Roberto Keturakio kūrybos vakaras

Gegužės 12 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko rašytojo Roberto Keturakio kūrybos vakaras „Ir niekad vėlai“. Kartu su autoriumi dalyvavo literatūrologė Indrė Žekevičiūtė-Žakevičienė, aktorius Saulius Bagaliūnas. Grojo ir dainavo Vytauto Didžiojo universiteto folklorinis ansamblis „Mažosios Lietuvos daina“.

Pasak muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės, jei Kaune nebūtų R. Keturakio, miesto kultūrinis fonas būtų kitoks, gerokai skurdesnis. Renginio vedėja pasidžiaugė, kad rašytojas į literatūrą palydėjo daug žmonių. Anot jos, geras žodis yra didelis turtas, laimingi tie, kurie papuolė po R. Keturakio ranka ir akimi. A. Ruseckaitė sakė neįsivaizduojanti šiandieninės lietuvių literatūros be naujausios poeto knygos Ir niekad vėlai. Tai knyga, apie kurią galima daug kalbėti, tačiau ją verta skaityti vienumoje. Joje daug žinojimo, tačiau dar daugiau nežinojimo.

S. Bagaliūnui paskaičius eilėraščių iš šio rinkinio, mintimis apie R. Keturakio kūrybą pasidalijo Vytauto Didžiojo universiteto docentė I. Žekevičiūtė-Žakevičienė. Pasak jos, vos perskaitęs knygos įvadinį žodį supranti, kad ji nebus skirta atsipalaiduoti. Pradžioje knyga yra labai sudėtinga, tačiau vėliau viskas keičiasi. R. Keturakio poeziją literatūrologė palygino su vaistažolėmis – iš pradžių jautiesi blogai, o paskui nuo jų pagerėja.

I. Žekevičiūtė-Žakevičienė sakė, kad apibūdinant knygą paprastai ieškoma narvelių, į kuriuos būtų galima sudėti eilėraščius, bet šiuo atveju tai padaryti labai sunku. Jei kalbame apie pajautas ir emocijas, negalime kalbėti apie prasmes, formas ar turinį. Perskaičius bet kurio poeto kūrybą paprastai ieškoma bendrų bruožų, metaforų. Tačiau šioje knygoje bendros metaforos įžvelgti neįmanoma. Joje yra daug neišsipildymo jausmo. Skaitant eilėraščius atrodo, kad vieną minutę kažkas duodama, o kitą atsiimama. Pasak literatūrologės, tokie eilėraščiai – tai žmogaus buvimo religija. O kiti galėtų būti pavadinti sapno religija – poezija, kurioje nejuntama slegiamo buvimo. „Siekdamas atsipalaiduoti, skaitytojas turėtų pasirinkti sapno religijos eiles, o norėdamas egzistencinių pojūčių, turėtų skaityti buvimo religijos eilėraščius“, – kalbėjo literatūrologė. Apibendrinti R. Keturakio kūrybą labai sunku, norint pasakyti kažką konkretaus, reikėtų aptarti kiekvieną eilėraštį. Baigdama pranešėja pasiūlė šią knygą rinktis tiems, kuriems reikia atgaivos, peno mąstymui.

Plojimais buvo pasitiktas ir pats vakaro herojus R. Keturakis. Jis teigė, kad kritikė labai tiksliai įžvelgė jo nerimo, kančios priežastį – galimybę išsipildyti. Jo ir jo tėvų kartos žmonės išėjo amžinybėn su didžiule kančia, nes jiems buvo skirtas visiškai kitas išsipildymas, grožis, laisvumas. „Tai supratęs pradėjau dar labiau vertinti tėvų kartą. Kai dabar sutinku žmones, pergyvenančius neišsipildymo dramą, labai juos suprantu“, – kalbėjo poetas.

Rašytojas pridūrė, kad jam sunku gyventi, nes niekaip neišsivaduoja iš savo rimtumo. Kai jis nori būti kvailas – darosi dar labiau išmintingas, kai stengiasi pajuokauti – žmonės išsigąsta. Pagaliau tenka susitaikyti su tuo, kad jo likimas yra rimtis. R. Keturakis pasidžiaugė, kad prie jo yra priartėję daug talentingų žmonių. Jis ir pats prie jų priartėjęs, laimė, kad nebuvo atstumtas. Baigdamas autorius džiaugėsi, kad žmonės jo kūryboje randa tai, ką gali pasiimti sau.