Retro anketa

Į klausimus atsako poetas Sigitas Geda

1. Kaip žinoma, stagnacijos metais išeivijos literatūra ir jos periodiniai leidiniai buvo saugomi specfonde. Vis dėlto esama pagrindo manyti, kad iškiliausi jos reiškiniai, ypač poezija, daugiau ar mažiau buvo pažįstami ir Lietuvos poetams, rašytojams, kritikams. Kai ką išleido ir Lietuvos leidyklos (J.Meką, H.Radauską, A.Mackų, J.Kėkštą, B.Rukšą, S.Santvarą, J.Aistį, A.Gustaitį, M.Katiliškį, K.Almeną), paskelbė "Poezijos pavasaris" ir kiti periodiniai leidiniai. Kokių minčių šitie leidiniai Jums sukeldavo? Ar tai skatindavo labiau domėtis išeivijos literatūra ir spauda?

2. Poezija - universalesnis žanras, lengviau įveikiantis įvairius barjerus. Ką išeivijos poezijoje labiausiai vertinate? Kurių išeivijos poetų knygos artimesnės Jūsų kūrybinėms aspiracijoms, ieškojimams? Kas iš jų daugiausia skatino Jūsų kūrybinę mintį, vaizduotę?

3. Kokie išeivijos prozos ir dramaturgijos veikalai patraukė Jūsų dėmesį? Kaip vertinate jų santykį su laiku ir vaizdavimo būdą? Kokias "spragas" jie užpildė Lietuvos prozoje ir dramaturgijoje? Kokių akstinų davė Jūsų kūrybai?

4. Kokių minčių sukelia išeivijos kritika, istoriografija, spauda?

5. Artimiausiais metais Lietuvos leidyklos žada išleisti daugiau išeivijos poezijos ir prozos, literatūros kritikos ir istoriografijos knygų. Kokias siūlytumėte dialogo su išeivijos autoriais formas?


1. Tikra teisybė. Stingulio metais išeivijos literatūra buvo gerai saugoma specfonduose. Tačiau nėra tokių specfondų, kurie viską išsaugotų. Teisybė ir tai, kad visi žinojo (ir savaitraščio darbuotojai), kad toji literatūra yra gaunama ir skaitoma. Vieni to neslėpė, - kiti - lietuvišku papročiu - skaitė vieni (tas pats kaip valgyti pasislėpus!), treti dalijosi ir su bičiuliais. Pažįstu vieną kitą žmogėną, kurie anais gražiais laikais viską turėjo, bet niekam neskolino. Būta ir tokių privilegijų.

Aš priklausau prie tų, kurie patinkančias eiles persirašinėjo ranka, paskui jau kokia nors išklerusia mašinėle. Pirmoji tikra išeivijos knyga, kurią gavau dovanų, buvo A.Mackaus. Regis, 1965 metais į Lietuvą A.Mackaus knygų atvežė K.Almenas. Draugiškai pasidalijome su V.Šimkum. Jam labiau patiko "Chapel B". Man atiteko "Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai".

Taip metai iš metų mano kartos ir vyresni žmonės, čia perrašinėdami, čia skolindamiesi, čia gaudami dovanų, perskaitėme veik viską, bent jau tai, kas vertingiausia, mūsų akimis žiūrint. Be poezijos ir prozos knygų, pakliūdavo dar ir "Metmenys", retsykiais - "Akiračiai", "Aidai", viena kita literatūros mokslo, filosofijos, istorijos studija, memuarai.

Kažkur jau esu rašęs, kad man ir kitiems didelį įspūdį paliko J.Baltrušaičio (sūnaus), A.J.Greimo, M.Gimbutienės straipsniai ir studijos. Iš poezijos - A.Mackus, kiek vėliau K.Bradūno "Morenų ugnys" ir "Sidabrinės kamanos", H.Nagio "Mėlynas sniegas", A.Nykos-Niliūno "Orfėjaus medis", H.Radausko "Strėlė danguje".

Iš literatūros kritikos darbų, politinių ir sociologinių studijų veikė R.Šilbajorio ir V.Kavolio straipsniai. Nedora būtų čia dar nepaminėti "Lietuvių literatūros svetur 1945-1967", lietuvių poezijos antologijos trečiojo tomo ("Lietuvių poezija išeivijoje 1945-1971"). Ne vien švietėjišką, bet ir pasaulėžiūrinę misiją turėjo J.Girniaus "Namai be Dievo", J.Ereto ir A.Maceinos studijos.

Šita literatūra (uždraustas vaisius!) traukė mus kaip magnetas, prisimenu, kad "Lietuvių literatūrą svetur…", daugiau kaip šešių šimtų puslapių studiją, buvau gavęs tik vienai nakčiai ir - viską perskaičiau spėdamas dar kai ką susikonspektuoti. Dabar jau, kai paskolini kam iš jaunesnių, neperskaito ir per mėnesį…

F.Kiršos, S.Santvaro, B.Brazdžionio, J.Aisčio ir daugelio kitų autorių aš pats (gal ir kiti) niekad nelaikiau išeivijos poetais, daugelį brandžių kūrinių jie sukūrė prieš karą. Sunkiai prie išeivijos man limpa ir J.Mekas, K.Bradūnas.

Vadinamoji išeivijos literatūra mums buvo atgaivos šaltinis, kaip ir prieškario - A.Vaičiulaičio, S.Zobarsko kūriniai. Tuo pačiu laikotarpiu "sugrįžo" ir V.Mačernis, kiek anksčiau J.Baltrušaitis (tėvas) su savo rusiškai ir lietuviškai rašytos poezijos lobiu. Sužinojome apie Lenkijoje gyvenantį J.Kėkštą, Anglijoje - V.Šlaitą, atvažiavo B.Rukša.

Man pačiam labiausiai patiko tokie tarpusavyje nesuderinami poetai kaip A.Nyka-Niliūnas, H.Nagys, K.Bradūnas, L.Sutema.

A.Mackus, kaip ir A.Škėma, traukė savo įnirtusiu liūdesiu. Visi tada mes buvome įnirtingai liūdni (įnirtingai - iš kunigo Nikodėmo Švogžlio-Milžino žodyno). Kodėl? Todėl, kad buvome beveik tikri, jog jokių permainų iki 2000 metų mūsų šalelėje neužplanuota. Nėr ko slėpti - ne vienam grėsė girtuoklystė ir savižudybė…

H.Nagys kerėjo savo nostalgija, praradimų ir prisiminimų poezija, tuo, kuo vėliau svaigindavaus, versdamas jo paties verstą G.Traklį.

A.Nyka-Niliūnas - metaforiškumu, vizijomis, baroku ir tuo, kas eina iš prarastos Viduržemio kultūros - graikų, romėnų, iš baroko ar vokiečių ekspresionistų.

K.Bradūnas - savo lietuviškumu. Tą jo lietuviškumą pačioje Lietuvoje netrukus imta imituoti, todėl K.Bradūno aš ėmiau lyg ir "saugotis". Visada bijojau pakliūti į kitų poetų zonas. Tik pernai, lankydamasis pas jį Čikagoje, ilgai šnekėjęsis, klausęs ir "žiūrėjęs" į poetą, pajutau, kad Lietuvoje tėra suprastas jo "paviršius". Tikrasis K.Bradūnas yra europietiškas, tiksliau tariant - proeuropietiškas poetas.

Sykiu su išeivijos poetais į Lietuvą sugrįžo tradicija. Pridurkime čia dar O.V.Milašių. Iš kitataučių - F.Kafką, Dž.Džoisą, M.Prustą, J.Kavabatą, V.Folknerį ir pamatysime, kaip, anot F.Kiršos, buvo mezgamas naujausias lietuvių literatūros kaklaraiščio mazgas. Kitataučius kūrėjus čia miniu dėl konteksto.

Dabar jau visi puolė išeivijos literatūrą lasioti. Kam reikia ir kam nereikia. Ir su kažin kokia euforija, be kritinio jausmo. Mano kartos literatai į minėtus autorius žiūrėjo ir kritiškai. Gal todėl, kad nenorėjo pakliūti į jų "spąstus" - pamėgdžioti, sekti ir t.t.

Man graudu ir pikta, kad septintajame dešimtmetyje be tinkamos distancijos, be skonio ir saiko buvo išplatinta, išdauginta H.Radausko, J.Meko, vėliau - A.Nykos-Niliūno poetika. Beveik akiplėšiškai, be jokios gėdos. Būtų valia, vieną kitą iš mūsų poetų patraukčiau į teismą. Už poetinę vagystę. Kaip kompozitorius B.Kutavičius sako - išgirstu ką mėgdžiojant, ir visai dienai sugenda ūpas…

2. Iš prozos man artimiausi A.Škėma ir M.Katiliškis. Daugelis prozos knygų, tiesa, nėra manęs pasiekusios. Anuodu vertinu už tą patį, kaip ir poetus. Už tikrą jausmą, už tiesą, už gražią lietuvišką kalbą. Tiesą sakant, nenorėčiau skirstyti: čia poetai, o čia prozininkai. Gilieji kūrėjų išgyvenimai yra tie patys, problemos tos pačios. Skiriasi rūbai, apsirengimas, literatūrinio žaidimo taisyklės, "kaukės", o vidus - tas pats. Vienas paskutiniųjų atradimų buvo Londone gyvenantis Kazys Barėnas. Manau, kad prozoje mūsų laukia dar ne viena staigmena. Prozos išeivijoje tikrai daug prirašyta, ji darosi aktuali, ypač ta, kuri remiasi 1940-ųjų ir šiek tiek vėlesne patirtimi. Tai autentiškas tragiškų metų dokumentas. Čia, pas mus, apie šį laikotarpį rašant, apsimeluota iki ausų.

Dar apie kritišką požiūrį į išeivijos literatūrą. Man patiko vienam susirinkime išsakyta akademiko J.Lankučio mintis: netgi išeivijos literatūra, ko gero, turės kiek atsitraukti, kai Lietuvoje bus išleista visa Sibiro tremtinių kūryba. Kas vienų tik išgyventa, kitų - dar ir iškentėta. Tai nemažas skirtumas. Sibiro tremtinių atsiminimai nepripažįsta jokios stilizacijos, jokių pagražinimų. Jie "nukonkuruoja" profesionalus savo autentiškumu. Žmogaus kančia ir auka grąžina sakralinę kūrybos rimtį. Ne vienam pretendavusiam į amžinybę teks pasitraukti į užkulisius. Greitai suvoksime, kad dažnai, labai dažnai mūsų literatai liejo tiesiog nedorus jausmus, nežmoniškus jausmus. Ką ir kalbėt apie idėjas…

Nedorų jausmų terminą gal reikėtų kiek paaiškinti, bet aš pats čia pasikliauju gryna nuojauta. Pavyzdžiui, grįžęs iš poezijos vakaro, staiga atsikvoši: viskas buvo teisingai, skambiai parašyta, o tuščia. Arba nedora. Kažkas nutylėta, apie kažką užsiminta tik puse lūpų, kažkur truputį pagražinta, kad neužkliūtų. Anksčiau su tuo taikstėmės, o paskutinės permainos Lietuvoje mums grąžino tą doros matą.

Ta proga, dėl permainų Lietuvoje, suaktualėjusi vyriausios išeivių kartos - B.Brazdžionio, S.Santvaro, A.Gustaičio ir dar daugelio kitų kūryba. Nekalbu čia apie J.Aistį. Man jis labai aktualus šitais, sakytume, visuomeninio pakilimo laikais, nors lyg ir estetas… Bet kiek čia grožio, liūdesio, kančios! Kitaip sakant, kokia švari to žmogaus siela!

3. Apie išeivijos dramaturgiją yra sunkiausia kalbėti. Mes nematėme nei A.Landsbergio, nei K.Ostrausko pjesių scenoje pastatytų. Čia kaip su kino scenarijais, - tik retą smagu skaityti.

4. Šį klausimą norėtųsi kiek pasukti: kokių minčių išvis sukeldavo ir sukelia mūsų išeivijos sukurtos literatūros likimas? Liūdnų. Dabar kiek linksmesnių, bet apskritai vis vien liūdnų. Pirmiausia, kad ji labai sunkiai ir lėtai skinasi kelią į Tėvynę. Ten? Ten jinai buvo sukurta ir gyva, ir tikra, ir reikalinga. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jinai reikalinga čia, mums, kaip mūsų literatūros dalis. Tiems, kurie ją perskaitė, gal ir mažiau reikalinga, tie jau nešiojasi ją savo širdy. Tačiau reikalinga tiems, kurie auga, mokosi, bando susigaudyti, iš kurio mėnulio nukritę.

Išeivijos istoriografiją ir spaudą mes labai menkai pažįstame. Pirmiausia visuomenė turėtų pamatyti ir paskaityti 38 išeivijoje išleistus lietuviškos enciklopedijos tomus, paskui V.Kviklio Lietuvos bažnyčios istorijos bene šešetą tomų. Kas juos Lietuvoje skaitė? Labai maža dalelė žmonių.

Yra literatų, kurie rašė apie A.Škėmą kritinius straipsnius tada, kai patį autorių mažai kas buvo skaitęs (manykitės, kokie mes apsišvietę!). Pirmiausia reikėtų, kad žmonės gautų tuos leidinius, kad būtų panaikinti visi draudimai išeivijos knygoms ir laikraščiams laisvai pas mus atkeliauti, paskui reikia, kad persiuntimo punktuose jų nevogtų tas, kuris netingi ir t.t. Tada bus moralu šnekėti.

Tai, ką mums žada Lietuvos leidyklos artimiausiu metu, tebus gaidžio ašaros. Nežinau, ką galima siūlyti elgetai, išskyrus rupios duonos kriaukšlį ar lazda per šonus…

5. Jokio dialogo su išeivija kol kas nesigirdi. Pirmiausia turime suvokti savąją kaltę. Dėl to, kad tiek metų po karo jie buvo neteisingai šmeižiami ir juodinami, dėl to, kad jie tokie patys, kaip mes, tos pačios tautos dalis, dažnai netgi mūsų giminės, jeigu ne "broliai ir seserys". Žmonės neturėtų mėgdžioti gyvulių: jeigu vieną skriaudžia, tai kitas puola padėti budeliui arba geriausiu atveju - į krūmus. Taip elgtasi ir Sibiro tremtinių, ir tremtinių į Vakarus atžvilgiu.

Su kokiu džiuguliu vos prieš keletą metų šaukta, kad išeivija merdi ir miršta. Kad merdime ir mirštame patys, nenorėta žinoti. Geriausias dialogas - supratimas, jog jų mirtis yra ir mūsų pačių mirtis, o jų gyvenimas - tai ir mūsų gyvenimas.

Jeigu mus skyrusi geležinė uždanga iš tikrųjų subyrės, tada viskas savaime susitvarkys. Kolei kas, net atviruką rašydami, nesam tikri, kad jis išeiviją pasieks.

"Literatūra ir menas", 1989 m. vasario 11 d.