Prašvitęs

Be vieno kito ilgėlesnio neva mokslinio, neva eseistinio rašinio apie poetą (daugiausia apie poetą) bei prozininką (o dar ir vertėją) Henriką Algį Čigriejų, esu netyčia sukūręs ir ištisą poetinį opusą, dėl jo trumpumo parankų net čion įterpti:
ir prasišypso toks tylus
vieškeliuku pro debilus

Paskiau (va dabar pačiam netikėtai) sumečiau, jog šito opuso žodžiai, kaip prasmės segmentai, galėtų būt ir tolesnio glausto (pa)kalbėjimo gairės. Taigi.

ir

Jungtukas, kaip junglumo, prigimtinio, užtat ir neliaujamo, nuolatinio sijimo su kitais ženklas, - jungtukas H.A.Čigriejui turėtų būt itin svarbi kalbos dalis. Jo būties kalbos, anaiptol ne vien verbalinės (žodinės). Raiškios jo gyvenimo kalbos. Kai žmogus jaučia tą gyvenimą, jaučia pasaulio būtį kaip savosios pagrindą, o ne atvirkščiai. Kai jaučiasi susijęs begalybe tvirčiausių priedermės, dėkingumo, gerumo ryšių su visu kuo, kas tik duota patirti, pažinti, pripažinti sava: žmonės saviškiai, kraštas savasis, tarmė ir kalba prigimtoji.

prasišypso

Kas svarbu? Nelaikyti akmenio užanty. Būt pasirengus nušvist, pragiedrėti, prasišypsoti. Juk ką žinai: gal žmogų sutiksi ateinant, gal varną ar žvirblį, gal baisiai mėlyną dangų. Labinkis, žmogau, labinkis. Pasakyk padėkdie. Nepamiršk nusistebėti: tu matai!.. Žiūrėk, ir tas žvirblis jau pagerbtas šypsos ir čirškia.

toks

Toks tai jau toks. Tiktai konstatuoja ir stiprina.

tylus

O ką čia prisiskeryčiosi? Žmogus tai kaip dobilas. Auga kaip žolės. Tyli šaknim begalinėm ir dirba, o ko jam bijoti, kiekvienas kitoks ir kitaip palinguoja, augina atolą ir nežada lūžti kaip ąžuolas.

vieškeliuku

Paukštis gražus, kai pilkas. Vaikas, kai paikas. Akmuo ir seniokas - kai pilkas, bet atmintį tvirtą ir vaikiškai šviesią išlaikęs. Prisėdęs pavieškely, kur mergų ir kariuomenių eita, visko lig valiai matyta. Ne prie didelio kelio didūs dalykai nutinka. Mokėk tik matyt, kas va pametė sagą ar pasagą, viskas ir bus kaip ant delno: kiti tai juk irgi susiję - su savo daiktais ir vaikais, su laikais ir vargais, su likimais vienatiniais, gražūs. Parodyk ir žmogui, kad čia, kur taip lygu ir pilka, jis irgi svarbus, jo gyvenimas tartum karaliaus, tik bent truputėlį geresnis.

O mes va taip irgi - žiūrim ir stebimės, matom: eina žmogus kelaliu su tėveliais ir jų dainomis, su vargais negudriais, niekur neskuba, pastoviniuoja, į dangų pažiopso, varnas pagano, na, kas jau be ko, ir alun, jei dar geras naminis, nespjauna... o tuos, prakaituojančius, širstančius greitkeliuos, - lenkia vis, lenkia.

pro

Pro domo sua pasakoja. Dobilams praeinantiems, Mūšai, praplukdančiai debesį. Ir tie pasipasakot moka, kai yr, kas jų - tylinčių - klauso.

debilus

Va čia tai jau baisiai netinkamas žodis. Henrikui baisiai netinkamas. Nieko jis taip ar kitaip negražiai pavadint nemokėtų. Na, susikrimstų dėl tokio žmogus, pavaikščiotų kiek nelaimingas, gal net šypsotis tuo tarpu pamirštų, bet nieko piktai, pašaipiai, negražiai nevadintų. Klausyti vadinant, ir tai nenorėtų. Tas žodis iš kito, ne tokio tylaus išmintingo pasaulio, ne iš Čigriejaus. Tik vien kaip kontrastas.

Laimingas žmogus, nepažįstantis šitokių žodžių. Laimingas gerų išrinktasis.