Roux: "Mes susidūrėme su labai garsiu rašytoju. Jis parašė knygą, kuri nėra romanas, bet kuri yra kaip tūkstantis romanų. Kiekviena pastraipa yra potencialus romanas, šitai mes ir vainikavome".
Šitoje istorijoje kai kas įžvelgia leidėjų manevrus, nes "Grasset" leidykla paskutinį sykį šią premiją gavo 1997 metais ir negalėjo ramiai žiūrėti, kaip per pastaruosius ketverius metus trissyk ją pelnė "Gallimard’o" leidykla, užtat šiais metais ši praktiškai liko be apdovanojimų.
Trilogiją "Paskutinė karalystė" sudaro "Klaidžiojantys šešėliai", "Apie kadainykščius laikus" ir "Bedugnės". Pavadinimą pirmajam tomui autorius paėmė iš Liudviko XIV vargonininko F.Couperino kūrinio klavesinui, tuo pabrėždamas, prie kokios muzikos linksta jo širdis. P.Quignard’as, E.Levino ir P.Ricoeuro mokinys, yra gan gerai žinomas rašytojas, ypač išgarsėjęs savo romanu "Visi pasaulio rytmečiai", pagal kurį buvo pastatytas kino filmas. Vis dėlto jis yra labiau elito rašytojas, pabrėžiantis savo aistrą antikos pasauliui, baroko muzikai, ir pastaruoju metu, atsisakęs romano žanro, rašo gana laisvos formos nedidelius traktatus, esė pobūdžio kūrinius. 2000 m. jo "Terasa Romoje" pelnė Prancūzų akademijos Didžiąją premiją už romaną.
"Klaidžiojantys šešėliai" – neturinti ryškesnio stuburo nedidelių pusiau mokslinių, pusiau asmeninių fragmentų virtinė. Vis dėlto, jei reikėtų ieškoti kūrinį vienijančios idėjos ar savotiško iešmo, ant kurio suverti visi fragmentai, toks būtų Laikas. Rašytojas tarsi nori apžvelgti atskirus idėjų etapus, prisikasti iki pat pasaulio sutvėrimo. Autorius mūsų niekur neveda. Jo karalystė – tamsa. Jo pasaulio vizijoje išnyksta dabartis. "Skaitymas yra klajonė". Štai ir visa paslaptis. Knyga kupina mitologinių pasakojimų, aforizmų, filosofinių įžvalgų, prisiminimų, sapnų, įvairiausių įvaizdžių. Pats autorius prisipažįsta, kad pirmoje trilogijos knygoje daugiausia biografinių užuominų. Jis aiškiai išsako mintį, kad šiame pasaulyje jis norįs susikurti atsiskyrėlio buveinę ir joje mąstyti, nors ir žino, kad jo čia laukia pavojai. Jis taip pat nusivylęs bičiuliais, kurie tapo tikinčiaisiais ar doktrinieriais. Mūsų epocha jam primena 1571 metus, nes Paryžiaus priemiesčiuose jaučiama šv. Baltramiejaus nakties atmosfera. Anot jo, jau prasideda religiniai karai. Moterys – sudievinamos. Mirtis – šlovinama. Demokratija dar žiauresnė negu Periklio laikais. Ši knyga – savotiška kelionė po erdvę ir laiką, perkelianti iš Perl Harboro į Jeruzalę, iš paskutiniojo senovės Romos imperatoriaus laikų į 2001 m.rugsėjo 11 dieną
Autorius teigia, jog šios trilogijos tęsinį sudarys dešimt, penkiolika, o gal ir dvidešimt knygų. Šiaip ar taip, premijuotoji knyga nėra skirta eiliniams skaitytojams, ji reikalauja puikaus filosofijos, istorijos, literatūros išmanymo, nes joje nerasime tiesmukų išvadų, jas turi įžvelgti pats skaitytojas pro gana margą asociacijų tinklą.
Tą pačią dieną Théophraste’o Renaudot premija po penktojo balsavimo rato buvo paskirta dienraščio "Le Figaro" žurnalistui ir Albino Michelio leidyklos redaktoriui Gérard’ui de Cortanze’ui už jo romaną "Asamas" (Albino Michelio leidykla), įveikusiam V.Alexakisą ir jo romaną "Svetimi žodžiai" ("Stocko" leidykla) ir Yanną Moix ir jo romaną "Podiumas" ("Grasset" leidykla). G. de Cortanze’as laikomas italų ir ispanų literatūrų žinovu, yra parašęs apie dvidešimt esė knygų, literatūros kritikos darbų apie E.Hemingway’jų, J.M.G. Le Clézio, P.Sollersą, siurrealizmą, baroką.
"Asamas" – trečioji šeimyninės sagos dalis, pasakojanti apie rašytojo protėvius. Tačiau autorius nesutinka savo romanų vadinti istoriniais. Jo nuomone, jie greičiau genealoginiai, nes faktai pateikti juose mums kalba apie šiandieną. Ši praeitis mums leidžia suprasti dabartį.
Médicis premija teko rašytojai Anne F.Garréta
Nuo pat vaikystės autorių domino jo praeitis, tačiau sužinoti tikslesnių detalių jam nepavykdavo. Jo senelis Roberto paprasčiausiai vadinosi Cortanze’as. Jo tėvas Renato sugrąžino dalelytę de. Jo senelio brolis Charles’is reikalavo, kad jam grąžintų jo vardą – Roero de Cortanze’as ir jo priklausomybę Italijai, Pjemonto sričiai. Šiandien romano autorius prisipažįsta, kad jei vaikystėje jis nebūtų susidūręs su šia problema, jei jam viską būtų paaiškinę iš pat pradžių, jis galbūt nebūtų tapęs rašytoju. Iš noro išsiaiškinti savo šaknis gimė trilogija, kurios dvi kitos dalys vadinasi "Vicekaraliai", pateikę Italijos istoriją nuo Garibaldi iki Mussolini’o laikų, ir "Ciklonas", atskleidęs šeimos dar vienos atšakos gyvenimą Kuboje, į kurią ją atginė frankizmas ir vokiečių okupacija.
"Asamas" apima 1794-1815 metų laikotarpį. Romano herojus – dvidešimt penkerių metų Pjemonto markizas Aventino Roero de Cortanze’as, su bičiuliais besilankantis prabangiuose Genujos viešnamiuose, turi tik vieną svajonę – kaip suvienyti Italiją. Tačiau jo svajonė dažnai žlugdoma. Jam kelia siaubą į Italiją tiesiančios ranką tiek Austrija, tiek Prancūzija su Napoleonu priešakyje. Markizas pasirenka tremtį. Jis drauge su savo bičiuliu, sutiktu kazino, iškeliauja į Asamą, Indijos kraštą Himalajų papėdėje, iš kur jis rengiasi pardavinėti arbatą Europai. Šitaip kūrinys tampa arbatos filosofijos įvadu.
Romane netrūksta ir paslaptingų sąsajų. Marija Galantė, kurią herojus buvo sutikęs kaip kurtizanę kazino, jam dingojasi kaip maharadžos dukters antrininkė. Grįžęs į Italiją, jis ją ištraukia iš ligoninės, kur gydomos prostitutės. Ši moteris vadinama Masa, ir jos vardas tampa Asamo anagrama...
Romane patraukia autoriaus dėmesys antraeiliams personažams, istorinėms detalėms, nuotykiams. Smulkmenų gausa jis primena rytietišką kilimą. Kūrinys lengvai skaitomas, savo dvasia artimas A. Dumas romanams.
Théophraste’o Renaudot premija už esė atiteko Claude’ui Micheliui Cluny už "Delfų tylą" ("La Différence" leidykla).
Lapkričio 5 dieną jau 68 kartą buvo paskirta Interallié premija, duodama žurnalistui už geriausią metų romaną. Ji teko Gonzague’ui Saint Bris už romaną "Braitono seniai" ("Grasset" leidykla). Jis įveikė V.Alexakiso "Svetimus žodžius" ir G.Lapouge’o "Sienų misiją" (Albino Michelio leidykla). Iki šiol G. Saint Bris yra paskelbęs apie dvidešimt esė, biografijų, iš kurių reikėtų paminėti "Išsklaidyti ereliukai" (1993), "Slapti istorijos romanai" (1996), "A.de Vigny" (1998), "Šlovės ašaros" (1998), "Nuostabus pono Balzaco apetitas" (1999).
"Braitono seniuose" autorius pasakoja iš esmės savo autobiografiją. Būdamas penkerių metų knygos herojus atsiduria Braitono senelių prieglaudoje, nes pernelyg smarkiai lupdavo savo brolį. Šioje prieglaudoje pasakotojas pamato keistą ir jam nesuprantamą pasaulį, kurio gyventojai jam labiau primena zoologijos sodą. Vis dėlto jis stengiasi prisijaukinti šiuos sodo gyventojus. Šitaip jis suranda bendrą kalbą su klebonu iš Bretanės Korantenu, kuris kliedėjo aistra geležinkeliams, ledi Bekford, ištekėjusia už aristokrato, kuris manė esąs W.Scotto reinkarnacija, su labiausiai žinoma Londono kurtizane, poetu Viliu, besibičiuliavusiu su Verlaine’u, sadistiškų polinkių jūrininku Somersetu ir kitais gyventojais. Visi šie personažai praplaukia prieš skaitytojo akis lyg manekenai, o uždaras prieglaudos pasaulis kupinas paslapčių ir keistenybių. Kritikai šį romaną laiko geriausia G.Saint Bris knyga.
Lapkričio 7 dieną buvo paskirtos dvi paskutinės iš svarbiausių – Femina ir Médicis – premijos. Femina premijos žiuri, kurią sudaro vien moterys, nusprendė apdovanoti irgi moterį – Nacionalinio mokslinių tyrinėjimų centro darbuotoją Chantale Thomas (g.1945) už jos pirmąjį romaną "Atsisveikinimas su karaliene" ("Seuil" leidykla). Autorė iki šiol buvo žinoma savo darbais apie markizą de Sade’ą, G.Casanovą, austrų rašytoją T.Bernhardą, karalienę Mariją Antuanetę. Pagrindinė jos tyrinėjimų sritis – XVIII amžius.
Premijuotasis romanas nukelia mus į 1810 metų Napoleono užimtą Vieną, kur sutinkame jau dvidešimt metų tremtyje gyvenančią prancūzę Agatą Sidoni Labord. Ji buvo karalienės Marijos Antuanetės skaitovė ir dabar prisimena ir pasakoja tik apie tai, kas įvyko Versalyje 1789 metų liepos 14, 15, 16 dienomis.
Šis romanas yra savotiška irstančio ir griūvančio pasaulio kronika, nors karalius Liudvikas XVI nenujaučia grėsmės. Liepos 14 dieną, kai paryžiečiai užėmė Bastilijos kalėjimą, karalius savo dienoraštyje įrašė: "Jokių įvykių". Tai rodo, jog karalius nebesusigaudė, kas dedasi. Iš Agatos Sidoni užrašų tampa aišku, kad Versalyje karalius jautėsi greičiau kaip nuomininkas negu kaip valdovas. Sėdėdamas prie gausaus pusryčių stalo, jis nepastebi, kad išnyksta tarnai, užgęsta žvakės, tarsi žiurkės laivą rūmus palieka jo artimiausi bičiuliai. Šitaip Versalio rūmai virsta smukle, ir tai liudija Bourbonų dinastijos žlugimą. Vis dėlto daugiausia vietos savo pasakojime Agata Sidoni skiria karalienei, kurią beprotiškai gerbia ir myli. Karalienė nujaučia, kas vyksta iš tikrųjų, tačiau jos niekas neklauso, išskyrus jos skaitovę, kuri viską žymisi, įsimena. Romanas puikiai atskleidžia kasdienį Versalio gyvenimą, pradedant didikais, salonų ir koridorių geografija ir baigiant jazminų kvapu, dvelkiančiu nuo karalienės. Šio pasaulio žlugimą dar labiau pabrėžia kraupus epizodas, kai liepos 16 dieną viena valkata sugeba nutraukti karališkąją vakarienę, mesdama ant monarcho stalo pastipusią žiurkę.
Ištrūkusi iš šio košmaro su Polinjakų šeima, Agata Sidoni atsiduria Vienoje, kur ji be tulžies, bet su didžiausiu skausmu pasakoja karalienės istoriją. Romano autorei būtų galima papriekaištauti nebent tai, kad kūrinyje trūksta tikro herojaus, nes visi personažai primena greičiau vaškinių figūrų muziejaus lėles, bet ne gyvus žmones.
Femina premija už romaną užsienio rašytojui atiteko italų rašytojui Erri’ui de Lucai (g.1950) už jo romaną "Montedidijas" ("Gallimard’o" leidykla), kuris, autoriaus žodžiais šnekant, atskleidžia "sąsają tarp Neapolio pasakų ir fantastiško hebrajų pasaulio". Romane pasakojama apie berniuką (jo vardas nežinomas), kuris sutinka iš holokausto ištrūkusį batsiuvį žydą, svajojantį kada nors patekti į Jeruzalę. Tarp berniuko ir batsiuvio užsimezga graži draugystė, kupina džiaugsmingų ir liūdnų istorijų, kurios ugdo herojų, kaip žmogų.
Femina premija už esė paskirta amerikiečių rašytojui Michaelui Barry’ui už jo knygą "Masudas: nuo islamo prie laisvės" ("Audibert’o" leidykla), pateikiančią buvusio afganistaniečių opozicijos lyderio Masudo portretą.
Médicis premija teko rašytojai Anne F.Garréta (g.1962) už romaną "Nė dienos" ("Grasset" leidykla). Autorė išgarsėjo jau savo pirmuoju romanu "Sfinksas" (1986), po to pasirodė romanai "Skystas dangus" (1990) ir "Skaidymas į dalis" (1999).
Premijuotajam romanui pradžią davė mintis: "Nė dienos be moters", puikiai primenanti G.Flaubert’o teiginį: "Nė dienos be eilutės". Romano pasakotoja, pasikliaujanti savo patirtimi, suabejoja, ar iš tiesų yra pakankamai medžiagos, kad būtų galima parašyti romaną. Kūrinį sudaro dvylika skyrių, kurių kiekvienas prasideda vis kita abėcėlės raide, ir kiekviename pasakojama apie pasakotojos susitikimą su vis kita moterimi. Tuo pasakotoja lyg ir primena Stendhalį, kuris 1835 metais ežero pakrantės smėlyje įrašo jo mylėtų moterų inicialus. Kiekviename skyriuje pasakotoja analizuoja geismą, susitikimus su moterimis, prisiminimus. Šitaip kita moteris tampa pačios pasakotojos veidrodžiu. Kadangi pasakotoja susitikinėja su kitomis moterimis, prisimena ir rašo naktimis, tikslesnis knygos pavadinimas, jos pačios prisipažinimu, būtų "Nė nakties". Dvylikoje skyrių išryškėja ir vis kiti geismo niuansai, kurie subtiliai nuspalvinti autorės ironija.
Médicis premija už romaną, skiriama užsienio rašytojui, atiteko amerikiečių romanistui Philipui Rothui už romaną "Dėmė" ("Gallimard’o" leidykla) - trečiąją trilogijos dalį po "Amerikietiškos pastoralės" ir "Aš ištekėjau už komunisto". Naujajame romane pasakojama apie Ameriką, kurią krečia Clintono ir Lewinski skandalas. Jo fone kalbama apie filologijos profesorių, kuris apkaltinamas rasizmu. Profesorius atleidžiamas iš darbo, ir tai puiki galimybė autoriui patyrinėti išdavystę, melą, identitetą.
Médicis premija už esė buvo paskirta Danieliui Desmarquest už knygą "Kafka ir merginos" ("Pygmaliono" leidykla).
Šitaip baigėsi garsiausių literatūros premijų paradas. Dabar ateina skaitytojams eilė paimti premijuotas knygas į rankas ir galbūt pasigėrėti, pasidžiaugti, o gal ir nusivilti jomis. Tačiau išprusęs skaitytojas puikiai supranta, kad net ir garsiausių premijų žiuri gali klysti. Tuo jis galėjo įsitikinti ne sykį. Ir tikrai pirmiausia knygynuose į premijuotas knygas dažniausiai žiūri tik tie, kurie per metus perskaito vieną ar dvi knygas, nes kitaip jiems būtų sunku išsirinkti norimą knygą. Tas, ant kurio stalo nuolat guli knyga, greičiau gali atsijoti pelus nuo grūdų. Bet ir šiuo atveju daugiau lemia nuotaika ar skonis, nes, kaip visada, geriausias teisėjas gali būti tik Laikas.
