Rašyk
Eilės (74286)
Fantastika (2201)
Esė (1498)
Proza (10537)
Vaikams (2511)
Slam (50)
English (1140)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pokalbiai apie save ir pasaulį

2005-11-03
Į Kauno Maironio literatūros muziejų, kur vyko Inezos Janonės knygų pristatymas, susirinko atkakliausieji jos talento gerbėjai. Šį kartą miesto visuomenei buvo pristatyti du šių metų rašytojos leidiniai: „Vagoje“ išleista apsakymų knyga „Atitrūkęs šešėlis“ ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje – poezijos rinkinys „Korta žaidėjo rankose“.

I. Janonė (mums gal geriau žinoma Janonytės pavarde) – ne naujokė rašto pasaulyje. Dar 1978 m. išleido pirąmją apsakymų knygelę „Veidas“. Po to buvo keturiolikos metų pauzė, kol 1992 m. pasirodė apsakymų ir eilėraščių rinkinėlis „Kodėl išėjo šuo?“ Po dvejų metų skaitytoją pasiekė neaiškaus žanro (esė ar dokumentine apsysaka – to įvardyti nesugebėjo net pati Ineza) knyga „Visada su manimi“.

Nors Ineza viešai pasisako, kad rašyti reikia, tačiau spausdinti visko nebūtina. Pastarieji metai jai buvo labai derlingi. 2002 m. pasirodė poezijos knygelė „Ratu apie save“, o 2003 m. – „Vandens dėlionė“. Tai buvo tarsi autorės renesansas. Apie ją vakaro viešnia litratūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė „Literatūroje ir mene“ (2003-12-10) rašė: „Kalbant apie „Vandens dėliones“ dera pasakyti, kad toks realistinis ir – bala žino, gal pabrėžtinai paprastas? – rašymo būdas gali paspęsti šiokius tokius spąstus. Poetinis tekstas labai priartėja prie prozinio: „…rytoj / ištrauks iš orkaitės šiltos senelė / pažers ant stalo / leskite vaikeliai / apgulsim jas – tas skilteles saldžias / laimingi“ (eil. „Laiko veidrodyje 3“, p. 30). Sąsajas su poezija liudija vos apčiuopiama užuomina į rimą, plg. „senelė – vaikeliai“ ir bendras eilėraščio kontekstas. Tačiau prozinis tekstas šiuo atveju taptų per daug elementarus. (...) Knygoje gan aiškios natūralistinės reakcijos į gyvenimo reiškinius, pabrėžtinai akcentuojama žmogaus fiziologija, retkarčiais leidžianti autorei ironizuoti“.

Šį kartą recenzentė buvo lakoniškesnė, pažymėdama, kad knyga „Korta žaidėjo rankose“ kartais nustebina drastiškumu, individualia leksika. Supranti, kad žmogui vienatvė ir vienystė yra skirtingi dalykai. Autorė nesiblaško tarp nežinomų polių, įdėja įgyja polėkį. Ineza apie viską kalba suprantama kalba, aiškiai, nedviprasmiškai.

Iš tiesų naujasis poezijos rinkinys patraukia išbaigtumu, kiekvienas tekstas apgalvotas, apmąstytas. Autorė brenda per kasdienybę tarsi lengvai, o kartais su pastebima ironija. Buitinės situacijos tampa patrauklios, kai jose atsiranda netikėtumo elementas. Poetinė kalba pakankamai aiški, vietomis šiek tiek patetiška.

Knygoje „Korta žaidėjo rankose“ tarsi nieko neišradinėjama, eilėraščio veiksmas buitinis, tačiau su kai kuriais nedideliais atradimais.

Iš bičių mokausi
laiko veltui negaišti
taupau minutes ir sekundes
taupydama save prarandu
esu pati išlaidžiausia
iš veido išėjusi
vėją kraunu į kubilą
drėgnuma apsukui
plyšinėjančios trobesio sienos
mirgalapė esu
bitės ant manęs nenutūps
skris pro šalį papūtusios uodegas
nors laižyčiau joms puspadžius
atsimesti nuo jų negaliu
ariama abiem pusėmis


Susitikimo vedėja Aldona Ruseckaitė su tik jai būdingu aštrumu ir išradingumu bandė prakalbinti kelis vakare dalyvavusius poetus, kad tie išsakytų savo nuomonę apie naująją Inezos Janonės knygą. Tarkim, kodėl Donaldas Kajokas, poetas iki sielos gelmių, pristatė skaitytojams ne poezijos rinkinį „Korta žaidėjo rankose“, o prozos knygą „Atitrūkęs šešėlis“. Į tai Donaldas žasimingai atsikirto, kad poezija ir proza šiuo metu yra visai šalia, kad ne visada tarp jų gali pajausti didelį skirtumą. Nors jis konkrečiai prozos knygai to savo atsiliepimo ir neskyrė, o turėjo galvoje visą I. Janonės kūrybą. Ir pagyrė autorę, sakydamas, kad ankstesnieji jos eilėraščiai nedarė jam tokio įspūdžio, kaip išspausdinti naujausiame rinkinyje. „Pradeda gražiau skambėti buitis, kurios pagrindu remiasi Inezos Janonės kūryba“, – sakė Donaldas Kajokas ir sulaukė netikėto Aldonos Ruseckaitės klausimo: „O kaip tada bus su jūsų teiginiu, kad eilėraščius poetui reikia rašyti iki penkiasdešimties metų, o paskui sustoti?“ – „Plius minus dešimt metų“, – nesutriko Donaldas.

Kalbėjusieji buvo vieningos nuomonės, kad I. Janonė tarsi atrado savo laiką. Jos pirmieji poezijos rinkinėliai buvo daug kam netikėti, diskutuotini, gal net nepriimtini, tačiau šiuo metu autorės kūryba tarsi atrado savo terpę.

Rašytojas Jurgis Buitkus, nežadėjęs iš anksto veltis į diskusijas, ne tik išsakė savo nuomonę, bet ir iškėlė keletą problemų. Jo nuomone, ne tik aplinka, o ir pati Ineza pasikeitė – viskas dabar kyla iš jos patirties, išgyvenimų. Tas dešimtmetis žmones stūmė į verslus, avantiūras, viskas smarkiai kito. Per pastaruosius metus labai pasikeitė mūsų literatūra, naujų temų samprata. Dabar, deja, daugiau kalbama ne apie kūrybą, bet apie autorius, ne kas parašyta, o kas parašė. Rašytojas sakė nustebęs, kai viename literatūriniame savaitraštyje skaitė jauno kritiko žodžius, kad šiandieninė literatūra turi būti gyvenimo atspindys. Tai, Jurgio Buitkaus nuomone, nesąmonė. Ta tema jau prieš trisdešimt metų diskutavo universiteto studentai, perskaitę direktyvinius valdžios dokumentus. Literatūra šiandieniniam skaitytojui turi būti tarsi didelis netikėtumas, lyg „kuolas per galvą“, tada ji bus skaitoma. Ir dar viena rašančiųjų bėda – bendravimo stoka, užsidarymai savo rateliuose. Tačiau tai gal ne jų pačių, o juos vienijančių organizacijų neveiklumas.

Šiame susitikime išsirutuliojo pokalbis ne tik apie konkrečius dalykus, buvo paliesti jautrūs mūsų literatūrinei bendruomenei klausimai. Atrodo, kad rašančiųjų daugėja, o skaitančiųjų – mažėja. Vis dėlto visi buvo vieningi: naujoji I. Janonės poezijos knyga „Korta žaidėjo rankose“ poetės kūrybiniame gyvenime yra gražus žingsnis į priekį.

„Vagos“ leidyklos, kuri šiais metais išleido I. Janonės apsakymų knygą „Atitrūkęs šešėlis“, redaktorė Onutė Gudžiūnienė buvo iškalbingesnė. Ji išsamiai išdėstė savo nuomonę apie naująjį leidinį, įvardydama jį kaip turintį sulaukti gražaus skaitytojų dėmesio. Apsakymų fabula yra kasdieniai, buitiniai įvykiai, tačiau veiksmas pateikiamas poetinėmis priemonėmis, kartais netikėtais vaizdais. Kiekviena detalė, smulkmena mus nuteikia palankiai apsakymo herojaus atžvilgiu, jei sulaukiame staigmenų. Inezos pasakojamos istorijos dažnai buitinės, tačiau turinčios tų staigmenų ar įdomių pasakojimų elementų.

„Kalbama, kad novelistika šiuo metu išgyvena tam tikrą nuosmukį, buvome pradėję šaukti SOS, o „Vaga“ šiemet išleido jau kelias tokias knygas. Tai gal atėjo novelistikos renesansas?“ – nerimo Aldona Ruseckaitė. Onutė Gudžiūnienė į tai atsakė, kad „Vagos“ leidyklos darbai novelistikos pavasario nežada, tačiau yra gal kelios bėdos. Pirmoji – kad novelių knygos nėra komerciškai patrauklios, todėl ir leidžiama jų Lietuvoje mažiau. Kita bėda – pas mus neatsiranda iškilesnių jaunų novelistų, o patys produktyviausieji yra gerai žinomi – M. Sluckis, K. Saja, E. Ignatavičius...

Po nuoširdžių pokalbių, pasidalijimo patirtimi ir abejonėmis, manau, Inezai Janonei ir kelias namo, į Vilnių, neprailgo.


Stanislovas Abromavičius
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą