Šekspyras Lietuvoje dar negimė

Balandžio 21–23 d. Kauno valstybiniame dramos teatre pirmą kartą vyko plačiai žiniasklaidoje reklamuotas naujų pjesių skaitymo savaitgalis „Šiuolaikinė lietuvių dramos panorama“. Sausio mėnesį paskelbus atranką, garsūs ir tik pradedantys rašyti lietuvių autoriai teatrui atsiuntė per devyniasdešimt pjesių, iš kurių buvo atrinkta penkiolika geriausių, o akcijos metu trylika jų pristatyta scenoje. Balandžio 23 d. vakare, renginiui jau krypstant į pabaigą, teatro kritikai, dramos ekspertai, režisieriai, dramaturgai, aktoriai ir publika susirinko padiskutuoti apie skaitytas pjeses, lietuviškąją dramaturgiją bei šiandieninį teatrą.

Režisierius ir teatro meno vadovas Gintaras Varnas priminė pagrindinį renginio tikslą – ieškoti šiuolaikinių lietuviškų pjesių, tinkamų teatro repertuarui. Jis pasidžiaugė, kad akcija vyko teatre, nuo seno puoselėjančiame lietuviškos dramaturgijos tradicijas. Ir režisierius, ir teatro vadovė Ina Pukelytė sakė nesitikėję tokio didelio autorių susidomėjimo šiuo konkursu. Vien tai, kad šeštadalį kūrinių galima tikrai laikyti pjesėmis, o dvi ar tris teatras, matyt, įtrauks ir į kitų metų repertuarą, pranoko visus organizatorių lūkesčius. Tad slapta G. Varno mintis, kad visai to nenorėdami šia akcija jie galėjo įrodyti, jog lietuviška dramaturgija neegzistuoja, laimė, nepasitvirtino.

Tiesą sakant, lietuvių dramos panorama, pateisindama savo pavadinimą, žiūrovams atsiskleidė ir iš teigiamos, ir iš neigiamos pusės. Buvo pristatyti patys įvairiausi teatro žanrai: aktualijų pjesė, poetinė drama, groteskas, trileris, utopija. Pasak diskusiją vedusio kino ir teatro kritiko Vaido Jauniškio, atranka ir skaitymai atskleidė tam tikrą dramaturgų „rokiruotę“: jaunieji lietuviškos dramos „klasikai“ Sigitas Parulskis, Marius Ivaškevičius, Laura Sintija Černiauskaitė tarsi pasitraukė šiek tiek į šalį, palikdami vietos pradedantiems teatrui rašyti kūrėjams Dovilei Zelčiūtei, Mariui Macevičiui, Gitanai Gugevičiūtei, Gintarei Adomaitytei, Andriui Jakučiūnui, Vytei Tyliai (Gabrielei Labanauskaitei), Aistei Ptakauskaitei, Marijai Djačenko, Dariui Piraičiui, Saulei Norkutei. O unikalūs šie skaitymai tuo, kad jų metu buvo pristatytos ne tik „gerosios“ pjesės, bet ir „avietės“ – nepavykę autorių bandymai.

Būtent skaitant „avietes“ darėsi akivaizdu, kaip nereikia rašyti. Autorių klaidos tiesiog rėžė ausį: banalios frazės, televizijos serialus primenantys siužetai, dramos „apie nieką“ kėlė juoką ir publikai, ir aktoriams. Viena iš komisijos narių literatūrologė Aušra Martišiūtė sakė patyrusi egzistencinį sukrėtimą, skaitydama tiek daug nevykusių pjesių. Ji apgailestavo, kad autoriams per didelę įtaką daro masinės žiniasklaidos priemonės, daugelis rašo neturėdami gilesnės gyvenimiškos patirties, nieko nenutuokdami apie teatrą ir šiuolaikines teatro tendencijas. Buvo diskutuojama, ar visada pagrįstai vartojami necenzūriniai žodžiai, kurių apstu beveik visose pasiūlytose pjesėse. Vis dėlto akcijos organizatoriai greičiausiai peržengė tam tikrą etinę ribą skelbdami nenusisekusių kūrinių autorių pavardes. Argumentai, kad tokiu būdu šiems žmonėms norėta parodyti, jog jei gali nerašyti – nerašyk, neįtikino ir tiesiog prieštaravo pačiai projekto idėjai pritraukti teatrui rašančių žmonių. Juolab kad pats G. Varnas konstatavo, jog nė viena atsiųsta pjesė nėra ideali.

Renginio metu pasitvirtino ir seniai žinoma tiesa, jog teatras – kolektyvinis menas, ir pjesės turi būti rašomos ne užsidarius tarp keturių kambario sienų, o teatre. Šis literatūros žanras ypatingas tuo, kad čia nepakanka popieriuje išguldyti savo mintis, bet reikia ir gerai išmanyti teatro specifiką. V. Jauniškis papasakojo Lenkijos patirtį: gerų pjesių čia atsirado tik tada, kai liautasi organizuoti konkursus ir pora talentingų autorių keletai savaičių buvo „įkalinti teatre“. Teatrologė Nomeda Šatkauskienė ir Vilniaus jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Ingrida Daunoravičiūtė tvirtino, kad scenoje kai kurios pjesės nepadarė tokio įspūdžio kaip jas skaitant (Vytės Tyliai (G. Labanauskaitės) „pis“), o kitos, atvirkščiai, netikėtai sublizgėjo (M. Macevičiaus „Antoškos kartoškos“). Taigi tokia naujų pjesių pristatymo forma pasiteisino – tik perėję „žiūrovų skaistyklą“ kūrėjai pamatė, kurios pjesės „komunikuoja“ su publika, o kurios – ne. Šiaip ar taip, džiugu, kad teatras šiek tiek plačiau pravėrė duris ir leido žvilgtelėti į savo virtuvę.