Rašyk
Eilės (73970)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10427)
Vaikams (2534)
Slam (49)
English (1129)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pokalbis apie lietuvių prozą

2002-12-14
Pokalbis apie lietuvių prozą

Gruodžio 9 d. Rašytojų klube vyko pokalbis "Ketveri prozos metai: apžvalgos ir įžvalgos". Pokalbį vedė literatūrologai Virginijus Gasiliūnas, Jūratė Sprindytė, Solveiga Daugirdaitė ir Audinga Peluritytė. Pradėdamas vakarą V. Gasiliūnas konstatavo, jog nors pokalbis skirtas ketveriems metams apžvelgti, nors jo rengimo proga yra artėjantis LRS suvažiavimas, tačiau į kūrybą reiktų žvelgti plačiau, minėti ne tik sąjungos narių kūrybą. Kaip pavyzdį jis pateikė Nijolės Gaškaitės kūrybą, kuri, anot V. Gasiliūno, apie pokarį pasako daugiau nei Roberto Keturakio ir Mariaus Ivaškevičiaus romanai kartu sudėti.

Vis dėlto kalbėjusieji vakare daugiausia diskutavo, svarstė LRS narių prozos kūrinius. J.Sprindytė konstatavo, kad lietuvių proza yra gana patraukli, nes įvairi. Vis dėlto prelegentė pasigedo lietuviškų prozos tekstų kokybės, disciplinuotumo ir vylėsi, kad kiekybė gal pamažu virs kokybe. Pastangas surasti lietuvių literatūroj europietišką romaną, tinkamą visiems atvejams ir visoms tautoms, literatūrologė pavadino bergždžiomis. Tokio romano nėra ir negali būti, nes mūsų literatūra yra paprasčiausiai per jauna, teigė mokslininkė.

Jūratė Sprindytė užsiminė, kad vis labiau vienam ar kitam autoriui išgarsėti padeda žiniasklaida. Ji paminėjo, kad ir M. Ivaškevičius iš dalies yra iškeltas žiniasklaidos. Mokslininkė pažymėjo, jog pastaruoju metu itin pastebimas poetų sukimas į prozą. Labiausiai matoma poetmoderniška proza, ima dominuoti kūniškumas, kas mūsų drovioj kultūroj yra sveikintina, tačiau postmodernūs autoriai ima kartotis, susmulkėja iki menkų, tik jiems tereikalingų rašymų "apie čiaudulį".

J.Sprindytė įžvelgė dar vieną tendenciją - vis daugiau randasi lietuviškoj prozoj fatališkų moterų personažų. To anksčiau nebuvo, ryškiai keičiasi moters įvaizdis literatūroje, ir tai, ko gero, lemia lietuvių prozininkių stiprūs proveržiai kūryboje. Anot J.Sprindytės, mūsų literatūroje daug ezoterikos. Čia ji minėjo Jolitą Skablauskaitę, kuriai atotrūkis nuo realybės nėra į naudą. Prelegentė taip pat minėjo Jurgą Ivanauskaitę, kaip ryškiausią debiutantę nuo 1989 metų sakė esant Renatą Šerelytę, lietuviškoj prozoj atrodančią labai originaliai, įdomiai. Anot literatūrologės, nemaža dalis mūsų kūrėjų yra ištikimi sau, savo stilistikai, besiremiančiai realizmo tradicija, tai dažniausiai - vyresnės kartos rašytojai. Kaip ištikimus sau paminėjo ir Ričardą Gavelį, Jurgį Kunčiną bei Juozą Erlicką, kurie remiasi jau žinomais modeliais, nieko nedaro netikėta. Kalbėtoja išskyrė katarsio prozininkus - Leonardą Gutauską, Romualdą Granauską ir Vandą Juknaitę. Jų kūryboje perdėtas emocingumas kartais reikalingas atsvaros. Per daug emocionalumo ir Juozo Šikšnelio kūryboje. Įdomiai rašo Petras Dirgėla, sugebantis prabilti ne apie individą, panardintą į gyvenimo juodumą, kaip yra R.Gavelio prozoje, bet atskleisti valstybės, istorijos procesus, lemiančius tą juodumą, kuri supa žmogų.

Solveiga Daugirdaitė aptarė moterų prozą ir kalbėjo ne tik apie vadinamąją rimtąją kūrybą, bet ir apie lengvuosius žanrus, kuriuose taip pat lyderiauja moterys. Ji išskyrė Jolitą Skablauskaitę, Vandą Juknaitę, Jurgos Ivanauskaitės romaną "Sapnų nublokšti", Renatą Šerelytę, prelegentės nuomone, "akivaizdžiai išaugusią iš Bitės Vilimaitės".

Audinga Peluritytė pasakojosi apie darbą su studentais, kaip įvairių profesijų studentai suvokia lietuvišką prozą, ką išskiria. Ji paminėjo Jolitą Skablauskaitę, kurios kūryba yra itin įdomi, žiūrint į ją psichoanalitiniu žvilgsniu. Anot literatūrologės, mūsų proza pernelyg užsižaidžia poetinėmis struktūromis, formulėmis, o rašytojai varžosi tarpusavyje spaudos lankų skaičiumi, knygos yra paprasčiausiai per storos, ir jų kokybė aukojama kiekybei. Pavyzdžiui, Mariaus Ivaškevičiaus romanas "Žali" įdomus, skaitant kokius 200 puslapių, tačiau vėliau tampa nuobodu, atpažįstama, nieko nauja.

Virginijus Gasiliūnas pareiškė, kad šiuo metu tampa įdomūs žmonių liudijimai, dienoraštinė, dokumentinė literatūra.

Profesorė Elena Bukelienė, įsitraukusi į diskusiją, gynė vyresnės kartos kūrėjus, teigė, jog naujas Vytauto Bubnio romanas "Balandžio plastėjime" yra bene geriausias prozininko kūrinys, jo kūrybos viršūnė, bet tai nereiškia, kad iš šio autoriaus mes jau nieko dar stipresnio nebesulauksime. Profesorė minėjo, jog nėra nusistačiusi prieš modernią literatūrą, jos nuomone, Herkus Kunčius savo kūryba tiesia "pagalbos ranką, realistui", praplėsdamas prozos raiškos lauką. Taip ir vystosi literatūra. Tik svarbu, kad ji būtų įvairi ir skaitoma.

Vygantas Šiukščius pareiškė, kad kritikai neskiria pelų nuo grūdų. Jo nuomone, nepelnytai yra nutylimas Jonas Laucė, o mes kaip reikiant nesame perskaitę savo klasikos, daug likę nepelnytai primirštų autorių.

Kazys Almenas prozoje pasigedo siužeto ir informacijos bei literatūros apie sąjūdinį laiką. Jis kaip vieną įdomiausių išskyrė Laimoną Tapiną. Anot Kazio Almeno, "Lietuvos prozininkai eina ne į tą pusę".

Alvydas Šlepikas gyrė Sigito Gedos knygą "Žydintys lubinai piliakalnių fone" bei Evaldo Janso knygą "Odė rutinai".

Diskusiją užbaigė Petras Dirgėla, palyginęs poeziją su ugnies fontanu, trykštančiu iš vulkano, o prozą - su vulkano šlaitais. Jo nuomone, neseniai buvo keista situacija, kai visi kalbėjo tik apie poeziją, ir rodėsi, kad ugnys trykšta, bet paties kalno nėra. Ačiū Dievui, kalnas (poezijos pamatas) atsirado ir jau gal nebepradings.



B.B.
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą