„Naujasis Židinys-Aidai“ 2013 m. Nr. 6
2013 m. rugpjūčio pabaigoje vykusio ateitininkų ir Naujojo Židinio-Aidų studijų savaitgalio metu „(Ne)gražus (ne)dvasingas (ne)menas“ buvo diskutuojama apie meno ir religijos santykį. Viena sekcijų buvo skirta klausimui: kam sekuliariajai literatūrai reikalingi religiniai motyvai, kodėl jie naudojami? Pokalbiui apie tai jo sumanytojas Tomas Vaiseta pakvietė du poetus – Rimvydą Stankevičių (paskutiniai eilėraščių rinkiniai – Laužiu antspaudą (2008), Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010), Ryšys su vadaviete (2012)) ir Gintarą Bleizgį (paskutiniai eilėraščių rinkiniai – Giedanti tuštumon kariuomenė (2008), Jonas Krikštytojas (2010), Sodas (2012)).
Kai jums paskambinęs (o tuo metu važiavote kartu vienu automobiliu) pasakiau būsimo pokalbio temą, abu pradėjote juoktis, o paskui prieštarauti klausimo formuluotei. Prašau paaiškinkite, kodėl?
Rimvydas Stankevičius: Man žodis „reikalingi“ užkliuvo, nes poeto pagrindinė misija nėra šaukti žmones Dievo ar tikėjimo link. Tai nėra deklaratyvusis, auklėjamasis darbas. Nekeliu sau konkrečių tikslų naudoti religinius simbolius, idant visuomenėje kažkas atsitiktų. Poezija yra nuobiros nuo to, ką aš vadinu dvasiniu gyvenimu. Ir jeigu ten yra religinio turinio, jis automatiškai atsiranda ir kūryboje, nes kūryba yra maksimalus nuoširdumas. Jeigu ten meluoji ar slepi kažką, beprasmiška net pradėti kurti.
O mano santykis su religija kitoks nei jaunesnių. Daugelio mano kartos žmonių, kaip ir mano, tikėjimo praktika prasidėjo anksčiau negu atsirado tikėjimas. Taip buvo, nes mes jį ugdėmės močiučių globojami sovietų laikais. Ten aptiktume ir disidentinį nervelį, nes Bažnyčia vis tiek buvo prieš plauką sovietų režimui. Tai labai veikė. Kai imi tai suvokti kaip neišvengiamą, vienintelį tikrą kelią, pradedi jame jaustis labai keistai, nes tai kol kas neatliepia tavy. Jautiesi tame kelyje kaip skersvėjyje – visi teisūs, visi žino, kur eina, tik aš vienas nežinau. Mano poezija galbūt yra Tomo Netikinčiojo variantas: padėk mano netikėjimui, padėk man įsijausti, apsiprasti. Yra religijoje dalykų, kurių protu nepaaiškinsi – patiki arba ne. Reikia tiesiog nustoti save kamantinėti ir susigyventi su tuo, kaip su aksioma. Tai ir turėjau galvoje, sakydamas „nuobiros“. Tai ne šiaip nuobiros, kaip pelai, o dvasinio gyvenimo pėdsakai, kurie suformuluoti man pačiam tampa aiškesni, o gal – ir dar kam nors.
Gintaras Bleizgys: Sekuliarajai literatūrai aš tiesiog nesu ir nenoriu būti. Tokios literatūros man nereikia. Taip, visas pasaulis yra gana sekuliarus, visais amžiais jis buvo priešiškas tikėjimui ir mes jame turime gyventi. Bet man literatūra nėra savaime reikalinga, mano kūryba pati savaime man nėra reikalinga. Kiek pavyksta nesekuliariai parašyti, tiek yra gerai. O jeigu matysiu, kad visai nepavyksta, aš tiesiog nekursiu. Mano gyvenimo tikslas nėra būti poetu arba būti literatūros kūrėju. Ne tai mano gyvenimo tikslas. Tai yra gretutinis tikslas ir tai man, kaip Rimvydas sako, taip pat yra kaip nuobiros.
Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, – negaliu sakyti, kad kiekvieną sekundę, bet labai daug sekundžių per dieną, – kovoju, kad išeičiau iš sekuliarios erdvės, iš savo pasaulietiško gyvenimo šioje Žemėje. Mano tikslas yra gyventi kaip Dangaus karalystės piliečiui. Visą laiką tą sakau. Gal tai fanatiškai skamba.
Kūryboje man sunkiausia pamėginti ją priartinti prie šito savo teiginio taip, kad tai nebūtų banalu. Nes turiu kurti taip, kaip dar nekūrė niekas kitas, jei noriu sukurti ką nors vertingesnio. Aš nesakau, kad man tai pavyko padaryti, bet visos pastangos nukreiptos šia linkme. Yra labai daug dalykų, kurių atsisakiau kūryboje. Yra nelabai daug kūrinių, bet kokį dešimt gal suskaičiuočiau (sudėjus eilėraščius ir esė), kurių dabar nedėčiau į knygas būtent dėl to, kad tai netinka krikščioniui. Nežinau, kaip tuo metu praslydo.
Todėl mane labai sujaudino klausimas, kodėl religiniai simboliai reikalingi sekuliarioje literatūroje. Noriu, kad būtų kuo mažiau sekuliarumo ten, kur aš esu, kur noriu būti, kur aš einu, pro kur einu. Kartais tai nėra tik tušti žodžiai. Teko būti ir areštuotam, ir melstis viešai garsiai kalėjimo kameroje. Tai ne taip paprasta. Kaip šv. Paulius rašo savo laiškuose: ar jūs kovojate iki kraujo už savo tikėjimą? Aš galiu pasakyti, kad truputį per silpnas pasirodžiau, bet tai pripažįstu Dievui. O vis dėlto labai įdomu, jog atsiranda beprotis, kuris pradeda klykti, kad nori melstis. Būdavo, kad kiekvieną vakarą, devintą valandą, kalėjimo kameroje visi atsistodavome ir pradėdavome melstis. Buvo tokių žmonių, kurie tiesiog negalėdavo atsistoti, nes tai buvo prieš jų įsitikinimus, todėl gulėdavo. Bet jie vis tiek būdavo laimingi, kad už juos pasimelsdavo, nes aš paprastais žodžiais pasimelsdavau už kiekvieną. Tada po kelių dienų jie jau patys prašydavo: gal tu gali, Gintarai, pasimelsti?
Noriu pasakyti, kad tai taip pat yra desekuliarizacijos erdvė, kurioje esi ir kurią gali veikti. Tą patį aš stengiuosi daryti literatūroje. O viso kito man nereikia. Man nereikia gerų ar geriausių kūrinių, jeigu jie ne tokia linkme eina, nes tai nėra mano gyvenimas.
Kam šitame kelyje apskritai reikalinga literatūra? Juk to galima siekti be poezijos, kūrybos?
G. B.: Apie šitą klausimą aš daug mąstau. Turbūt yra žmonių, kuriems kai kurios evangelizacijos priemonės atrodo banalios ir nepriimtinos. Jeigu tokių žmonių širdis pasieks mano poezija, bent vieno žmogaus, tai gyvenimas jau bus šio to vertas.
Aš galvoju apie tai, nes buvo momentų, kai galvojau, kad nereikia kūrybos. Bet man tai buvo didelės psichologinės traumos. Nes kūryba, be kita ko, yra ir nusižeminimas. Klausantis manęs gali pasirodyti, kad esu pasipūtęs ar kad tai tušti žodžiai, bet kai kuri, tu turi parodyti savo silpnybę, savo suklydimus, parodyti, kad esi žmogus, dulkė, klystantis, menkas, nepataikantis. Todėl kūryba yra ir viešas nusižeminimas.
R. S.: Šitoje vietoje galėčiau išryškinti mudviejų su Gintaru pagrindinį skirtumą. Jis sako, kad jeigu jo eilėraščiai pasieks kažkieno sielą ir padės atrasti fundamentalius dalykus, tikėjimą, jis bus laimingas. Aš irgi to siekiu. Bet aš manau, kad gyvename tokiu laiku, jog jeigu sakysi ką nors daryti taip, nes aš taip darau ir esu teisus, tai sulauksi tik priešingų rezultatų. Iš karto stos gintis, pašieps dantis ir visą likusį gyvenimą turėsi aiškinti, kodėl tu jam tai siūlai, kodėl tu teisus ir neklastingas. Viso to nereikia. Man atrodo, kad šiais laikais daug veiksmingiau sakyti: taip darau aš, jeigu tau įdomu, žvilgtelk. Dėl to aš sakau, kad poezijoje nešaukiu žmonių Dievo link.
Kai Gintaras sako, kad savo kūrybą dabar valytų krikščionišku aspektu, jis įveda sau cenzūrą. O man atrodo, kad vertingiausias kelias yra atskleisti žmogų mažą, menką, ne tiek stipriai tikintį, kiek norintį tikėti, su visais jo klupimais. Ir jeigu yra eilėraštyje, sakykime, barnis su Dievu, liudijantis nusigręžimą, jis man irgi atrodo vertingas. Nes jeigu tavo poeziją skaitančiajam, Gintarai, atrodys, kad ėjai tikėjimo keliu be suklupimų, jis po pirmos tavo knygos nuspręs, kad esi tiesiog iš kitokio molio, o jam tai neįmanoma. Reikia rodyti viską. Aš manau, kad poezija yra juodoji dėžė, kliaujantis aviacijos terminais. Ir jeigu tu žūsti, turi matytis viskas – kaip tu žūsti ir kad tavo žūtis būtų kitam pamoka. Sąžiningumas ir fiksavimas – man yra labai svarbu. O Gintaras gal idealistiškesnis. Jis nori į XXI a. kalbą išversti evangelines tiesas, kad jos būtų paveikesnės žmogui. Aš to nedarau.
Negalvojau jūsų to klausti, bet besiklausant šis klausimas vis tiek peršasi. Yra labai skambus ir tiesiog nuvalkiotas žodis – pašaukimas. Klausantis jūsų atrodo, kad jūs jaučiatės turį tokį pašaukimą. Ar taip yra, ar tai tik toks įspūdis?
G. B.: Kaip apie pašaukimą negalvoju, bet nuo kažkurio momento, kai sulauki atsakomosios reakcijos iš skaitytojų, pradedi galvoti, kad reikia sakyti, jeigu gali pasakyti. Jeigu tai vadintume pašaukimu, tada būtų pašaukimas.
Aš visur labai bėgu nuo stabmeldystės. Jeigu pasakyčiau, kad esu kam nors pašauktas, man atrodytų, kad aš save sudievinu, tarsi esu šitoje srityje aukščiau už kitus. O aš stengiuosi visą laiką atsitolinti nuo savęs, savo veiklų ir minčių sureikšminimo. Sakyčiau: ne aš einu šituo keliu, bet mane veda tuo keliu. Jei suklumpu, mane pakelia. Akcentuoti mano ėjimo aš nelinkęs. Esu linkęs akcentuoti vedimą, nes ne aš čia esu svarbiausias. Nors kūryboje, aišku, aš kalbu savo asmeniu. Skaitantiems mano kūrybą gal atrodo, kad esu labai egocentriškas, bet nenorėčiau toks būti. Jei nepavyksta, galbūt tai yra mano įtampa, su kuria kovoju, nes šiaip norėčiau būti nesvarbus. Bet turiu tokį polinkį išsišokti, atkreipti į save dėmesį.
R. S.: O aš noriu būti labai svarbus ir turiu tą patį polinkį išsišokti. O jeigu tu, Tomai, turi galvoje žmones, kuriems kažkas duota ir jie yra kažkokiame nustatytame kontekste, tada man taip yra. Nuo ankstyvos vaikystės leidžiu laiką akis įsmeigęs į anapusybę. Tai jau virš manęs. Man iš tikrųjų niekas neleido to rinktis. Kitą kartą juokiuosi iš savęs ar keikiu, bet man visą gyvenimą taip – einu per šį pasaulį, bet svarbesnis yra anas. Tai gali būti pašaukimas.
Visa kita – tai bandymas tą pašaukimą išpildyti ar bent numalšinti. Būdamas moksleivis svarsčiau apie ėjimą į kunigus, tik paskui lytinis brendimas padarė savo, supratau, kad negalėčiau. Kūryba turbūt irgi yra vienas iš tų kelių muštis to paties tikslo link. Visa mano pasaulėjauta susiformavo būtent ant šitos ašies. Todėl aš manau, kad tai yra pašaukimas. Tiktai po žmogaus gyvenimo gali suvokti, ar jis bent žingsnį to pašaukimo link žengė, ar ne. O visa kita yra kaip ir visų mirtingųjų – blaškymasis, bandant nuveikti ką nors doro žmonėms ir Dievo garbei, niekada nesužinant, ar nuveikei.
<...>
