Prieš pavirstant paukščiais...

In memoriam Remigijui Audiejaičiui (Remiui) ir Mantui Gimžauskui (Šamanui)



Remis ir Šamanas. Du draugai, pavirtę paukščiais, išskridę tą pačią Nepriklausomybės dieną į mums dar nepažįstamus, nesuvokiamus tolius. Į tikrąją nepriklausomybę.

Iš ko atpažinsi paukštį? Arba žmogų, galintį tapti paukščiu? Iš balso. Iš giesmės, kuria giedamas gyvenimas. Abu jie turėjo giesmelę. Kiekvienas savo.

Remis grojo fleita, dambreliu, fotografavo garsus. Jo vokalo su niekuo nesupainiosi. Dainavo nepakartojamai.

Šamanas kūrė eiles – kai jas skaitydavo, suklusdavo net triukšmingiausi poezijos vakaro lankytojai; rašė revoliucingus manifestus – jie skambėjo daug įdomiau nei garsių politikų pareiškimai; tiesiog kalbėjo – žaižaruojančios sakinių kaskados buvo tarsi melodija, plukdanti pas tik jam žinomus actekų dievus. Šių dalykų irgi niekas nepakartos.

Žinoma, egzistavo dar begalė kitokios veiklos, projektų, skirtingų draugų ir bičiulių. Tačiau ne skirtybės lėmė, kad jie buvo du draugai, kuriuos vienijo gebėjimas džiaugtis akimirka, ją gaudyti lyg futbolo kamuolį vartuose ir iškart perduoti kitam, grąžinti į žaidimą.

Juos vienijo aistringas noras žaisti gyvenimą, mėtyti dienas naktis it lošimo kauliukus, improvizuoti, dažnai net nekreipiant dėmesio į rezultatą. Nesirūpinimas „asmenine statistika“ – dar vienas bendras šių talentingų žaidėjų bruožas. Būtent dėl šios priežasties liko gausybė po Vilnių išsimėčiusių Remio įrašų, tačiau taip ir neišleistas albumas, daugybė puikių po interneto ir kitas erdves išsisklaidžiusių Šamano tekstų, piešinių, tačiau taip ir nespėjusi pasirodyti knyga.

Vis dėlto svarbiausia, ką paliko Remis ir Šamanas mums, yra tai, kad iš paukščio skrydžio jie dabar gali stebėti, kaip jų asmenybių šviesa šiomis dienomis sujungia įvairių kartų, pažiūrų, visuomeninių sluoksnių žmones, kurie galbūt niekada nebūtų susitikę, ištarę gero žodžio vienas kitam, padavę rankos.

Tai yra pasaulis, kurį jie liudijo savo gyvenimu. Tai yra draugystė. Ir tai mes privalome išsaugoti. Bent pabandyti.

Ir padėkoti jiems. Braukdami ašarą ir vis dėlto... šypsodamiesi.