Poezijos alchemija ir šiek tiek oro magijos

Suprantu, kad šiandien ėmiausi galbūt kiek ir drastiškos užduoties – atskleisti poezijos magiją pasinaudojant viduramžių misticizmu. Magijos ir mistikos kelias istorijoje žinomas kaip gana slidus ir dažnai niekur nevedantis.

Kita vertus, aš remsiuosi tiktai pagarbos nusipelniusiais pasauliniais autoritetais, magais bei išminčiais, kurie, be abejonės, turėjo įtakos ir dabartinei pasaulio, žmogaus bei kosmoso sampratai.

Vienas iš mano pasirinktų šaltinių – Pilypas Aureolas Teofrastas Bombastas von Hohenheimas. Trumpiau tariant, Paracelsas. XVI amžiuje gyvenęs vokiečių medikas, alchemikas ir mistikas savo veikaluose ne kartą mini lankęsis ir Lietuvoje. Todėl šiandieninis mano tikslas ir būtų iškviesti jo dvasią, kad ji mums padėtų išsiaiškinti kai kurias keblesnes mintis apie Dieviškosios Dvasios projekciją materijoje ir iš to išplaukiantį kūrybinį aktą. Juk kaip tik jis – mūsų visų žiniomis – ir virsta poezija. Į pagalbą taip pat norėčiau pasitelkti šveicarų mokslininko, psichologijos mokslų daktaro Remo F.Rotho pateiktą Dievo modelį, egzistuojantį šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūroje.

Prieš pradėdamas norėčiau užbėgti už akių būsimų oponentų kritikai. Kai kurias mintis, kuriomis aš ketinu remtis, galima būtų laikyti šamanizmu, velnio sėkla, o gal net piktžodžiavimu prieš Bažnyčią. Nūdienos žmogaus – kaip individualybės – filosofija pasmerkė patį žmogų įtariai žiūrėti į svetimas idėjas. Tačiau jis tikriausiai įsižeistų, apkaltintas, kad jo įtarumą lėmė savimeilė ir nepakantumas.

Esu pastebėjęs, kad kartais žmonės jaučiasi esą tokie protingi ir dideli, kad patys pečiais užstoja sau šviesą. "Nepajudinamos" tokių žmonių mintys paverčia juos nepralaidžius tiesos spinduliams, todėl jie yra priversti sėdėti savo šešėlyje. Jeigu lyginsim su vaiku, tai jis tokiu atveju yra didelė priešingybė suaugusiems. Vaikas dar neturi to pasipūtėliško ir jokiais argumentais nenugalimo visažinystės jausmo. Jis nejaučia būtinybės atrodyti išmintingesnis, negu yra, vaikui dar nereikia slėpti savo nežinojimo už šypsenos ar patyčios. Taigi norėčiau pakviesti visus priimti toliau dėstomas mintis su vaikišku pažinimo troškimu, kuris yra laisvas nuo išankstinių nuomonių ir nesuteptas abejonės.

Šį kartą į oro sąvoką gilintis mus verčia noras išnagrinėti poetinės ir kūrybinės minties perdavimo principus. Egiptiečių mitologijoje oro ir sausrų vėjų dievo vardas buvo Šu. Pasakojama, kad šis dievas kartu su lietaus deive Tefnute susilaukė Kebo (Žemės) ir Nutės (Dangaus). Daugelyje senovės egiptiečių graviūrų Oras (Šu) dažnai buvo vaizduojamas kaip vyriškis, stovintis ant gulinčio Kebo (Žemės) ir laikantis viršuje Nutę (Dangų), – taip juos atskiriantis. Kur kas vėliau atsiradusioje Biblijoje minima Šventoji Dvasia, kurią mes –krikščionys – garbiname ir šloviname kartu su Tėvu ir Sūnumi, taip pat kildinama iš hebrajų žodžio "Ruah". Šios sąvokos pirmoji prasmė taip pat yra dvelksmas, vėjas, oras.


Žinia, kad oras, kaip ir ugnis, vanduo bei žemė, yra vienas iš keturių pagrindinių alchemijos elementų. Alchemijos simbolikoje oras (trikampis su smaigaliu į viršų ir skersiniu brūkšniu) pasirodo kaip laidininkas, jungiantis žemę su dangumi.

Šioje vietoje noriu pasakyti, kad, sekdami oro rodyklės kelią į dangų, galime ne tik pabandyti suprasti, kas dedasi ten, virš mūsų galvos. Viduramžių misticizmas leidžia suvokti gana nesudėtingą Dievo projekciją į materiją, kurią faktiškai ir galime laikyti pirmąja kūrybinio impulso užuomazga. Tai mes ir padarysime, o vėliau – tinkamai ją išanalizavę – adaptuosime poezijai.

Tiesa, dar turėčiau paaiškinti, kuo gi poezijos ir alchemijos ryšys man pasirodė toksai įdomus. Ogi tuo, kad abi – ir alchemija, ir poezija – yra pagrįstos metaforomis. Iki mūsų dienų atėjęs stereotipas, kad alchemikai buvo bepročiai, ieškoję formulės, leidžiančios netauriuosius metalus paversti auksu, su misticizmo filosofija neturi nieko bendra. Viena gražesnių alegorijų pasakoja, kad tarp žmonių visuomet gyveno tokių, kurie – kitaip negu daugelis – buvo alergiški auksui. Todėl šiems žmonėms neliko nieko kita – tik bandyti atrasti tokį auksą, kuris jiems nekeltų niežulio. Ilgainiui jie tapo išminčiais ir magais, mokslininkais ir gydytojais. Tapytojais, poetais, skulptoriais ir muzikantais. Jie suvokė, kad žmogaus dvasinė prigimtis prie fizinės "pririšta" keliuose taškuose, ir ieškojo būdų, kaip ją "atrišti". Todėl tiek "Aukso jūros liejimas", tiek "Rožės brilianto gamyba", tiek "Filosofinio akmens radimas" tebuvo šį "atrišimą" simbolizuojančios poetinės alegorijos.

Imdamasis įrodinėti poetišką oro kelio į žmogaus sąmonę teoremą, aš tik pro forma laikysiuosi Paracelso teiginių, kuriuos vėliau išplėtojo jo talento gerbėjai. Mistikai teigė, kad šv.Trejybės formulė yra netobula, ir tuo užsitraukė krikščioniškosios Bažnyčios nemalonę. Kita vertus, tik padarius tokią prielaidą ir ėmus kalbėti apie Dievo krytį į materiją, galima buvo pradėti aiškintis dvasinio bei fizinio pasaulio skirtumus ir jų poveikį vienas kitam.


Manau, niekas neprieštaraus, kad iš visos šv.Trejybės dažniausiai kiekvienas mūsų šalia savęs jaučiame šv.Dvasios buvimą. Ši sąvoka yra ne tik kasdieninio "Tėve mūsų" dalis, bet – kaip išsiaiškinome anksčiau – ir tai, kas jungia žemę su dangumi. Per šv. Dvasią skrieja Dievo Tėvo meilė ir Jėzaus Kristaus mokymas. Ji dirba su moteriškos lyties būtybėmis nėštumo metu, taip pat koordinuoja asimiliacijos ir ekskrecijos procesus, t.y. naudingų medžiagų savinimąsi į organizmą ir šalinimą iš jo. Galų gale ji įlieja gyvybę į naują kūną vykstant lytinei sueičiai, o kūrybinio akto metu žodį paverčia poezija. Todėl būtent šv. Dvasiai tenka idėjos nešėjos vaidmuo, iš jos kildinamas ir visko, kas yra pasaulyje, atsiradimas.

Nors iki Paracelso buvo teigusių, kad pirminė materija yra vienalytė, jis manė kitaip. Būtent Dievo krytis į fizinį pasaulį tapo jam pagrindu sukurti vadinamąją opozicinę Trejybę. Atsižvelgdamas į vieną pagrindinių principų: "Tai, kas apačioj, labai panašu į tai, kas viršuj", jis suskaldė pirminę materiją (arba kitaip vadinamą pirmapradį chaosą), išskirdamas gimdančias galias.

Pasak Paracelso, pirminė materija susidėjo iš dviejų pradų. Pirmasis – ugnies, aktyvaus, vyriškojo tipo. Antrasis – vandens, pasyviojo, moteriškojo tipo. Pirmasis tipas vaizdžiai buvo tapatinamas su karinguoju graikų dievu Arėju, romėnų – Marsu, simbolizuojančiu agresyvumą. Antrasis – su Afrodite, graikų meilės deive, romėnų – Venera; tai jau savaime sudarė prielaidą atsirasti seksualumui. Ugnies stichiją Paracelsas siejo su siera, vandens – su druska, o jų jungtimi laikė gyviausią iš visų cheminių medžiagų – gyvsidabrį. Šis, kitaip vadinamas Merkurijumi, jungia neorganinę bei organinę chemiją ir garantuoja šios Paracelso Antitrejybės baigtumą. Degant medžiui, iš sieros atsiranda liepsna, kuri Merkurijaus dūmais kyla į dangų, o druska tampa pelenais.

Natūralu, kad šios idėjos šokiravo Bažnyčią ir sukrėtė visą Renesanso epochą. Remo F.Rothas rašo, jog, remiantis tokia pasaulėžiūra, pirmasis Dievo kūrinys turėjo būti ne inteligentiškasis Adomas, o hermafroditas homunkulas, apdovanotas moteriškosiomis ir vyriškosiomis genitalijomis, pritvinkęs agresijos ir spinduliuojantis nežabotu seksualumu. Kita vertus, beveik po keturių šimtų metų Karlas Gustavas Jungas šiose idėjose įžvelgė ir kolektyvinę pasąmonę. Jo teigimu, savo filosofiją Paracelsas grindė kertiniais žmonijos archetipais ir užčiuopė pačią kūrybos esmę.


Norėdami toliau lyginti žemiškąją Antitrejybę su dieviškąja Trejybe, analogiškai praplėskime ir pastarosios asociacijų lauką. Remiantis pirmom trim Jono evangelijos eilutėmis, Dievo sūnumi vadintas Jėzus Kristus buvo žodis, kuris atėjo į pasaulį apreikšti, kad dieviškasis gyvenimas yra žmogiškojo gyvenimo tikslas. Ieškodami šiai sąvokai geriausio atitikmens, pasirinkime archetipą Logos, kuris, išvertus iš graikų kalbos, reiškia raiškią ir išmintingą šneką. Lygiai taip pat priešingoje pusėje esančiam Dievui Tėvui priskirkime Eros – visuotinės meilės archetipą. Šv.Dvasią galėtume labai paprastai apibrėžti kaip Vaizduotę, kuriančią idėjas ir siūlančią jas Sąmonei.

O dabar pasižiūrėkime: ar sugebėsime peršokti per savo šešėlį? Pašalinkime iš kiekvieno asociacijų lauko mums nebereikalingas sąvokas. Pirma, atsisakome tradicinės krikščionybės idėjų lygiai taip pat paprastai, kaip prieš minutę atsisakėme Marso ir Veneros, o pasilikome tik agresiją ir seksualumą. Antra, pasyviąją vaizduotę keičiame aktyviąja meditacija, o gyvąjį metalą – tiesą atveriančiu pažinimu.

Toliau nubraižome dieviškąjį trikampį, kurį sudaro Meditacija, Eros bei Logos. Ir žemiškąjį trikampį, kuris susideda iš agresijos, seksualumo ir pažinimo. Pabaigoje atliekame dar vieną alcheminį triuką – iš gauto darinio išsiurbiame orą ir leidžiame dieviškajam ir žemiškajam trikampiams susijungti. O sujungę viską į vieną visumą ir apibrėžę magiškuoju apskritimu, gauname pačią nuostabiausią viduramžių alchemijos heksagramą.

Kuo gi dabar ši universali kūrybos heksagrama siejasi su poezija? Ogi tuo, kad retas eilėraštis gimsta ne iš meilės ir apsieina be žodžio. Pažinimas padeda suvokti šviesą ir tamsą gyvenime, o meditacija sudaro sąlygas jį dar geriau pažinti. Be to, tas pats Jungas teigė, kad sublimuota seksualumo ir agresijos energija neretai tampa ir kūrybos impulsu. Pagaliau kas paneigs, kad poetai yra ir agresyvoki, ir seksualūs?

Teorema įrodyta. Galime padėti tašką.