Radžio ir meilės spinduliavimas P.O. Enquisto romane „Blanša ir marija“

Neseniai pasirodė švedų rašytojo P.O. Enquisto romanas „Blanša ir Marija“. (Rašytojų sąjungos leidykla, 2005, iš švedų k. vertė Z. Mažeikaitė).

Šis romanas išverstas į daugiau kaip šešiolika kalbų. Šiemet vokiečiai knygą „Blanša ir Marija“ pavadino geriausiu užsienio autoriaus literatūros kūriniu, kuris visą pavasarį buvo labiausiai perkamų knygų sąraše. P.O. Enquistas ką tik apdovanotas laikraščio „Die Zeit“ premija „Corine“.

Romane supintas dviejų moterų likimas: Blanšos Vitman ir garsiosios fizikės Marijos Kiuri. Blanša jaunystėj pateko į Salpetrijero ligoninę Paryžiuje. Ją gydė Jeanas Martinas Charcot (Žanas Martenas Šarko), kuris pirmasis pasaulyje pradėjo taikyti hipnozę isterija sergančioms moterims. Blanša buvo mylimiausia jo pacientė. Visuomenei atvirus Charcot gydymo seansus yra stebėjęs Augustas Strindbergas, Axelis Munthe, juose dalyvavo jaunas Sigmundas Freudas.

Po Charcot mirties Blanša, ligoninėj praleidusi beveik šešiolika metų, pasveiko ir ėmė dirbti fizikės Marijos Kiuri asistente, tuo metu ši atrado radioaktyvųjį radį. Blanša palaikė Mariją, kai jos meilės nuotykis su vedusiu savo kolega Paulu Langevenu sukėlė visuomenės pasipiktinimą. Tuo pat metu Marijai Kiuri buvo suteikta antroji Nobelio premija. Blanša mirė 1913 metais, nuo radioaktyvaus apšvitinimo jai buvo amputuotos kojos ir viena ranka.

Apie šias istorines asmenybes, apie įmanomą ir neįmanomą meilę, apie XX amžiaus Paryžių ir sukasi romano „Blanša ir Marija“ veiksmas.

Vos pasirodžius knygai, jos autorius atsakė į keletą Svanteso Weylerio, „Norstedts“ leidyklos direktoriaus, klausimų. (Atsakymai kiek sutrumpinti.)

Kaip tu rašai?

Svarbiausia sąlyga: darbo kambaryje manęs niekas neturi matyti. Nei priėjęs iš nugaros, nei iš priekio. Stebėdamas iš priekio kas nors gali manyti: štai jis sėdi ir dirba, o prislinkęs iš nugaros norės pamatyti, ką parašiau rašomąja mašinėle.

Kodėl tai svarbu?

Jaunystėj, kai iš kaimo atvažiavau į Upsalą studijuoti, rašymas buvo laikomas pretenzingu užsiėmimu. Sportas dar buvo toleruojamas, nors intelektualiniuose sluoksniuose į tai buvo žiūrima su tam tikra pašaipa. O kurti grožinę literatūrą – tolygu dėtis gudresniam, negu esi. Todėl rašydavau slaptai. Studentų bendrabutyje man tai nekėlė sunkumų: užsirakindavau kambaryje, jei kas pasibelsdavo, spėdavau kuo giliau įkišti savo popierius, ir niekas nieko nežinojo. Niekam neprasitariau, kad noriu būti rašytojas.

Kada pasisakei, kad esi rašytojas?

Kai buvau parašęs keletą knygų. Pirmą kartą draugams prasitariau 1961 m., gavęs „Krištolinės akies“ sutartį. Tais laikais buvo gėda girtis, kad rašai. Dabar, žvelgiant iš nuotolio, man atrodo, kad rašau „turėdamas nugarkaulį“: greitai, paprastai, intuityviai, naudodamasis vien reptilijos smegenimis. Save laikau intelektualu, bet rašydamas tarsi pavirstu kitu žmogumi. Prirašau daug mėšlo ir sykiu tokių dalykų, kurie pranoksta mane patį. Man kiltų siaubas, jei kas nors pamatytų tas mano virtuvės atmatas.

O kaip tada namuose, šeimoje?

Nieks negalėjo matyti to, ką rašau. Turėjau savo darbo kambarį, kol vaikai buvo maži, bėdos nebuvo. Paskui namuose buvo įvestos griežtos taisyklės. Pamenu, kartą ketverių metų mano dukra pasiskundė draugui, kad ji negalinti arčiau kaip per penkis metrus prisiartinti prie mano mašinėlės. Stovėti man už nugaros būdavo griežčiausiai uždrausta.

Ar esi nuogąstavęs, kad iš tų tavo pastangų gali nieko neišeiti?

Taip. Ne kartą yra taip buvę. Trys mano rankraščiai po penkis šimtus puslapių nuėjo niekais. Pripratau prie tokių nuostolių ir dėl to sau galo nedarau. Tenka aukoti ne vienerius metus darbo, kol įsitikini, jog tai visiškas niekalas.

Esi išleidęs daugybę tekstų. Ar nekildavo minčių, kad daugiau niekad nieko neparašysi?

Kildavo. Būna – sėdi nuo aštuntos ryto iki vidudienio, ir nė eilutės. Ir manai, kad jau parašei savo paskutinį romaną, pjesę ar dar ką nors. Kyla pagunda viską metus išgerti didžiulį bokalą alaus.

Ar kurdamas jautiesi laimingas?

Taip. Kartais atrodo, kad esu baisus tinginys. Kiti mano, kad apsimetinėju šitaip sakydamas, juk esu toks produktyvus. Rašydamas prarandu laiko nuovoką, patenku tarsi į juodąją skylę. Tiesiog išnykstu.

Koks tada būna tavo santykis su aplinkiniais?

Puikus. Būnu geros nuotaikos, socialus, malonus, mėgstu pajuokauti, visais atžvilgiais būnu pats mieliausias P.O., kokį tik galima įsivaizduoti. O bjauriausias būnu užbaigęs kokį nors kūrinį. Tada nerandu sau vietos, traukia kur nors išvažiuoti, po poros dienų vėl noriu grįžti namo arba keliauti kitur.

Ar prisimeni savo romanus? Ar galėtum juos cituoti?

Niekada neskaitau savo knygų. Kai vokiškai buvo leidžiamas romanas „Penktoji magnetiko žiema“, susitikimuose teko skaityti keletą ištraukų, pats stebėjausi, kad sugebėjau šitaip parašyti.

Ar galėtum apžvelgti savo kūrybą?

Galiu apžvelgti, galiu išvardinti: „Penktoji magnetiko žiema“, „Legionieriai“, „Sekundė“, „Muzikantų išvykimas“, „Išguitas angelas“, „Kapitono Nemo biblioteka“, „Kartografai“, „Asmens gydytojo viešnagė“ ir „Levio kelionė“ – devynios knygos. Devyni stulpai, žymintys stebėtinai ilgą laikotarpį, nuo 1964 iki 2001 metų. Tos knygos savaip susijusios. O pirmieji mano romanai – tipiški jauno, pradedančio rašytojo darbai.

Jeigu reiktų rinktis, ką labiau norėtum rašyti – romaną, kino scenarijų ar pjesę?

Romaną.

Kodėl?

Romanas yra pagrindinė meno formulė. Ja remiantis, galima sukurti tikrą meno kūrinį. Filmo scenarijus – tarsi koks tarpinis žanras, kur esi priverstas daug vietos skirti aprašymui. Pjeses rašyti sunku – turi laikytis visų formalių apribojimų: scenoj – daugiausia trys valandos, viskas turi būt pasakyta žodžiais, per burną. O romane gali naudotis visom meno raiškos priemonėm, be to, čia tik aš sprendžiu, kaip viskas bus. Mano valia, kur dėti kablelį. Kaip instrumentas romanas yra nepralenkiamas.

Kas tau buvo literatūros pavyzdys?

Tu, matyt, nori paklausti, ką skaitydavau Burės mokyklos bibliotekoj? Hjalmarą Söderbergą, Harry Martinsoną, Stigą Dagermaną, socialrealistinę amerikiečių prozą, Steinbecką, Dos Passosą ir kitus, dar Pärą Lagerkvistą. Martinsonas buvo tikras kalbos virtuozas, grynuolis. Visi jie yra perėję per savo tekstus su lietlempe, siekdami beveik permatomo teksto skaidrumo.

Kokių rašytojų nemėgsti?

Tokių, kurie gromuliuoja tariamą išmintį, nors iš tikrųjų yra tuštoki, man tokie rašytojai atgrasūs.

Ar dažnai lankaisi gimtojoj Hiogbiolėj?

Buvau per kraštiečių sueigą. Susirinko apie septynis šimtus žmonių. Susitikau su pusbroliais, pusseserėm, jų turiu net keturiasdešimt du, plati giminė. Ten grįžti nesunku, jauti šilumą, paprastumą, smagu bendrauti, nesudėtinga. Gerai sutariu su giminėmis, jie skaito mano knygas, jiems, žinoma, rūpi, kaip juos kartais pavaizduoju, niekada nedrabsčiau jų mėšlu. Kartą vienas žurnalistas, ten nuvykęs, teiravosi jų, ar viskas buvo taip, kaip aprašiau, jie patvirtino – taip ir buvo, nors ir ne visai tiksliai.

Pakalbėkime apie naujausią tavo romaną „Blanša ir Marija“. Kas tave paskatino jį parašyti, kas tau buvo svarbiausia? Kada pirmą kartą sužinojai apie Blanšą Vitman?

Devintojo dešimtmečio pradžioje, kai ėmiau domėtis prancūzų gydytoju Charcot ir jo eksperimentais su isteriškomis moterimis. Lankiausi Salpetrijero ligoninėje Paryžiuje. XIX a. pabaigoje jai vadovavo Charcot, bibliotekoj pamačiau nuostabų paveikslą, vaizduojantį Charcot ir jo pacientę Blanšą Vitman viešo seanso metu.

Kas ten tave taip sudomino?

Tam tikras dvilypumas tame paveiksle. Grupelė gašlių vyrų žiūri į atsilošusią moterį, ji atrodo bejėgė, bet jos lūpose – pašaipi šypsenėlė, toks įspūdis, kad ji visus juos valdo. Man buvo nesuprantama, kas čia ką valdo?

Gal tau tai ką nors priminė? Iš tavo paties gyvenimo?

Taip, tarkim, iš dviejų įsimylėjėlių visada sunku pasakyti, katras katrą valdo. Meilėje, kaip ir sekse, – aš beveik niekad to neskiriu, – veikia sudėtingi valdžios svertai.

Bet visada kuris nors iš jų valdo kitą?

Įdomiausia, kai valdai pats to nežinodamas. Tas povandenines gyvenimo sroves sunku suprantamai ir aiškiai perteikti žodžiais, aprašyti. Tarsi žaistum šachmatais su žmogum, kuris vadovaujasi kitom taisyklėm. Kažką panašaus tada ir įžvelgiau tame paveiksle.

O kuo tave sužavėjo Marija Kiuri?

Jos istorija perregima kaip krištolas: ši mokslininkė, nepaisydama reakcijos iš aplinkos, daro stulbinamus atradimus, vėliau įsimyli vedusį vyrą, už tai visuomenės pasmerkiama. Marija – to laikmečio dvasios auka, bet ji sugeba viską ištverti ir tampa istorine asmenybe. Nepasakyčiau, kad tai neįdomi istorija, bet ji man per daug racionali, lengvai suprantama. Ji pasidaro įdomesnė, susipindama su Blanšos istorija, kuri nėra tokia aiški ir suprantama.

Amputuotas Blanšos kūnas jungia tas moteris tarsi koks tiltas. Blanša nugyveno du skirtingus gyvenimus. Pirmą – gana ilgą atkarpą niūrioj XIX a. pabaigoj kaip Salpetrijero ligoninės pacientė ir mediumė, antrą – užklupta ir sužalota beveik metaforiškos XX a. „ligos“.

Apie Mariją Kiuri mes daug žinom, o apie Blanšą – beveik nieko. Romano pabaigoje rašau: „Kur palaidota Blanša, nieks nežino“. Sunku suvokti, kad buvo pamiršta tokia įstabi moteris. Mane ji labai žavi, man atrodo, ji gali daug ką mums pasakyti.

Charcot gydė Blanšą hipnoze. Kada tu susidomėjai hipnoze?

Dar būdamas gimnazistas, kai Šeleftės auloj mus hipnotizavo keliaujantis mėgėjas, iki šiol stebiuosi, kaip jam pavyko užlaipinti mane ant scenos. Nė vienas, bent sykį buvęs užhipnotizuotas, negalėtų tiksliai apibūdinti, kas jam nutiko.

Ar tai malonus, ar sukrečiantis išgyvenimas?

Atsibudus – sukrečiantis. Man buvo neįprasta stovėti scenoj. Buvau velniškai drovus. Pasijutau kaip aktorius, besislepiantis už savo vaidmens. Buvau ramus, nejaučiau jokios atsakomybės, bet kai nulipau nuo scenos, kai vėl atvirtau į save patį, pagalvojau: ar čia jis taip padarė, ar aš pats to slapčia norėjau. Baisu, kai pradedi į tai gilintis.

Radis ir meilė tavo romane skleidžia tą pačią mirtiną mėlyną šviesą. Negi meilė ir radis vienodai pavojingi?

Taip. Rizikinga viskas, kas smagu ir malonu – meilė, švietimas, tyrinėjimai, radis, atomo fizika. Kas nekenčia švietimo, sako, kad jis stumia mus į pražūtį, galutinis švietimo produktas – sunaikintas pasaulis, pavirtęs po sprogimo į dykumą. Mėlyna radžio šviesa iš tiesų ženklina visą XX amžių, ačiū Dievui, mes kol kas išvengėm galutinių to produkto padarinių – totaliai sunaikintos žemės.

Ne vienam romane tu vaizduoji savo motiną. Šioje knygoje yra epizodas, kai ji grįžta namo iš ligoninės, paskutinį kartą atsisveikinusi su vyru, tavo tėvu, kuris mirė, kai tau buvo šeši mėnesiai. Man atrodo, kad toji scena – tarsi koks raktas, padedantis „atrakinti“ visą romaną.

Taip. Mano motina likusį gyvenimą praleido viena, ji nesiryžo žengti to žingsnio, kuris Mariją atvedė į katastrofą.

Tavo motina liko ištikima akimirką pražydusiai meilei. Ar judu kada nors esat kalbėję apie tai?

Kalbėjomės. Ji pasakodavo apie mano tėvą kaip apie nepaprastą žmogų, kurį ji padarė nuoširdžiu krikščioniu, nors jis tikriausiai toks nebuvo. „Dievas jį pasišaukė, dabar jis danguje, ir mes daugiau apie jį nebekalbėsim“. Ji užsisklendė, užsidarė savo gyvenime, našlaudama išgyveno šešiasdešimt metų.

Blanša ir Marija neužsisklendė, taip neužsidarė savo gyvenime ir pražuvo?

Blanšos nelaikau tragiška figūra.

O Marija?

Ji surizikavo. Nepraleido progos.