Tikriausiai dažnas galėtume išvardyti bent keletą savo pamėgtų poetų, prie kurių eilių grįžtame nuolat, su malonumu jas skaitome, deklamuojame, džiaugiamės girdėdami skambant autorių ar aktorių lūpomis. Tačiau vien žinomais vardais apsiriboti nereikėtų – svarbu nepamiršti, kad kiekvienas kūrėjas turi pradžią. Paradoksaliai, šioji kartais gali ateiti vėliau nei pabaiga.
Įvairiaspalvį Lietuvos poezijos paveikslą kasmet nutapo „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai, o štai festivalio Kaune metu, bendradarbiaujant Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui ir leidyklai „Kauko laiptai“ bei remiant savivaldybės programai „Iniciatyvos Kaunui“, jau šeštą kartą pasirodys debiutuojančio autoriaus eilėraščių rinkinys.
Šiemet pirmas atvejis festivalio istorijoje, kai debiutantas savosios knygos į rankas nepaims, mat jis – anksti žuvęs jaunasis poetas Aleksandras Žaltauskas (1997–2020), poeto, redaktoriaus, „Kauko laiptų“ vadovo Viktoro Rudžiansko charakterizuojamas kaip vienas įdomiausių savo kartos balsų. „A. Žaltausko poezija daugiasluoksniška, dažnai išsiskiria tradicinių naratyvų dekonstravimu ar sumoderninimu. Joje svarbus ir lyrinis bei metaforinis lygmuo, išskiriantis autorių iš kitų jo kartos poetų, dažnu atveju linkstančių prie prozinio pasakojimo. Siurrealistinės erdvės, įvairių kultūrų ir laikmečių supynimas, neįprastų savybių priskyrimas objektams, išradingi įvaizdžių sugretinimai bei nenuspėjami minties šuoliai kuria savitą eilėraščio lauką, išsivadavusį iš banalumo ir buities apribojimų“, – paaiškina jis.
Jaunuosius skaitytojus turėtų patraukti gaivališka A. Žaltausko poetinė kalbėsena, bekompromisė maišto dvasia, drąsus žvilgsnis į šių laikų realijas, o dėmesys emociniam eilėraščio pradui, idėjinė tekstų branda ir išskirtinumas galėtų sudominti kiekvieną, pasiilgusį kokybiškos, inovatyvios ir paveikios poezijos.
Nuotraukoje – Aleksandras Žaltauskas (1997–2020). Fotografija iš šeimos archyvo.
