Ką tik knygynuose pasirodžiusio romano „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ (leid. „Tyto alba“) autorius Peteris Høegas (lietuvių skaitytojams jis pažįstamas iš romanų „Panelės Smilos sniego jausmas“, „Moteris ir beždžionė“, „Tylioji mergaitė“) – ne tik garsiausias Danijos ir visos Skandinavijos rašytojas, garsėja jis ir kaip atsiskyrėlis, jau seniai pasirinkęs tremtį. Ne iš, o į save. Jo bendraautoriai – vienatvė ir tyla. Tik vienatvėje žmogus gali būti toks, koks jis yra, – laisvas. Panašu, kad Høegas save ištrėmė į laisvę. Mėgindamas priartėti prie tiesos, garsusis danas sukeitė vietomis išorinį ir vidinį pasaulį. Daugumos trokštami – turtas, šlovė, autoritetas – jam atrodo apsunkinantys ir nereikalingi. Nemokėdamas ir nenorėdamas niekam teikti pramogos, griežtai atsisakęs tapti viešu asmeniu, Høegas apribojo priėjimą prie savęs – išsikraustė į Danijos užkampį. Paskutinį kartą jis susitiko su žurnalistais 2006 metais, kai Danijoje išėjo jo romanas „Tylioji mergaitė“ (lietuviškas vertimas 2009 m.; „Tyto alba“).
Interviu P. Høegas yra prisipažinęs, kad, artėjant trisdešimtmečiui, jį aplankė jausmas, kad reikšmingi yra tik trys dalykai: artimieji, dvasingumas ir tai, ką jis pats nori parašyti. Jausmas, kad jis turi būti viešas žmogus, jo neaplankė. Išleidęs romaną „Moteris ir beždžionė“ P. Hoegas viešumoje nesirodė ilgą laiką – apie jį nebuvo girdėti ištisą dešimtmetį.
Peteris Høegas, kaip rašytojas, debiutavo, kai jam buvo trisdešimt vieni – prieš tai jis save išbandė kaip fechtuotojas, alpinistas, jūrininkas, dar – aktorius, baleto trupės šokėjas ir universiteto dėstytojas. Pirmasis jo romanas „Įsivaizdavimai apie XX amžių“ (1988) nesulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio, bet kritikai viebalsiai sutiko, kad Høegas, be jokios abejonės, nepaprastai talentingas debiutantas. Antrasis romanas – „Panelės Smilos sniego jausmas“ (1992) – iki jo buvo išleistas novelių rinkinys „Naktiniai apsakymai“ – buvo pavadintas danų literatūros sensacija. Tada rašytojas išgarsėjo visame pasaulyje – jo garsumui neprilygsta nė vienas danų rašytojas nuo Karen Blixen laikų. Hoegas buvo kanonizuotas kartu su Andersenu, Blixen ir Kierkegaardu.
Dabar Peteriui Høegas – 55-eri. Jo bagaže – septyni romanai, milijoniniai tiražai daugiau kaip 30 pasaulio šalių, o kritikai iki šiol nenusprendė, kam jį priskirti – postmodernistams, magiškiesiems realistams ar gotikiniams autoriams.
P. Høegas garsėja ne tik tuo, kad yra geriausiai pasaulyje parduodamas skandinavų rašytojas, bet ir tuo, kas yra pats lėčiausias, labiausiai neskubantis. Niekada nežinoma, kada išeis kita jo knyga – rytoj ar po dešimties metų. Høegas atsisako paklusti laiko tėkmei. Nesutinka ir nuolankiai prisiderinti. Jis tarsi erelis kalno viršūnėje – visiškai vienas. Pats sau. Daiktas savyje. Apie jį rašoma ir sakoma: kuo ilgiau jis tyli, tuo labiau norisi klausytis; kuo ilgiau jo nėra, tuo greičiau pasiilgsti. Galbūt jo knygos sukelia tokį triukšmą todėl, kad jis pats bėga į tylą?
Pasaulis Jus laiko paslaptingiausiu danų rašytoju nuo Karen Blixen laikų, o Danijoje esate vadinamas mitu ir NSO. Kodėl?
Net nežinau... bet nemanau, kad pats būčiau prisidėjęs prie šio mito atsiradimo arba dėl to būtų kalti mano rašiniai. Priežastis greičiausiai ta, kad gyvenu uždarai, atsiskyrėliškai, retai sutinku pasirodyti spaudoje ir nesilankau visuomeniniuose renginiuose, – tad žmonės ir mano, kad mano gyvenime yra kažkokia paslaptis. Aš šito nejaučiu – gyvenu gana įprastai. Turiu vaikų, vaikštau į parduotuves, ruošiu maistą, taigi gyvenu paprastai, mano gyvenime irgi esama darbo dienų. Tiesiog kai žmogus, iš kurio laukiama viešumo, pasirenka atsiskyrėlio gyvenimą, tai tampa medžiaga mitui sukurti.
Kaip atrodo Jūsų atsiskyrimas? Ar jis turi ribas?
Mano gyvenime būna laikotarpis – kartą per metus – kai gyvenu atsiskyręs, pasineriu į save, leidžiuosi į „kelionę“. Tuo metu bendrauju su žmona ir vaikais, na, ir dar su keliais žmonėmis – jų labai mažai. Taip būna maždaug nuo trijų iki šešių mėnesių. Tuo metu rašau savo knygas. Likusią metų dalį gyvenu įprastai Danijos provincijoje, Jutlandijos pusiasalyje.
Kada pirmą kartą susidomėjote savo tyla?
Man regis, kiekvienam žmogui reikia pusiausvyros tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Kiekvienas stengiasi to pasiekti, tiesiog pasirenka skirtingus būdus. Susidomėjau savo tyla maždaug tuo pat metu, kai pradėjau rašyti nuolat – tada man buvo apie trisdešimt metų. Aštriai pajutau, kad būtina išmokti gyventi išlaikant pusiausvyrą: viena vertus, gyventi aktyvų visuomeninį gyvenimą su šeima ir vaikais, kita vertus, – apsitverti savo erdvę, kurioje galėčiau pabūti vienas. Susidomėjau meditacijos pratimais, jie, be kita ko, labai padeda atsipalaiduoti. Tokiu ritmu gyvenu daugelį metų – vieną metų dalį vienišas arba beveik, o likusį laiką grįžtu į aktyvų socialinį gyvenimą.
Kiek metų praktikuojate meditacijas?
Jau 25-erius metus.
Ar galite pasakyti, kokie Jūsų pasiekimai dvasinėje srityje?
Kartais pavyksta pasiekti pusiausvyrą tarp išorinio ir vidinio pasaulio – tada aplanko jausmas, kad aš giliai pasinėręs į savo tylą.
Manote, kad šios būsenos leidžia Jums pagilinti ar praplėsti kūrybinį potencialą, pasikrauti kūrybinės energijos, reikalingos knygai kurti?
Sunku pasakyti. Aš pasineriu į meditaciją vos pradėjęs rašyti. Net nepamenu, kad būčiau bandęs rašyti nemedituodamas. Jaučiu, jog šios dvi būsenos, du būdai gyventi yra giminiški, susiję. Jie palaiko vienas kitą. Kūrybinė jėga – turiu omeny visas kūrybos rūšis, tarp jų ir rašymą – yra vidinės prigimties, uždaryta mumyse. Žmogui reikia rasti kontaktą su savo gelme, kad ir su maža jos dalimi. Tačiau, kad ši banga pasigautų, kad išsilaisvintum ir susilietum su kalbiniu srautu, pirmiausia turi pasiekti ramybės tašką.
Žmogui, kuris pasirinko atsiskyrimą, šlovė – privilegija arba veikiau trūkumas?
Ir tas, ir tas. Didžiulė privilegija – rasti savo publiką. Kai žmogus pageidauja ką nors išreikšti savo knygose, o paskui atsiranda žmonių, kurie per knygas užmezga su juo kontaktą, – tai didžiulė privilegija ir džiaugsmas. Privilegija ir tai, kad galiu gyventi iš pajamų už knygas tylų, ramų gyvenimą, turėti galimybę tobulėti. Tačiau šlovė sugrūda į rėmus: visą laiką būtina ginti savo privatų gyvenimą – kelti sąlygas, laikytis atsargumo, kad niekas netrikdytų ramybės rašyti, būti su savo vaikais, antrąja puse. Jau daugelį metų gyvenu su įslaptintu adresu ir telefonu, tačiau tai nereiškia, kad man paranoja, – tai tik reikalingos saugumo priemonės, kad gyvenimas ir toliau tekėtų tyliai ir ramiai. Grėsmės – tai, kas dažniausiai sugriauna ramų gyvenimą. Todėl šiuo klausimu man reikia laikytis pusiausvyros.
Spaudoje buvo rašoma, kad miestelis, kuriame gyvenate, – žinau, jog tai trys-keturios valandos kelio nuo sostinės į Jutlandijos pusiasalį, – buvo pasirinktas todėl, kad jame apsistojęs Jūsų guru, yra dvasinės praktikos, saviugdos centras – tarsi šiuolaikinis vienuolynas ir kad Jūs gyvenate šiame vienuolyne ar gyvenote keletą metų, kol rašėte romaną „Tylioji mergaitė“...
Ne, aš gyvenu miestelyje, kuriame įsikūręs šis centras. Jį galima pavadinti šiuolaikiniu vienuolynu, tačiau tai mokslo įstaiga – čia vyksta saviugdos ir sąmonės plėtros kursai. Šis centras – šiuolaikinis mėginimas sukurti dvasinę vietą be religinės dogmatikos. Jis ne krikščioniškas, ne budistinis, ne musulmoniškas, ne induistinis – galima sakyti, jog dvasia ten laisva. Dukart per dieną vyksta kolektyvinės meditacijos, aš ateinu ir medituoju kartu su visais. Be to, nuolatiniai centro gyventojai (60 žmonių) turi praktinių įsipareigojimų – aš jų taip pat turiu. Bet fiziškai ten negyvenu, mano namas netoliese.
Koks Jūsų santykis su religija, tikėjimu?
Aš ne tikintis, o praktikuojantis. Aš naudoju ir protą, ir širdį, ir pats gyvenu labai žmogišką gyvenimą, bet nematau savęs religinėje dogmatikoje – nei danų liaudies bažnyčioje, nei kitose pasaulio religijose.
„Tyliąją mergaitę“ rašėte dešimt metų. Kodėl taip ilgai?
Tai didelė ir sudėtinga knyga. Man atrodo, kad ir koks rašytojas ją būtų rašęs, vis tiek užtruktų, nes romanas nepaprastai tirštas, jame daug informacijos, jis daugiaplanis ir daugiasluoksnis.
Savo pirmąją knygą „Įsivaizdavimai apie dvidešimtąjį amžių“ irgi rašiau gana ilgai – penkerius metus. Bet tuomet neturėjau patirties – buvau tik pradėjęs rašyti, neturėjau įgūdžių. Užtat paskutinė knyga – „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ buvo parašyta per metus, nors pagal apimtį ji storesnė už „Tyliąją mergaitę“.
Iš kur semiatės idėjų?
Pavyzdžiui, parašyti „Tyliąją mergaitę“ idėja kilo staiga, vos baigus „Moterį ir beždžionę“. Visai netikėtai mano sąmonėje atsirado paveikslas – cirko klounas ir vaikas, ir iškart tapo aišku, koks šito klouno būdas, tai yra jo psichologinis ir dvasinis portretas. Bet tai buvo grūdelis, mažytė sėkla, iš kurios paskui turėjo išaugti medis, bet iš kur ta sėkla atskrido – negaliu paaiškinti. Panašiai ir su kitomis knygomis. Visos jos atsirasdavo savaime – iš vidaus, iš miglos, kaip neišvengiama būtinybė ir aš iškart suprasdavau: privalau parašyti, negaliu pasirinkti kitos knygos. Jos atsirado savaime ir tokia seka buvo parašytos.
Ir „Tyliojoje mergaitėje, ir „Smiloje“ – visuose romanuose, išskyrus nebent „Moterį ir beždžionę“, yra vaiko personažas, o už jo ryškėja dygus suaugusiųjų pasaulis, sunaikinantis vaiką. Kodėl ši tema Jus jaudina?
Jau sakiau, kad knygos rašosi pačios savaime. Aš nei protu, nei dvasia nekontroliuoju visko, kas jose vyksta. Rašau spontaniškai. Bet, panašu, čia esama tiesos: po septynių knygų pamačiau, kad vaiko ir suaugusiojo pasaulių tema – ji visada su manimi, vis grįžta. Negaliu teigti, kad tai vyksta sąmoningai. Jeigu esi rašytojas ar cirko klounas, būtina rasti kontaktą su vaiku. Su vaiku, kuris gyvena tavyje. Tai didelis privalumas, nes kūrybinis darbas daugeliu atžvilgiu primena vaikų žaidimus. Jeigu žmogus sugeba užmegzti kontaktą su savo vidiniu vaiku, jis taip pat turi atminti: nė vienas iš mūsų neužaugo ir nesuaugo be mėlynių. Kalbu apie rimtas mėlynes. Visi vaikai jų turėjo, net tie, kurių gyvenimo sąlygos buvo tobulos. Perėjimas į suaugusiųjų gyvenimą visuomet susijęs su stipriu, rimtu skausmu. Apie šį skausmą aš ir rašau.
Ar tai asmeniška? Vaikystėje Jums teko išgyventi didelį skausmą?
Taip, teko. Buvo visko. Nors jeigu lyginčiau sąlygas, kuriomis augau (o augau danų vidurinio sluoksnio aplinkoje ir turėjau saugią vaikystę), su sąlygomis kitose pasaulio dalyse, tai, žinoma, turiu manyti, kad mano vaikystė buvo privilegijuota. Bet man vis tiek atrodo, jog pasaulyje nėra žmogaus ir tokios vietos, kur vaikas augtų nepatirdamas didelio skausmo. Kai jis tai patiria, netenka atvirumo pasauliui ir pereina į suaugusiųjų gyvenimą. Šį dalyką pats pastebėjau, juk turiu tris vaikus...
Kokio jie amžiaus?
Dukterims – dvidešimt vieni, devyniolika, o dar turiu sūnelį – jam ketveri. Pastebėjau: kai vaikai auga saugioje aplinkoje, kai yra mylimi, jie visada kupini pasitikėjimo pasauliu, ryte pabunda su šypsena veide. Tai trunka maždaug iki septynerių metų. Paskui palengva ima bręsti suaugusi būtybė – ir gyvenimas tampa sudėtingesnis. Mes visi, kad ir kokiomis sąlygomis būtume augę, įveikiame tą pačią pakopą, pereiname į tą pačią fazę, netenkame savo nekaltumo ir atvirumo pasauliui – tokios aukos reikalauja perėjimas į suaugusiųjų pasaulį. Jame irgi yra privalumų, bet už juos tenka atsilyginti kažkuo iš vaikystės.
Kaip atrodo Jūsų darbo diena?
Ryte porą valandų medituoju – maždaug nuo aštuonių iki dešimtos. Paskui vėlyvieji pusryčiai – tarp dešimtos ir vienuoliktos. Paskui sėdu rašyti ir rašau paprastai dvi–keturias valandas. Po to darbo diena baigta, einu pas vaikus, mažąjį pasiimu iš darželio – skiriu laiką šeimai.
Ar rašydamas laikotės savo ritualų – be to, kad medituojate?
Visas savo knygas rašau ranka.
Kodėl?
Man patinka rašyti ranka. Mėgstu rašyti laiškus. Mėgstu būtent rašytinį laiško aspektą. Man patinka rašymo priemonės – naudoju tik tam tikras. Man įdomus popierius, beje, įvairios kokybės. Dar man patinka rašysenos. Rašau specialiu šriftu, kuris buvo sugalvotas viduramžiais.
Jūs ne kairiarankis?
Ne, rašau dešine ranka. O apskritai man patinka daiktiškumas, kuris susijęs su rašymo procedūra.
O kaip atrodo kambarys, kuriame rašote? Pavyzdžiui, kas matyti pro langą?
Darbo kambario nėra, bet yra mažytis kūrybos namelis, skirtas tik darbui. Jo langai milžiniški, kambarys užlietas šviesos. Jis didžiulis, bet daiktų nedaug – tik rašomasis stalas ir kėdės – jeigu kas užsuktų. Dar yra lova, kad galėčiau ilsėtis. Ir daugiau nieko – tik baltos sienos. Nieko, kas trukdytų sąmonei dirbti.
O kaipgi knygos? Daugybė knygų – amžinas rašytojo kabineto atributas? Ką skaitote?
Čia jų nėra. O skaitau labai mažai. Mano gyvenime buvo metas, kai knygas ryte rydavau, jos į mane įsiliedavo srautu. Taip buvo, kai studijavau literatūrą. Dar vienas toks periodas pasikartojo, kai dėsčiau universitete. Tuo metu irgi rijau knygas – ir profesines, ir menines, ir daugybę knygų užsienio kalbomis. Bet maždaug nuo trisdešimties ėmiau skaityti vis mažiau, o dabar priėjau iki visiškos kruopelės. Tokią tendenciją jau esu stebėjęs: turiu draugus kompozitorius, kurie beveik neklauso muzikos. Mano namuose knygų irgi nedaug. Turėjau garbės jas visas išnešti ir išdovanoti.
Matyt, nėra prasmės klausti, ar yra mėgstamų literatūros personažų. Kadaise esate sakęs, kad Jūsų ypatingi išgyvenimai susiję su knygomis apie Tintiną ir Tarzaną ir kad mėgstate Shakespeare‘ą, Borgesą, Marquesą ir didžiai dvasingų asmenybių kūrinius...
Kai buvau jaunesnis, turėjau dievaičių, ir net mėginau rašyti kaip jie, – beje, taip išmoksti daug dalykų. Bet jau daug metų, visą tą laiką, kai rašiau savo paskutines knygas, gyvenu be dievaičių. Tai savyje jaučiu.
Dvasiniai ieškojimai ir parama visuomet eina greta. Pajamas, gautas už romano „Moteris ir beždžionė“ pardavimus (buvo minima 10-15 mln. kronų, tai yra 2-3 mln dolerių suma), paaukojote padėti trečiojo pasaulio vaikams ir moterims. Jūs ir dabar tuo užsiimate?
Taip, jaučiu poreikį ekonomiškai padėti tiems, kuriems sunkiausia. Tuo užsiima fondas, labai nedidelis, sukurtas mano potvarkiu. Fondo veikla skirta AIDS profilaktikai tarp Afrikos vaikų, teisinei ir ekonominei pagalbai moterims, mokyklų plėtrai, pavyzdžiui, kurčiųjų mokykloms, Tibeto vienuolynuose mokyti tokiems dalykams, kaip kompiuterinis raštingumas, arba kitiems mokymams, kurie ateityje padėtų žmonėms išgyventi.
Užsienio skaitytojai gretina Jūsų vardą su Danija. Ar gali rašytojas atstovauti šaliai? Ar jis privalo jai atstovauti? Kam atstovauja rašytojas?
Pasitelkę istoriją, pamatysime, kad buvo rašytojų, kurie jautė galį atstovauti savo šaliai. Pavyzdžiui, vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas. Atsidūręs tremtyje Amerikoje, jis, žurnalistų paklaustas, ar ilgisi vokiečių kultūros, atsakė, kad vokiečių kultūra – jis ir yra, ir ten, kur jis yra. Turima omeny, kad jis savyje sutelkęs vokiečių kultūros esmę, o tai reiškia, jog jai atstovauja. Apie save taip nepasakyčiau. Ne visai objektyvu, jei kas galvoja, kad aš atstovauju, o ypač Danijai. Danijoje yra rašytojų, kuriems šis apibūdinimas labiau tinka, – juose daug ryškiau ir aiškiau atsiskleidžia daniška esmė, o manyje... Palyginti su kitais, aš nesu toks jau tipiškas danų rašytojas.
Koks gi Jūs?
Net nežinau. Man teko gyventi kitose šalyse, pavyzdžiui, Afrikoje arba Ispanijoje ir daugelyje kitų vietų, ir visur jaučiau, kad puikiai ten tinku. Aš myliu Daniją, žinau, jog likusį gyvenimą praleisiu joje, bet labai myliu ir kitas vietas, ir man patinka, kad ten irgi jaučiuosi kaip namie.
Gal teisingiau Jus vadinti „pasaulio piliečiu“?
Esu sutikęs rašytojų, kurie tikrai buvo pasaulio piliečiai. Jie daug keliauja ir labai imlūs svetimoms kalboms – turi ypatingą talentą. Ir dar jie turi platų socialinį tinklą – pažįstamų, draugų įvairiose pasaulio šalyse, o aš neturiu. Gyvenu atsiskyręs, uždarai, mano draugų grupė labai nedidelė. Pasaulio piliečiai gerokai didesni ekstravertai nei aš.
Kaip Jums atrodo, kas blogiausia yra žmoguje?
Blogiausia – būti agresyviam žmonių atžvilgiu.
O geriausia?
Duoti žmonėms meilę.
O geriausia literatūroje?
Kai tarp skaitytojo ir knygos šis tas užsimezga, tai galima pajusti širdies plote. Literatūra – širdies reikalas. Ji turi daug bendro su meile. Man patinka tokia literatūra, kuri jaudina ir audrina širdį. Dar ji turi stebinti. Tai kitoks būdas žvelgti į tikrovę; žmogus netikėtai atranda: tai, ką jis skaito, ir yra realybė, kurioje jis pats gyvena, tik pamatyta iš kito galo. Tada žmogus pažvelgia į pasaulį kitomis akimis.
