Su rašytoju LRS premijos laureatu PETRU DIRGĖLA kalbasi ALVYDAS ŠLEPIKAS
Alvydas Šlepikas. Norėdamas pasikalbėt su tavim, Petrai, sužinojau, kad duodi interviu vienam laikraščiui, kitam, paskui žurnalui, paskui radijui ir taip toliau. Vienu žodžiu, tu dabar neatsigini nuo žurnalistų, nuo korespondentų. Ką tai liudytų? Ar tai, kad literatūra vis dar svarbi mūsų gyvenime, ar tai, kad LRS premija, kurią neseniai gavai, įgyja vis didesnį prestižą? Tai tik pokalbio introdukcija, jokiu būdu ne tema…
Petras Dirgėla. Manau, kad, šiaip ar taip, Trys karaliai yra labai palankus laikas, pirma šventė po Naujų metų, todėl ji, akivaizdu, atkreipia žiniasklaidos dėmesį. Bet, kita vertus, ir LRS premijos prestižas yra išaugęs. Visuomenė patiria, kad pramoginė literatūra, kuri yra populiari, jau ima atsibosti. Tik žmonės jau - praradę orientaciją. Kadangi Lietuvos rašytojų sąjungos premiją skiria tik rašytojai, tai čia galima tikėtis tam tikro vertybiškumo, kokybės. Na, o žiniasklaidai labiausiai daro įspūdį, mano nuomone, būtent Trys karaliai.
A.Š. Ar neatrodo, kad Lietuvoj kuriasi panaši situacija kaip kokioj Prancūzijoj, kur gauta Goncourt`ų ar kita premija suaktyvina visuomenės domėjimąsi rašytoju, jo knyga? Pas mus tokio reiškinio anksčiau lyg ir nebuvo.
P.D. Aš tikrai tikiu, kad LRS premijos įtaka leidėjams ir skaitytojams ateity tik augs ir galiausiai gal pasivys Goncourt`ų. O nejuokaujant galima pasakyti, kad kolegos rašytojai, vertindami kolegas, reikia tikėtis, kaip svarbiausią kriterijų visada kels literatūros vertę, o ne vienadienį konjunktūriškumą.
A.Š. Bet dabar kartais pajuokaujama (beveik rimtai), jog štai - gavo tas, gavo kitas, vadinasi, kitais metais gaus dar trečias, ir visa tai vyks paeiliui, planingai, kiekvienam "gyvam klasikui" atseikėjant jo dalį. Ar neatrodo, jog LRS premija, kuri skiriama už labiausiai įsimintiną, svarbiausią metų knygą, ir turėtų būti skiriama už knygą, bet ne už "gyvenimo nuopelnus"?
P.D. Kiek aš prisimenu, Vytauto Martinkaus vadovaujama valdyba, kuriai priklausiau ir aš, steigdama premiją suprato, jog mes, rašytojai, esam rinkoje, teks konkuruoti su popliteratūra, tad mums reiks išsaugoti tuos amžinuosius literatūros kriterijus. Tai viena pusė. Kita gi pusė - premija yra tam tikra moralinė parama autoriui. Ir jeigu manęs neapgauna atmintis, LRS premijos įstatuose nėra tokios nuostatos, jog premija rašytojui teikiama tik vieną kartą gyvenime. Iš viso tos premijos įstatai yra labai trumpi - gal trys ar keturi punktai.
A.Š. Jeigu taip yra, tai, man regis, labai gerai, nes Nacionalinė premija skiriama vieną kartą, kitos premijos irgi tik vieną kartą gyvenime. Atrodo, lyg pakištų žmogus galvą po ašmenim, ir viskas, tarsi - gavo premiją ir numirė, ir nieko daugiau neparašys. Juk žmogus, gavęs premiją, nemiršta, kuria toliau.
P.D. Jeigu kas nors iš jau gavusių premiją (ar Baliukonytė, ar Geda) vėl parašytų tokį kūrinį, kuris turėtų įtaką literatūros procesui, tai kodėl jų neapdovanoti? Juk viskas priklauso tik nuo vertinimo komisijos, o komisija kiekvienais metais skiriama vis kita. Šitai neleidžia įsisenyti, įeiti draugystėms, grupiškumui ar kam nors panašaus, tad gali būti, jog kas nors gaus premiją ir antrą kartą.
A.Š. Na, kalbame kiek sausai ir valdiškai, šiek tiek apie tai, ko tarsi būtų tikimasi iš pokalbio su LRS premijos laureatu, bet sukim ten, kur įdomiau gal ir mums su tavim, o gal ir "Literatūros ir meno-Dienovidžio" skaitytojams. Pakalbėkim apie kūrybą, apie dabartinį laiką, apie Karalystę. Tavo epas juk vadinasi "Karalystė", man tai labai gražus žodis. Ir sąvoka. Ką tu pats įdedi į šitą žodį, į sąvoką? Juk tai nėra tik kūrinio pavadinimas, čia juk kažin kas daugiau?
P.D. Na, gerai, pagrindinis atspirties taškas, kodėl aš pavadinau savo epą "Karalyste", buvo toks - sovietiniais metais jau buvo pripažįstamas tautiškumas, kaip internacionalo spalva, bet valstybingumas buvo tabu. Tai buvo prilyginama tėvynės išdavystei. Buvo neįmanoma kalbėti apie Lietuvos valstybingumą, jo atkūrimą ar panašiai. Dabar, kai aš kalbu apie valstybingumą, aš turiu galvoje, kad mūsų valstybės pradinis statusas yra karalystė. Tai aukščiausias valstybės statusas anuo metu. Noriu pabrėžti, jog mūsų valstybingumo pamatas yra karalystė - valstybė pripažinta visais legitiminiais, juridiniais požiūriais. Ir aš nesutinku su tais, kurie nori mūsų valstybingumą atremti į LDK, į tą gražų, daugiatautį internacionalą. Aš jokiu būdu ne prieš daugiatautiškumą, tik aš noriu pabrėžti, kad karalystė, Mindaugo karalystė, buvo kilusi iš lietuvių genčių savasties. O kas buvo LDK? Praktiškai - ta pati karalystė, tik su tam tikrom įtakos zonom. Ateina lietuviai, vietininką palieka… Ten juk net užkariauti nereikėjo, plečiantis į Rytus ar Pietus iki Juodosios jūros. Priimdavo mus kaip gynėjus nuo totorių. Vietininkams jie mokėjo mokesčius, taip valstybė ir išsiplėtė. Vienu žodžiu, ta motininė valstybė buvo karalystė, plius įtakos zonos. Atramos perkėlimas į LDK turi aiškių ideologinių tikslų. Tai yra bandymas prisitaikyti prie konjunktūros, nes pasaulis integruojasi, čia globalizmas, čia dar kas, o mes štai jau seniai esam tokie, dar nuo LDK laikų. Bet yra ne visai taip - valstybingumą ir tą savo valstybingumo tradiciją reikia ypač saugot. Valstybė, kaip ir demokratija, kartais nėra labai švelnios žmogui, bet jos vis dėlto yra tos užuovėjos, kurios vienintelės teikia saugumo jausmą ir galimybę lygiavertiškai (kiek įmanoma) bendrauti su kitom valstybėm. Aš tai pabrėžiu, nes labai svarbu istorinis pagrindas, istoriškai paliudytas buvimas Europos kontekste, kitų valstybių kontekste. Štai šiandien ar vakar (interviu darytas sausio 9 dieną, - A.Š.) premjeras A.Brazauskas pasiūlė pervadint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną-Valstybės dieną, vien Valstybės diena. Motyvacija yra tokia: šiemet Mindaugo įkurtai valstybei sukanka 750 metų, ir šita informacija apie sukaktį įsiterps į pasaulio informacijos srautą, o kažkoks Mindaugas, kažkoks karalius, jo karūnavimas tik kliudys - trumpiau, aiškiau būtų Valstybės diena. Aš beveik pritarčiau tokiam motyvavimui.
A.Š. Jeigu kalbėtum kaip politikas?
P.D. Taip… Ir šiaip, kaip žmogus. Tikrai čia Valstybės sukaktis, galime minėti Valstybės dieną, bet aš nenorėčiau prarasti ir Mindaugo karūnavimo dienos. Aš nežinau, ar čia tiksliai yra suformuluota, bet norėčiau, kad Lietuvos valstybės atramos taškas - karalystė - išliktų. Tai labai svarbu. Įsivaizduok, ką reiškia Anglijai monarchija. Jie laiko tą karalienę kaip savo nacijos, kaip savo valstybingumo simbolį. Vien ta karalienė iš karto duoda signalą, kokios yra senos tradicijos, gilios šaknys ir taip toliau. Berods tu pasakojai, kad to korėjiečio rašytojo Rim (Haļlji) vardas iš karto pasako jo vos ne tūkstančio metų genealogiją.
A.Š. Tūkstančio. Ir jis sako, kad giminė dar nėra sena…
P.D. Va tokią pat prasmę aš įdedu ir čia. Karalystė liudija ilgaamžiškumą, tvarumą, senumą… Štai Japonijoj imperatorius tupi. Jis ten nieko neveikia, jam turi apskritai būti labai nuobodu gyvent, bet jis tupi, jis yra japonų nacijos simbolis. Švarumo simbolis, moralinis autoritetas (dar suteikiama jam tam tikros charizmos) ir taip toliau, bet kartu tai liudija dviejų tūkstančių metų tradiciją. Tai labai svarbu. Jeigu net išnyktų visos sienos, pasaulis susijungtų, galutinai globalizuotųsi, bet tauta, kalba turėtų tam tikrus ilgaamžiškumo įrodymus, tai jau būtų daug. Mes nesam išmokę to vertint. Aš, pavyzdžiui, žiūriu į lenkus ir pavydžiu. Jie yra susikūrę tokią istoriografiją - savą, savo akimis. Jie priima ir iš kitų šalių, kitų metraščių, bet jie turi ir savo. Mes dar neturim. Dabar bandom kurt, ir kurt gan intensyviai - išėjo Gudavičiaus, Kulakausko istorijos tomai, bet vis nedrąsoka pristatyti savo nacionalinius procesus savo požiūriu. Šiek tiek pasigendu istorikų drąsos. Aš juos suprantu, žinoma, kitų tautų (lenkų ar vokiečių) istoriografijos sugeria ir mūsų istorijos faktus, ar, tiksliau, per jas atsispindi ir mūsų istorija. O ten yra sukurti tam tikri standartai, tam tikri stereotipai, prieš kuriuos stoti yra gana sunku - gali susinaikinti kaip mokslininkas. Ims autoritetai kikenti: chichichichi… Literatūroje yra lengviau kalbėti, sakyti, interpretuoti, tuo aš ir naudojuosi.
A.Š. Kalbi apie istoriją, istorinius procesus, bet literatūra juk kalba apie žmogų…
P.D. Taip, dabar ir pereikim prie žmogaus. Mano epe yra žmonės, nėra istoriosofavimo, traktatų, viskas atskleidžiama per žmonių likimus. Per atskirų žmonių likimus reiškiami grupių, grupuočių, įvairių sluoksnių likimai, pagaliau - tautos likimas. Žmogus, sukūręs šeimą, pasistatęs namus, susikuria tam tikrą mikrokosmą, kuriame jis įveda savo tvarką, ten atsiranda saviti ryšiai. Tai juk taip pat yra savotiška mikrokaralystė. Šeima viena taip pat negali išgyventi - reikalinga parapija, bendrija, vėl kaip karalystė su savo vadovais ir panašiai. Paskui jau yra tauta, kurią taip pat galima pavadint savotiška karalyste. O galiausiai mes išeinam iš čia, mirštam ir atsiduriam dar kitoj karalystėj. Tad karalystės sąvoka yra labai imli, ir ne veltui aš pasirinkau moto: "Eikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį". Tai yra toks santykių nusakymas - kurk gyvenimą sau ir vaikams, bet kurk tokiais būdais, kurie reikalauja iš tavęs ir jėgų, ir galvos, ir proto. Taip sakant, žmogiškais būdais, o ne kaip plataus kelio plėšikas.
A.Š. Tokio didelio kūrinio rašymas reikalauja didelio psichologinio ir fizinio pasiruošimo, juk, man regis, kuriant tokį didelį kūrinį, visada privalo būti tam tikras būvis ar būsena, ar žinojimas.
P.D. Taip, taip… Jeigu aš būčiau žinojęs, kiek tas darbas suės mano gyvastingumo, energijos, kantrybės, laiko... Kiek suteiks praradimų visokių, - juk niekur netarnauji, išnyksti iš darbo rinkos, tą darbą paskui taip sunku rast, kai pražiopsai kurį laiką… Jeigu būčiau žinojęs, ką dabar žinau, gal ir būčiau neapsisprendęs liudyti laiko, liudyti, kas čia darosi, kas vyksta (o vyksta pervartos, pertvarkos, tai, kas atsitinka istorijoj labai retai)…
A.Š. Dabar jau tokio darbo nebesiimtum?
P.D. Ne, nebesiimčiau, bet matai, dabar yra kita būsena. Tada būsena buvo dar ta, deganti. Mes tada išsikovojom Nepriklausomybę, kūrėsi valstybė, jutau kažkokį šišą, jutau pakilimą aplink, sumaištį - tai euforija, tai kaltų nekaltų ieškojimas, priešpriešos, susiskaldymas, kitaip sakant, subyrėjimas į pavienius žmones. Senas gyvenimo būdas nebetiko, o kitaip gyventi nemokėjom. Visa tai aš išgyvenau, taip sakant, autentiškai ir labai aktyviai, kaip ir kiekvienas tuo metu. Jutau, kad esu pasirengęs liudyti, analizuoti. Kai rašiau apie valstybę XV-XVI amžiuje, mačiau daug panašių procesų, kurie tada vyko, tik gal kitais pavidalais, ir man, kaip rašiusiam istorine tematika žmogui, buvo gaila praleist momento… O ir garbės reikalas. Juk kada nors kas nors sakytų - gyveno tuo metu, rašė apie XV-XVI amžių, o kai aplinkui vyko tokie dalykai, tada tylėjo, nieko nesusigaudė ir nieko neišmanė. Aš norėjau išmanyt, norėjau susigaudyt, analizavau situaciją, sekiau įvykius ir kartu autentiškai išgyvenau tai, kas vyko. Reikia pasakyt, kad aš ilgai abejojau, ar imtis to darbo, ypač paskui, kai nušvito visa struktūra, nes šiek tiek išsigandau. Taip. Ar pajėgsiu, kadangi nebuvo jokios pauzės nei po "Joldijos jūros", nei po "Anciliaus ežero", nei po "Litorinos…". Jaučiausi ir fiziškai pavargęs… Nulėmė tai, kad vis dėlto ir aš dalyvauju, ir aš esu tų verpetų dalyvis. Tas autentiškas nervas man buvo labai svarbus. Maniau, kad jeigu parašys tik istorikai, tai jie tekonstatuos, kad "tada buvo pereinamasis laikotarpis iš sovietinės imperijos į Europos Sąjungą". Ir viskas. O tą dramatizmą, tragizmą, žmonių atsivėrimus gali aprašyt tik rašytojas. Puikiai suvokiau, kad gal po kelių dešimtmečių, kaip kokiam Levui Tolstojui, kuris rašė "Karą ir taiką" praėjus penkiasdešimčiai metų po karo, rašyt būtų lengviau - rašytojas žinotų daugiau šaltinių, prieitų prie slaptų dokumentų, prie kokių nors fondų, bet jis jau nebeturėtų to nervo, to autentiškumo, kurį aš turiu. Aš prisiminiau Igno Šeiniaus "Žemė dega", tekstą, kuris tėra dienoraščiai, užrašai, bet skaitydamas tiesiog junti tą nervą, ir tai yra labai įdomu. Kokia yra būsena, ką išgyvena žmogus, ką tai reiškia pakelt tą pervartą kiekvienam, konkrečiam žmogui. Taip ir ryžausi. Mane tiesiog buvo apėmęs šišas, - supranti?
A.Š. Gerai, tave buvo apėmęs šišas, tu rašei vieną romaną po kito, kaip pats sakai, neturėjai jokios pertraukos po "Anciliaus ežero", po "Litorinos…", ėmeisi šito epo, bet tu juk pasaulyje esi ne vienas, tu turi vaikų, turi žmoną, turi šeimą. Kaip tavo gyvenimas tiek daug dirbant? Kaip šeima?
P.D. Labai liūdnas man buvo tas dešimtmetis šiuo atžvilgiu. Šeimai buvo liūdnas… Na, tas žmogus, kuris turėtų būt šeimos maitintojas, atsisėda prie stalo ir rašo. Pradėjau nuo to, kad išėjau iš darbo (dirbau Rašytojų sąjungoj), kai paskyrė man stipendiją, buvo ten keturi šimtai ir kažkiek dar litų. Žmonos uždarbis taip pat nedidelis, ir štai už tuos pinigus mes turėjom gyventi, o vaikai moksleiviai, paskui studentai… Reikėjo gyvent. Čia aš savo šeima (savo požiūriu) džiaugiuosi. Nė vienas nepavadino nevykėliu, - neatneši pinigų… Nepajutau to nei iš žmonos, nei iš sūnų… Kita vertus, man buvo baisiai negerai. Juk vis tiek suvoki, kad štai yra toks laikas, kai reikia pastatyti vaikus ant kojų, kai reikia oriai padėt nugyvent senatvę seniems tėvams, kai turėtum būt tas daugiausia uždirbantis žmogus, kuris galėtų ir vienus paremt, ir kitus palaikyt - aš nesakau, kad daug, normaliai, šiek tiek… O tu liudiji pervartas, tu analizuoji procesus… Prisipažinsiu, kad aš jausdavausi blogai, o yra buvę taip, kad vienas būdamas esu ir verkęs… Be to, buvo tas tylos gaubtas - aš 1990-1993 metais spausdinau tokią publicistiką "Dienovidyje" ( Paslėpta okupacija", "Pasaulio pagrobimas", kitas publikacijas - dabar pamiršau pavadinimus), kur jau tuomet apibūdinau atkurtą Lietuvos valstybę kaip persmauktą bitę - politiškai nepriklausomą, o ekonomiškai priklausomą nuo kaimynų, ir taip toliau, ir tas mūsų savarankiškumas tėra menamas…
A.Š. Kas dabar ir pasitvirtino…
P.D. Taip, pasitvirtino, nes negali nepasitvirtinti - juk nesikeičia energetiniai resursai, nesikeičia mūsų geopolitinė vieta… Bet va kaip išgyvent žmonėms, kaip išbūt, ką rinktis, - tai man buvo labai svarbu, labai svarbus kiekvienas žmogus… Sakykime, Mrazina. Gerai, Mrazina, - vieni perskaito pavardę ir mano, kad jau čia aš tyčiojuosi ar panašiai. Ne. Aš visiškai žmoniškai tą Mraziną suvokiu, suprantu, kad ji perėjusi mėsmalę ir dabar atsidūrusi tokioj padėty… Ji turi iliuzijų, gerų norų ir kartu yra praradusi savo asmeninį gyvenimą… Tai yra drama, tragedija.. Nė vieno žmogaus aš nenuteisiu "Karalystėje" - visi yra žemės keleiviai, tik vieni kabinasi už gyvenimo vienaip, kiti kitaip. Gyvenimas yra rūstus, išgyventi reikia, o tu gebėjimų turi arba neturi, jų įsigyt arba sunku, arba jau per vėlai, o gyvent reikia… Man tai labiausiai ir rūpėjo… Man kartais ateidavo į galvą, kad aš rašau šiokį tokį istorijos šaltinį, kaip liudininkas gyvenęs tuo metu. Ir aš nesu vienas, Dieve, tų liudijimų bus daug, ir tai labai gerai. Ir liudijimų bus visokių, žmonės galės susidaryti išsamesnį vaizdą. Yra ir rašytojų, kurie rašo apie tą patį laiką, yra ir politikų, kurie prisiminimais dalinsis, ir taip toliau… Tas mano prirašytas plotas įsiterps į kontekstą ir kažką liudys, jis bus istorinis šaltinis... Ir man buvo svarbu būsena, būsena, būsena žmogaus: kaip jis jautėsi, ką jis darė tokioj gan ekstremalioj situacijoj, kai atsidūrė prieš daugybę iššūkių, kaip jis tada elgėsi, ką jis iškentėjo, ką jis "išsidžiaugė", ką pešė ir ką prarado, - štai kas man buvo svarbu.
A.Š. Norėtųsi pasikalbėti su tavim apie daugelį dalykų, bet nėra laiko - tavęs jau laukia, mes vėluojam… Vis dėlto dar keletą žodžių... Esam su tavim kalbėję apie tą būseną, jauseną, kai baigi tokį didelį darbą…
P.D. Taip, tai, ko gero, pirmas kartas per tuos trisdešimt penkerius, ar kiek čia metų aš rašau… Vis nebūdavo tokių pauzių, vis rašydavau, rašydavau, vis didindamas krūvius. Žinojau, kad negalima labai pasinert į rašymą, pavyzdžiui, aš manau, kad Broniaus Radzevičiaus nelaimės priežastis ir buvo didelis krūvis, užsiverstas ant pečių ne laiku, per anksti… Žinoma, kai rašai, negalvoji apie jokius krūvius, eini ties galimybių riba, ašmenim vaikštai, ir tiek, bet čia buvo pirmas kartas, kai aš kaip maratono bėgikas, baigęs distanciją, sustojau. Plumpt ant žemės, ir guliu už finišo… Gerai, atrodo, pabaigei, tai pabaigei, dabar laisvas, o ten smegenyse visi tie smagratėliai įsisukę, jie toliau sukasi. Ir man paaiškėjo vienas paprastas dalykas: kai smegenys dirba, kai smagratėliai sukasi, mąsto - viskas yra gerai, o kai sukasi tuščiai - yra siaubingai blogai. Tu jautiesi visiškai bejėgis, silpnas, irzlus,- aš nemoku apsakyt, ko gero, tai yra depresijos forma. Aš dabar suprantu aktyviai sportavusius sportininkus, kurių krūviai buvo dideli ir kurie paskui paliko sportą; esu kalbėjęs su keletu, esu pažįstamų turėjęs, jie sako, kad labai baisu, metus sportuot, apsiprasti per tuos pirmus keletą metų, kai tų krūvių nebėr. Ir aš taip grynai neišgyvenau, aš vis tiek ėmiausi plunksnos ir, pavyzdžiui, parašiau "Arklių šventėj", tą apsakymą apie Ažukalnį, "Gyvenimą su Kotryna" dabar baigiu…Bet tai yra tokie dalykai, kurie nereikalauja tokio koncentruotumo, tokio kompiuterinio galvos darbo - sekti įvykius, procesus, laikyti galvoje kalnus informacijos, ją sieti, jungti…
A.Š. Klausant tavęs galima pamanyti, kad tai, ką dabar rašai, yra labai lengva, smagu, o tas didysis darbas yra sausas, matematiškai sukaltas, bet taip juk nėra. Man įstrigo Rašytojų klube Valentino Sventicko pacituotas tavo sakinys, nesu tikras, kad jį tiksliai pakartosiu, bet: "Visi medžio lapai turėjo vardus". Man jis skamba kaip eilėraštis, kaip pats sau pakankamas tekstas. Skaitant tavo kūrybą man krinta į akis, gal reiktų sakyt - į sąmonę, tavo sakinys, kalbos jausmas, poetinė aura, gaubianti žodį…
P.D. Na, taip, bet kas yra profesionalumas? Jeigu tu literatūroj esi, vadinasi, negali nustumti į šalį raiškos būdų, aš nenustūmiau į šalį sakinio. Sakinys man privalo būti filigraniškas, net jeigu rašau apie sausus dalykus, apie ekonomiką ar ką, vis tiek sakinyje turi būti kažkokios gyvasties, nežinau, kokiu būdu atsirandančios, ar dėl paradokso, netikėto žodžių sudūrimo. Bet tai yra profesionalumo reikalas, ir aš nesakau, kad tie naujesni dalykai (ar apie Ažukalnį, ar kiti) yra lengviau parašyti. Ne. Tiesiog jie nereikalauja iš manęs tokio krūvio. Tada gali sutelkt dėmesį į sakinį, į dar ką…
A.Š. Bet tu rašydamas ir apie Ažukalnį esi skrupulingai istoriškas - musę užtreškia ne kuo nors, bet almanachu "Bitutė"…
P.D. "Birutė"…
A.Š. "Birutė". O juk galėjai parašyt, kad užtrėškė tiesiog kokiu nors susuktu į ritinį popierium, gal laikraščiu…
P.D.Tas įsiėda į smegenis, nors aš niekad nesistengiu aplinkos daug vaizduoti, bet detalė turi būti, detalė, kuri liudytų aplinką, laiką. Čia iš tų rašymų istorine tema, kai negali apsieiti be daugybės dalykų. Tarkim, kostiumas. Juk žmogus kitaip apsirengęs negu šiandien, ir tu privalai duot bent detalę, pagaliau tai yra vaizdas.
A.Š.Pabaigai... Tu kalbėjai apie įvairius karalystės pavidalus. Mumyse ir už mūsų, šalia mūsų. Kiek šitoj karalystėj… Žinai, mūsų abiejų vienoda padėtis - aš esu tėvo netekęs, dabar tu esi tėvo netekęs… Kiek tau tavo karalystėj svarbus tėvas?
P.D.Tėvas. Abu tėvai - ir mama, ir tėvas - mano gyvenime labai svarbūs. Galbūt jie svarbą įgijo dėl to, kad aš vienuolikos metų išėjau, buvau atitolintas nuo jų globos. Kitaip sakant, išvežė mane į bendrabutį, nes nebuvo kaime vidurinės mokyklos, penkton klasėn nuvežė į Gargždus, o ten jau reikėjo apsiginti, grūdintis, taikytis, gyventi. Žodžiu, veikė natūralios atrankos principai, kurie grūdino ir visa kita, bet kartu didino ir tėvų svarbą. Kitaip sakant, jie tapo tuo, ką tu sukuri, tai labiau prisiminimas, vaizdinys, kuris, man regis, buvo svarbesnis nei kasdienis buitinis bendravimas. Jeigu aš būčiau gyvenęs su jais kasdienėj buitinėj rutinoj, grumdęsis užpakaliais: "Tą dirbk, tą dirbk"… Bet ne. Kai atsitolini, tai išsigrynina tie pagrindiniai dalykai, ir aš labai supratau, į ką galiu remtis - į tėvų laikyseną, tą stoiškumą, vidinę ramybę, kuri išlieka net jiems karščiuojantis ar pykstant. Sakysim, laidojau tėvą 22 gruodžio - rinkimų į prezidentus dieną. Susirinko visi giminaičiai, labai daug žmonių - giminė plati. Aš ten išsitariau: "Nedalyvavau rinkimuose, bet prezidentu išrinkom tėvą". Tos mūsų karalystės. Iš tikrųjų be tų atramos taškų man būtų daug sunkiau kabarotis, nes niekad nebuvau konformistas, buvau pavožtas po tylos gaubliu. Tada aš remdavausi į juos ir žinodavau viena - dirbi, jeigu dirbi sąžiningai, niekada nereikia norėt iššokt aukščiau bambos. Aš visai nesureikšminu tų savo darbų. Aš tiesiog dirbau, supranti? Aš rėmiausi, nenoriu pasakyt, kad tik į tėvus, ne, rėmiausi ir į daugelį kitų dalykų - kultūros faktų, bet šitie dalykai yra labai svarbūs. Iš viso labai svarbu bendravimas su žmonėmis. Kai kalbam apie pavienį žmogų, man labai svarbus yra gyvasties stebuklas. Štai tu, Alvydas Šlepikas, sėdi čia ir tam, kad tu čia sėdėtum, gyvasties linija (iš kur gimė tavo tėvas, tavo tėvo tėvas) nebuvo nutrūkusi nuo pat gyvybės atsiradimo Žemėje pradžios. Tai yra fantastika, tai yra siaubas, lygiai taip, kaip žiūrint į dangų, į tą begalybę, kuri plyti prieš tave, kuri užgniaužia kvapą. Čia taip pat užgniaužia kvapą. Kiek reikėjo pravinguriuoti, išlikti nuo kažkokio buožgalvio, nuo kažkokio mikrobo, kad būtent tas kiaušinėlis susijungtų su būtent tuo spermatozoidu, nes kitaip būtum nebe tu… Ar tu gali aprėpti tą fantastiką? Niekas negali to aprėpti, bet įsivaizduok, koks yra unikumas tas žmogelis. Lygiai taip pat ir triušis, kurmis. Jie lygiai taip pat… Aš pradedu manyt, kad siela yra gyvastis, tas vienintelis dalykas, kuris mirštant išeina iš kūno. Niekas nežino, kas tas yr. Gyvas, ir baigta. Arba negyvas. Čia tas pats kaip su elektra. Mokslininkai gali paaiškint, kaip juda srautai, juda tas, juda ten, bet kas tai, kodėl? Lygiai taip pat galima konstatuot, kad plaka širdis. Bet kodėl? Todėl aš pradėjau sakyt, kad siela ir yra gyvastis, bet pagyvenę žmonės, turintys didesnę patirtį, ėmė klaust - tai ką, ir višta turi sielą, ir kurmis turi sielą? Aš sutrikdavau, nors širdyje buvau linkęs pripažinti tai… Dabar aš sakau, kad siela yra mąstanti gyvastis, suvokianti pati save. Gal tai juokinga, bet žmogaus mintis taip ir iriasi judėdama per visokias nesąmones.
