Roberto Keturakio kalba, pasakyta per Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus ataskaitinį-rinkiminį susirinkimą

Kas šiandien galėtų papasakoti apie totalitarinės sistemos organizacijas, kurios kontroliavo ir valdė literatūrą? Kas galėtų papasakoti, kada ir kaip prasidėjo tų įvairiašerių organizacijų erozija, mimikrija ir nykimas? Kas galėtų papasakoti apie įvairių lygių kultūros skyrius, valstybines leidyklas, cenzūrą, kuri vadinosi taip: valstybės paslapčių spaudoje saugos komitetas (VPSSK).

Ir kas galėtų papasakoti apie rašytojų nomenklatūrą, sovietinės ideologijos cerberius literatūros kritikus, Maskvoje tvirtinamus, tikslinamus, pildomus leidybos planus, tiražus, knygų platinimo tinklus, knygų tvirtas kainas, premijas, garbingus raštų rinkinius...

Aš? Tu? Jis? Ji? Mes?

Niekas! Neįdomu ir neaktualu.

Visa ta sistema su visom girnom ir kelių eilių sietais, regis, nuėjo velniop.

Kas įvyko, kai stojo laisvė?

Nekiša pudruotos nosies valstybė.

Prašapo cenzūra.

Važiuok, eik, skrisk, verskis kūlio po visą pasaulį (ką ir daro kai kurie Marko Zingerio personažai, mindžiodami Vytenio Rožuko reindžerius, valkataujančius ar apsimetančius, kad valkatauja pasaulio didmiesčiuose, salose ar pusiasaliuose).

Dalyvauk politikoje, veržkis į ministrus, merus ar derliais garsėjančių valsčių seniūnus, pulk į multimedijos tinklus, gink Tibetą ar Marijampolės izoliatoriuje nuobodžiaujančio pramogų turinį, smuk į Himalajų tarpukalnes, dalyvauk mugėse, veržk visų ryšių mazgus su pasaulinės kultūros apaštalais - ir taip toliau.

Kas išdrįs tokius atsivėrusius kelius, takus ir kryžkeles paneigti?

Kol ieškosite argumentų, kad paneigtumėte ar papildytumėte visą šitą galimybių sąrašėlį, pasuksiu kiton pusėn. Reikia keletą žodžių tarti apie simbolinės literatūros reikšmės pakitimus, rikiuojant būtovės prasmes, orientyrus, dvasios apribų neužmirštančių telkimą transcendencijai ar sąžiningumui.

Klaustukais aplipo literatūros kultūrinis reikšmingumas, socialinis patrauklumas. Lietuvio literatūrocentrizmas sudužo į Akvariumų sienas, už kurių, Vlado Baltuškevičiaus žodžiais tariant, sukrušama tauta. Užeikite į knygynus ir paspoksokite į žmones, pro kurių pirštus ir centų pratrintas kišenes byra, pasak Algimanto Bučio, ant Nieko veriami, sakytum, avangardiškojo pasakojimo žirniai, karoliai ir karoliukai. Ir tik vienas kitas Maironio pelerinos dulkėm apneštas keistuolis atsargiai laiko kokį Rimantą Marčėną ar Keturakio "mišiolus."

Tokia yra realybė, kurioje čiulkinį grūda visai kita karta, per galvą virstanti teisėsaugon, vadybon, reklamon, į biznį, verslą, į prestižines veiklos sferas ieškoti socialinių aukštumų, saugių, sočių iki smakro blizgėjimo vietų, greito pripažinimo ir gratuliacijų. Jų laisvalaikio struktūra, kultūrinių prioritetų tinkleliai toli paliko klasiką ir visą klasiką aptarnaujantį personalą. Jie išspardė ankstesnius literatūros prestižus ir reikšmes, už atvartų pastvėrę nuvilko Petrą Venclovą į trilerines literatūrines užuoganas, ir Petras yra vienas pirmųjų tarp mūsų, užčiuopusių literatūrinės paklausos nesubliūškusius tešmenis.

Be to, kaip pelėsis ant Rokiškio sūrio, kaip vištų maras, kaip muitininkų ir bankininkų turtai išaugo žiniasklaida, ypač jos elektroniniai pavidalai su visom virtualiosios tikrovės nuodėmėm ir šventaisiais. Šiandienos paveikslai toje virtualioje begalybėje minėtai aktyviajai kartai patrauklesni, lengvai suprantami, ir masinė pramoginė literatūra ėmė žengti skersai išilgai tikrosios, rimtosios, giliosios, dvasingosios kūrybos strėnų ir blauzdų. Masinių komunikacijų technologijos galingai traukia žmogų konkursais, viktorinomis, reitingais, visokiais tok šou ir mikmek šou, žvaigždėmis ir gražiai šviečiančiais pūzrais, kuriuos išvydęs užsimerktų net Pranas Morkūnas su savo naiviais vaikiškais čiulpsėjimais: švy - švankšt gyvatinsim dangų, galtavosim kačergą - čiuraukšt...

Literatūrinės temos, literatūros, kaip šiandieninio kūrybos proceso, charakteristikos, įžvalgos, apibendrinimai, klaustukai ir šauktukai į elektroninį tinklą pakliūva retai, atsitiktinai ir smulkmeniškai. Nors universitetų, akademijų, institutų, koledžų, gimnazijų humanitariniai eskulapai kai ką fundamentalaus ir stengiasi suregzti, bet išeina tik šiandieninės literatūros akvareliukė. Kai kurias tų akvareliukių klijuoja ant banknotų, kitas - ant saldainių dėžučių ar ant mokslinių antpečių. Sociumui kol kas to užtenka, sociumams - juolab.

Įsitvirtina jos didenybė rinkos ekonomika, kurios formulė paprasta: paklausa, pasiūla, reklama, pelnas. Tai yra: jei yra socialinis užsakymas, atsiras finansavimas, lobistinis vingrumas, kada vieni mūsų broliai ir seserys finansines paramas gauna kasmet, o kiti taip ir stovės dešimtmečiais, ištiesę sumitusiems valdininkams savo genialias programas. Leidyklų finansinius pagrindus taip pat sumūrija įvairios subsidijos - savos ir užsieninės - įvairių organizacijų, pasiuntinybių, fondų, grantų, rėmėjų, kurie netyčia atsiranda privačiose firmose, ar atskirų asmenybių apartamentuose. Tokia sistema įdomi, kartais keista ir įtakinga. Šita sistema daug kur lemia, kreipia, iškreipia, ištiesina ar suriečia į kriukį dabartinę mūsų literatūrą, kultūros proveržius, multimedijos struktūras.

Įprasčiausias literatūrinių komunikacijų veiksnys išliko - literatūriniai žurnalai. Jų klestėjimo laikas - 1980-1990 metai - mūsų literatūros istorijoje bus prisimenami su nuostaba ar išdidžiu skepticizmu. Vien pažvelgus į to dešimtmečio literatūrinių leidinių tiražus norisi pasakyti: negali būti! Buvo! Jei žvilgsnį nukreipsime į dabartinių literatūrinių leidinių viršugalvius, pamatysime ne laurų likučius, o trupančių socialinių kontingentų dulkes, socialinės minėtų leidinių įtakos, prestižo trupinius.

Jums žinomas, tikiuosi, ir skaitomas "Nemunas", nepaisant sovietinės ideologinės cenzūros ir kontrolės, atskleisdavo skaitytojams ne oficialųjį, o savąjį pasaulio suvokimą, perteikiamą per savus autorius, tekstų, taigi temų pasirinkimą, tekstų išdėstymą, antraštes, iliustracijas. Besidomintis skaitytojas formavo savojo žurnalo pasaulį ir jo turinį. Kažkodėl tai buvo atstumta ir pamiršta. Be to, "Nemunas" traukė ir kibirkščiuojančiomis refleksijomis, kurias įžiebdavo ne tik literatūra, fotomenas, publicistika, bet ir gyvenimas. Todėl, "Nemuno" publicistika ir literatūros kritika išlieka ne tik aktuali, bet ir daugeliu atvejų provokuojanti šiandieną. Nepriminsiu jums A.Bučio, V.Kubiliaus, L.Gudaičio įžvalgų ir minčių, bet atkreipčiau dėmesį į Horacijaus Drapako fenomeną, kuris lietuvių literatūros istorijai kol kas yra per didelis ir per reikšmingas.

Žinoma, disidentinė leidyba ir oficialioji leidyba nuo septintojo praeito amžiaus dešimtmečio lietėsi taip atsargiai, kad net lietimusi nebūtų galima pavadinti. Bet žinojimas, kad yra oficialiosios spaudos nutylimi aštrūs tautinės savimonės ir literatūros klausimai, kad yra prieštaros, lyg metastazės ardančios literatūros kritiką, kad yra sąmonės dvilypumas, luošinantis dvasią ir kūną, kad yra priešiškos totalitarinei ideologijai kūrybinės jėgos, kol kas neturinčios reikiamos kvalifikacijos ir reiškimosi erdvės, bet realios ir priešiškos, - šitas žinojimas visąlaik vertė maištingai vertinti realybę. Tas vertinimas padėjo, prasidėjus Lietuvos Atgimimui, "Nemunui" (žinoma, ir kai kuriems kitiems leidiniams mažesniu, atsargesniu mastu) tapti dar veržlesniu Atgimimo dalyviu. "Nemunas" pirmasis paskelbė J.Urbšio atsiminimus, pirmasis ne tik publikavo tremtinių ir partizanų kūrybą, bet parengė ir išleido L.Gudaičio puikiai sudarytas tremtinių ir partizanų kūrybos rinktines, pirmasis plačiai atvėrė lietuviškosios išeivijos kūrybinę erdvę, pirmasis formavo atviresnį, visuotinesnį estetinį instinktą, pirmasis atsišakojo kitais leidiniais - "Santara", "Fontanu", "Kauno aidu", "Sausio 13" ir kitais. Tai buvo toks audringas leidinių sūkurys (nes per trejetą metų Lietuvoje atsirado beveik 5 tūkstančiai naujų leidinių), kad po kurio laiko "Nemunui" ir kitiems literatūros žurnalams teko pritilti, juolab kad ant jų dar krito sovietinės praeities šešėlis, tuo tarpu, "Sietynas" spindėjo visomis dangiškomis spalvomis.

Ir liūdna, kad literatūrinė kritika - ne tik akademinė, bet ir kasdieniškoji - nestabtelėjo prie šio stebėtinai turiningo reiškinio, kaip ir prie "Nemuno", todėl, kad pristigo intelektualinių atsargų ir kad istorinė bei kultūrinė atmintis jau buvo apkrėsta kitu konjunktūriškumu bei trumparegiu snobizmu.

Šiandien "Nemunas", kaip ir kiti literatūros leidiniai, susigūžė savo celėse ir klausosi, kaip virš jų galvų ūžia vėjai. Net nenorėdami jie palieka už to ūžesio literatūrinį avangardą, nepersmelkia šiandieninės literatūros dvasios ir kūno dėmesingomis, aštriomis, kartais ir ironiškomis refleksijomis. Literatūros kritika virto anotacija, recenzija, sukryžminta su pasąmonei skirta reklama ir įvairių tipų kryžminiu apdulkinimu, nes gali pastebėti, kaip viena grupė kryžmina kitą ir vieną kitą vaisių padeda ant Nacionalinės premijos ar ant būsimų nobelistų auksinių padėklų. Taip palaikomas Vilniaus literatūrinis isteblišmentas, taip paremiami kandidatai numatomiems kryžminimams, taip iškeliami pretendentai lampasinei literatūrinei reputacijai.

Kas atsitiko? O atsitiko dėsningi dalykai. Kol vieni sėdi celėse ir klausos, kaip ūžia vėjas, kiti užsiima kryžminimu, prarandamos įtakingos skaitytojų grupės regionuose. Norėčiau, kad vienas literatūrologas, kuriam dar skauda dėl mūsų literatūros kelių ir klystkelių, darbų ir dienų, - Leonas Gudaitis žvilgtelėtų su savo bendraminčiais į regionuose ryškėjančius alternatyvios literatūros branduolius, ką liudija Klaipėdoje, Šiauliuose, Ukmergėje, Utenoje, Marijampolėje ir kitur leidžiami įdomūs almanachai ir stiprėjančios kūrybinės bendrijos. Atrodo, kad Kaune, o gal regionuose, ne Vilniuje, pasirodys mūsų literatūros visumą stebinantys leidiniai. Tai bus atsakas tiems, kuriems svarbesni atrodo premijavimo ir atrankų prezentacijoms ritualai.

Ramiai kūrybiškas ir ramiai bandantis atsakyti į klausimą - KAS YRA KAS, taip pat palaikantis gyvus ryšius tarp literatūros ir skaitytojo yra be ambicijų, tačiau su savo veiklos svarbos suvokimu skleidžiamas tikrumas klubuose ir salonuose. Tokių klubų apstu, bet salonas kol kas yra vienas - Dovilės Zelčiūtės ant abiejų delnelių laikomas salonas su smelkiančia kūrybine dvasia, dėmesingumu, vakariniais aksesuarais, žvakėmis, vynu, melodingai sudūžtančia nuo emocijų spinduliavimo taure. Leidyklos ir literatūriniai leidiniai kol kas kicena paskui tokius klubus, juolab Dovilės saloną.

Taip jiems ir reikia.

Tiesa, yra dar Vienos baliaus publika - materialinės sėkmės atstovų sambūris, kur sukasi žvaigždės, "šoumenai" ir vadybos asai, multimedijos tūzai, milijonieriai ir šiaip kuklūs piliečiai, patekę į VB per pažįstamų pažįstamus, išsinuomavę reikiamas drapanėles ir pirštinaites. Mūsų brolis ar sesuo retai ten patenka, o jei patenka, tai vien televizinę žiniasklaidą aptarnaujančio įtakingojo būrelio dėka.

Pagunda įeiti į tą uždarą VB ratą, tapti sezono žvaigžde, kad tavo darbai būtų iškeliami į labiausiai apšviestą rinkos lentyną ir reklamuojami kaip kultūros įvykis, - tokia pagunda didelė. Tačiau VB rate nereikalinga nei literatūra, nei rašytojas, o tik gan primityvaus šifro žargonas - ryškūs išoriniai ženklai ir kvapas, kaip priklausomybės savam ratui ženklai.

Taigi ryšių tarp literatūros pasaulio ir skaitytojų uždaviniai, nacionalinės literatūros, kaip unikalaus dvasinio instituto, klausimai nesprendžiami ženklinant savuosius ar išrinktuosius vienais ar kitais ritualais, VB ratais ar uždarais cechais. Reikia universalesnių ir sudėtingesnių darbų arba ir kasdieniškiausių žygių. Kas ryžtingiausiai pakilo prieš bibliotekų naikinimą ir susinimą? Tik ne humanitarinė bendrija, ne akademinė visuomenė. Ji buvo abejinga tokiems kultūrą pakertantiems žygiams.

Tarp literatūrinio gyvenimo ir skaitytojų žiojėja skaudus socialinis ir kultūrinis atotrūkis. To atotrūkio viena pasekmių - jaunų literatų bandymas įtvirtinti save kūrybinėje erdvėje utriruotomis, sukarikatūrintomis formomis, obscenišku gestu, žodžiu, nihilizmu ir egocentrizmu.

Taip pradedamas įteisinti sensacingumas ir provokacija, kaip viena svarbesnių raiškos dalių. Visuomenė ne tik su tuo apsiprato, bet ir suvokia tokias provokacijas kaip literatūrinio gyvenimo branduolius, o skandalus - kaip kultūros gyvybingumo ženklus.

Pats įdomiausias dalykas - blunkanti rašytojo darbo prasmė, dar labiau blunkantis skaitytojo paveikslas sustiprino vidinį rašytojų susitelkimą. Tai įrodė Prozos savaitė Kaune, tai įrodo dėmesys rimtai paruoštiems knygų pristatymams. Jau nekalbu apie Poezijos pavasarį, kurio vieta mūsų kultūroje abejoja tie, kurie apskritai nežino, kas yra poezija. Tokie nežinantys neblogai išmano parodijuojamąją kūrybą, heteronominį žodžių žaidimą, bet neišmano poezijos.

Gal - taip jiems ir reikia.

Norėčiau, kad jūs kalbėtumėte apie rašytojo profesionalo pliusus ir minusus, skaitytojo profesionalo šventumą. Norėčiau, kad pakalbėtumėte apie tuos, kuriems jau nereikia ne tik literatūros, bet ir knygos. Norėčiau, kad pakalbėtumėt apie utilitarinius leidinius - apie šunų šėrimą ar teosofiją. Norėčiau, kad pakalbėtumėt apie šeimyninio psichologinio romano su erotiškai detektyviniu glaistu paklausą, apie ironišką detektyvą.

Juk esate ne tik tarpininkai tarp pramoginių tekstų ir klasikinės literatūros tradicijų, tarp pragmatiškų XXI amžiaus galių ir dvasinio pasaulio trapumo, bet ir vedliai.

Kur vedate skaitytoją, mano seserys ir broliai, - į pragarą ar į skaistyklą?

Dangus mums kol kas nepasiekiamas.