Reportažas iš Mariaus Buroko eilėraščių knygos pristatymo su samprotavimais apie skaitymų žanro krizę

Poezijos vakaro, knygos pristatymo žanras pas mus išgyvena permanentinę krizę.

O kaip gali būti kitaip? Pasakykite jaunesnės kartos lietuvių poetui nors vieną rimtą priežastį, dėl ko juos reikėtų rengti. Eilėraščiai juk jau parašyti, darbas atliktas.

Gal vakarą verta rengti dėl to, kad žmonės sužinotų apie knygą ir imtų pirkti? Puoselėkime viltis, bet su protu visiškai susipykti neverta. Ištikimi poezijos skaitytojai, kurių egzistavimu kiekvienas autorius, būdamas naivus, truputį tiki – šie skaitytojai knygą susiras bei perskaitys ir be jokios reklamos. Be to, ar šiais laikais literatūros vakaras gali būti laikomas reklama? Labai konkrečiai į šį klausimą galėtų atsakyti knygą leidusios leidyklos atstovas, bet jis jau gavo tuos kelis tūkstantėlius iš Kultūros ministerijos knygų rėmimo programos, todėl tyli kaip vandens į burną prisisėmęs.

Gal vakarą verta rengti tam, kad pažymėtumei vieno rašymo etapo pabaigą – kitaip sakant, kaip darbinę šventę? Bet, tiesą pasakius, kokia gi tai šventė! Šventė būna tada, kai jautiesi smagiai ir patogiai, kai darai, kas tau patinka. O čia viskas vyksta pagal senovinę tvarką, kurią kažkodėl privalu kartoti: reikia sėdėti visų akivaizdoje slopinant jaudulį, raiškiai skaityti savo tekstus, klausytis kritikų kalbų ir pačiam kalbėti, pageidautina logiškai ir protingai. Ne, tai neturi nieko bendro su vienišu ir iracionaliu kūrybiniu poeto darbu. 

Galbūt pateisinimas yra žmonės, susirinkę į vakarą?

Galima beveik neabejoti, kad žmonių iš pašalies jame nebus, o jei keletas ir ateis, tai jie išnyks dar vakarui nepasibaigus, nepratarę nė žodžio. Mažutė mūsų šalis, mūsų miestas nedidelis ir skaitantys žmonės nesmalsūs, jiems užtenka vien teksto teikiamų malonumų. Juos galima suprasti – rašytojas, kurį norėtųsi pamatyti, turi būti atkeliavęs iš toli (ar bent jau toli pakeliavęs), patyręs visokių egzotiškų nuotykių, o ne toks, su kuriuo kasdien stumdaisi tame pačiame troleibuse.

Taigi autorius žino, kad daugumą susirinkusiųjų sudarys jo draugai ir pažįstami. Ateidami jie rodo ne susidomėjimą knyga, o bičiuliškus jausmus jos autoriui. Neverta ir sakyti, kad jie labiau suinteresuoti ne pačiu vakaru, o afterparty, kuriame turėtų paaiškėti autoriaus dosnumo mastas. Ir jie yra visiškai teisūs – negi ištisą valandą vien klausysies eilėraščių ir pašnekesių apie literatūrą? Šiuolaikiniam jaunam žmogui poezijos klausymasis, palyginti su tokiais dalykėliais kaip videoklipas, chatas arba Koršunovo teatras, yra akmens amžiaus pramoga. Ji tinka tiktai dvasingųjų frakcijai – visokiems vyrams raginiais akiniais, moteriškėms megztomis suknelėmis ar pavieniui jaunuoliui neregėtai spindulingomis akimis. Kiekvienas, kuris bent retkarčiais apsilanko poezijos skaitymuose, žino, kad šios frakcijos atstovų būna visuose renginiuose, jie niekada nepraleidžia progos paklausti apie jausmo ir poezijos sąlyčio taškus, perskaityti ką tik parašytą eilėraštį arba pasamprotauti apie šviesiąsias ir tamsiąsias visatos energijas.

Ne, normaliam klausytojui norisi ko nors kito, netikėto, ką būtų galima prisiminti ir papasakoti. Kad tą puikiai supranta ir autoriai, liudija paskutinių metų knygų pristatymai, kuriuose vis daugiau laiko užima instrumentiniai, vokaliniai, teatriniai ir visokie kitokie intarpai. Bet turbūt didžiausio atgarsio sulaukia tai, kas sulaužo vakaro rutiną – bajeriai, prikolai, improvyzai (įskaitant ir tuos improvyzus, kurie susiję su tam tikrų gėrimų poveikiu). Pamažu susiklostė viešai neskelbiama, bet pakankamai tvirta nuomonė: jei vakare dalyvaujantis rašytojas pasirodys kaip geras aktorius, šmaikštus pokštininkas – tada jo vakaras praeis. O kas, jei jo vaidybiniai sugebėjimai nekokie, jei jis tik poetas? Ir kaip su poezija – ar ji dar ką nors reiškia, ar jau nebe?

Šie samprotavimai nėra tiesiogiai susiję su rašinio tema – poeto ir vertėjo Mariaus Buroko antrosios poezijos knygos Būsenos (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir jo išverstų Charleso Bukowskio romanų Paštas ir Skaitalas (leidykla „Kitos knygos“) pristatymu, vykusiu spalio 4-osios pavakarę. Tačiau skaitant renginio reportažą, juos reikėtų turėti galvoje – bus suprantamesnis kai kurių pastabų tonas.


Vakaro pradžia nežadėjo įprasto renginio: dar prieš šešias ne tokia jau maža Rašytojų klubo salė buvo pilna. Kitas netikėtumas – nors šen bei ten galėjai matyti organizatorius, žurnalistus, nuolatinius klubo lankytojus, o prie lango švietė Aido Marčėno galva ir Liudviko Jakimavičiaus galvos apdangalas, vis dėlto didžiąją publikos dalį sudarė jauni ir nepažįstami veidai. Jeigu jie nepatingėjo čia ateiti, vadinasi, Mariaus Buroko poezija jiems iš tikrųjų įdomi ir svarbi – prie tokios išvados priėjo recenzentas.

Pirmasis atsistojo šioje salėje dažnai vedantis vakarus Valentinas Sventickas. Po įvadinių pastabų, išsakytų autoritetingu bosu, V. Sventickas pabandė nusakyti jam į akis kritusius M. Buroko poezijos savitumus. Anot jo, poetui būdinga lakoniška, konstatuojanti kalba ir aplinkos nejaukumo pojūtis. M. Buroko eilėraščių pasaulį kritikas palygino su senoviniais amerikietiškais filmais, kuriuose važiuojama per tuščią preriją, tepasakant kelias trumpas replikas.

Kai žodis buvo suteiktas pačiam M. Burokui, jis perskaitė kelis eilėraščius iš rinkinio. Tada kalbėjo leidyklos „Kitos knygos“ vadovas Gediminas Baranauskas, kuris nepradžiugino paskutinio prieš mirtį parašyto Ch. Bukowskio romano Skaitalas potencialių skaitytojų. Romanas dar spaustuvėje, tą vakarą galėjome tik pasiklausyti jo ištraukos, kurią skaitė vertėjas.

Atėjo eilė muzikiniam intarpui, kurį užpildė Remigijus „Tanaka“ Audejaitis ir Domantas Razauskas. Recenzentas nuo seno mėgsta šiuos muzikantus, reikia pasakyti, kad šį kartą jie taip pat neapvylė. Gitara, fleita ir balsu jiedu smagiai paimprovizavo jamaikiškomis, bardiškomis ir nebežinau kokiomis (gal tiesiog klasikinėmis?) temomis. Beje, prieš pradėdamas groti D. Razauskas pasakė labai paprastą sakinį: „Džiaugiamės, kad mūsų bičiulis Marius išleido knygą ir linkime jam sėkmės“. Vakaro metu šis pasakymas įgijo labai simbolišką prasmę.

Po muzikos prie mikrofono pasirodė Alvydas Šlepikas, turįs atlikti pagrindinį žodinės vakaro dalies vaidmenį – kritiko. Padejavęs, kad nesąs gerai pasiruošęs, kad turįs kalbėti ir už Rimvydą Stankevičių, kuris taip pat buvo pažadėjęs dalyvauti, bet nepasirodė, A. Šlepikas griebė jautį už ragų. Pradėjęs nuo knygos pavadinimo pareiškė, kad jei M. Burokas būtų aktorius, taip pavadinto etiudo jam vaidinti neleistų, nes tai abstraktus ir su Stanislavskio mokykla nesuderinamas pavadinimas. Kuo čia dėtas Stanislavskis, buvo nelengva suprasti, tačiau, matyt, kaip tik dėl to publikai darėsi vis linksmiau. Kalčiausias buvo pats A. Šlepikas, kurio komiškų improvizacijų talentas gerai žinomas iš naktinių Druskininkų rudens skaitymų. Antraštinio eilėraščio frazę – „tai tik žaidimas. Nes nieko neskauda“ – Šlepikas pakomentavo taip: jei neskauda, tai reikia gydytis. Apžvelgęs knygos sandarą, kalbėtojas pacitavo meilės eilėraštį ir pareiškė nesuprantąs, kaip mylimosios kūnas gali būti „medum įsūrėjęs, pienu paausiuos varvantis“, ir apskritai – tekste terandąs tik vieną gerą eilutę. O socialiai kritiški, „agresyvūs“ eilėraščiai (ciklas „lietuviai“) M. Burokui tiesiog netinka.

Nustebęs recenzentas pamanė, kad čia vyksta žaidimas ir kad tuoj nuo šaržo bus pereita prie teigiamybių. Ir iš tiesų – kai kurias A. Šlepiko pastabas, pavyzdžiui, apie skirtingos tematikos eilėraščiuose vyraujančius gyvūnus, buvo galima traktuoti visai rimtai. Bet pasakytos tuo pačiu balsu, ta pačia intonacija, jos prasmego humoristiniame kvaitulyje, sukeldamos dar didesnį publikos kvatojimą. Baigė A. Šlepikas teiginiu, kad, kitaip nei mano V. Sventickas, M. Burokas ne tik kad nėra lakoniškas, bet ir neretai tuščiažodžiaująs.

Kadangi ir autorius, ir vakaro vedėjas nutilo, pastarojo pradėtą vyti siūlą tuojau pasigavo keli žinomi literatai. A. Marčėnas, kuris irgi buvo kalbintas tarti žodį nuo scenos, atsistojo ir pasakė, jog iš eilėraštyje „man gėda dėl saulėlydžio užsienyje“ aprašomos būsenos galėtų rastis poezija, bet nesiranda – taip, matyt, leisdamas suprasti, kad kituose tekstuose net ir to nėra. L. Jakimavičius net nesivargindamas atsistoti pareiškė visai nesuprantąs dar vieno eilėraščio.

A. Šlepiko kalbos palikta dviprasmybė dėl to, kas čia vyksta, išsisklaidė. Tą suprato ir kiti klausytojai, savo nepritarimą tokiam „dusinimui“ išreiškę plojimais po autoriaus perskaityto smagaus teksto „kaip norėčiau aš būti rozenkroiceriu“ ir uždavę klausimą, kuris suprantamas tik šio vakaro kontekste: „Kam neparduotumėt savo knygos?“ 

Pats Burokas niekaip nereagavo į užkabinėjimus, ir ko gero, buvo teisus – pabandęs aiškinti apie savo tekstų prasmę, vertę ir panašiai, jis būtų atrodęs išties nekaip. Bet nenuostabu, kad jo atsakymai į publikos klausimus nebuvo labai žvalūs ir žodingi.

Paskutinį tašką šioje akcijoje padėjo L. Jakimavičius, poeto kolega iš Literatūros ir meno, uždavęs, be abejo, labai nuoširdų ir labai rūpimą klausimą: „Kokie ateities planai?“, kurį palydėjo įsismaginusių klausytojų juoko pliūpsnis.

Po vakaro buvo galima padaryti dvi išvadas:
    1) simbolinė poetų hierarchija buvo dar sykį patvirtinta;
    2) kol publikos įpročiai ir lūkesčiai nesikeis, poezijos skaitymų krizė nesibaigs.