Paul Claudel (1868, Vilnev siur Fere–1955, Paryžius)

Apie Paulį Claudelį kalbasi Astrida Petraitytė ir Genovaitė Dručkutė

Claudelį galime apibūdinti kaip religinį ar net katalikišką rašytoją. F.Mauriacas sako esąs katalikas, rašantis romanus, bet ne katalikiškas rašytojas, tuo tarpu Claudelio atveju turbūt tokios išlygos nereikalingos?

Tyrinėtojai Claudelį apibūdina įvairiai: kaip religinį, krikščionišką ar katalikišką rašytoją. Jis pats raštuose ir Biblijos komentaruose ne vieną kartą yra save pavadinęs katalikų poetu.

Tokią kryptį į katalikiškas tiesas lėmė vaikystėje ar jaunystėje patirtas "nušvitimas"?

Knygoje "Ryšiai ir aplinkybės" (1940) Claudelis prisimena dvasinį alkį, kuris jį kamavo paauglystėje bei ankstyvoje jaunystėje ir kurio nepajėgė numalšinti to meto "intelektualinis maistas". Jis kalba apie slegiantį materijos jungą. Todėl jis ieškojęs būdų, kaip tą jungą palengvinti ar iš jo išsivaduoti: "Būdamas aštuoniolikos metų, aš tikėjau tuo, kuo tikėjo dauguma to meto žmonių, save vadinančių išsilavinusiais. Aš griežtai laikiausi monistinės ir mechanistinės krypties, maniau, kad viską valdo dėsniai ir kad pasaulis yra tvirta priežasčių bei pasekmių grandinė, kad netrukus mokslas viską puikiai paaiškins. Aš gyvenau amoraliai ir po truputį grimzdau į neviltį". Claudelis suprato, kad išsigelbėjimas iš dvasinės nevilties taip pat turi būti dvasinis. 1886-ųjų pabaigoje per Kalėdų mišias Paryžiaus Dievo Motinos katedroje Claudelis, klausydamas giedamo "Magnificat", pajuto sielos atsivėrimą bei nušvitimą, kurį pavadino didžiausiu savo gyvenimo sukrėtimu: "Ir tada nutiko pats reikšmingiausias mano gyvenimo įvykis. Per vieną akimirką mano širdis atsivėrė, ir aš įtikėjau – taip stipriai įtikėjau, su tokiu atsidavimu, sukrėtusiu visą mano būtybę, su tokiu galingu įsitikinimu, tikrumu, nepaliekančiu vietos jokiai abejonei, kad nuo tol visos knygos, svarstymai, audringo gyvenimo atsitiktinumai neįstengė išjudinti mano tikėjimo nei, tiesą sakant, jo sumažinti". Praėjus keliolikai metų po šio sukrėtimo, Claudelis bandė šiek tiek vienuoliško gyvenimo "duonos" – 1900-aisiais keletą mėnesių praleido benediktinų vienuolyne, svarstydamas, abejodamas, nebūdamas tikras dėl pašaukimo, vis dėlto, patartas dvasios tėvų, pasirinko pasaulietinį gyvenimą. Atrodo, kad šiuo galutiniu pasirinkimu jis niekada nenusivylė.

Pasak Bernanoso, Claudeliu baigėsi religijos estetizavimo linija, prasidėjusi nuo Chateaubriand’o.

Apibendrinančiame ir aforistiniame Bernanoso posakyje yra tiesos, kurią norėčiau papildyti. Ankstesnių epochų, dar iki Chateaubriand’o, prancūzų rašytojams Dievas ir tikėjimas juo yra išeities taškas, visa ko pradžia. Poezija jiems – būdas išsakyti viltį, baimę, nuolankumą Dievo teisingumui, liturgijos grožį, sielos jaudulį. O moderniems poetams, pradedant Chateaubriand’u, kūryba leidžia eiti link Dievo, kuris jiems yra jau ne išeities taškas, o tarsi kelio pabaiga, tikslas, kurį reikia pasiekti. Poezija yra lyg kokia magiška giesmė, kuri gimdo religinį jausmą. Claudelis yra paskutinysis ar vienas iš paskutiniųjų Prancūzijos religinių poetų, kūrusių iškilmingą poeziją: jis tarsi bando prilygti, nors gal ir nesąmoningai, pačiam Dievui – Kūrėjui. Po Claudelio atėję poetai intymėja, paprastėja, darosi šiltesni, žmogiškesni; jų kūryboje nelieka didingumo, nerasime pasaulio kūrimo vaizdo, bet galbūt laimi nuoširdumas, tikinčios sielos autentika.

Claudeliui "intelektualinio maisto" nepakako, vis dėlto reikėjo… Esate minėjusi, jog didelę įtaką jam darė A.Rimbaud kūryba, galbūt ir bendraamžiai, bendražygiai. Pavyzdžiui, su R.Rolland’u jie buvo bendramoksliai, tikriausiai vienas kitą bent šiek tiek veikė?

Claudelis augo ir brendo antroje XIX amžiaus pusėje, kuri buvo palanki poetams. Tuo metu prancūzų literatūroje klestėjo tikras krypčių, srovių, srovelių ir mokyklų margumynas. Jame išsiskiria dvi srovės – natūralizmas ir simbolizmas. Iš poetų, paveikusių Claudelį, pirmiausia paminėčiau Ch.Baudelaire’ą – Claudelis visą amžių nenustojo juo žavėtis. Jam taip pat buvo svarbi P.Verlaine’o ir S.Mallarmé poezija bei Villierso de l’Isle-d’Adamo kūryba. P.Claudelis gerai pažinojo viduramžių, Renesanso, baroko, klasicistinę prancūzų literatūrą. Tačiau didžiausias autoritetas, lemiamas poetinis atradimas, beveik prilygstantis Dievo Motinos katedroje išgyventam sielos atsivėrimui, buvo pažintis su Arthuro Rimbaud poezija. Tai savotiškas paradoksas, kadangi šio poeto kūryba yra šaltinis, išmaitinęs prancūzų literatūroje dvi skirtingas, viena kitą savaip paneigiančias sroves – Claudelio kūrybą (kaip atskirą reiškinį) ir siurrealizmą. Claudelis visą gyvenimą knygose, atsiminimuose, radijo interviu kalbės apie savo skolą Rimbaud. "Ryšiuose ir aplinkybėse" jis aprašo neišdildomą susitikimą su Rimbaud poezija: "Pirmasis tiesos blyksnis man buvo pažintis su didžiojo poeto Arthuro Rimbaud knygomis; aš amžinai jam dėkingas, nes jis iš esmės nulėmė mano mąstymą. "Nušvitimai", o po kelių mėnesių "Sezonas pragare" man buvo pats didžiausias įvykis. Šios knygos pirmą kartą mano materialistinėje katorgoje atvėrė plyšį ir leido gyvai, beveik fiziškai pajusti antgamtiškumą". Rimbaud dėka Claudelis surado įkvėpimo šaltinį, poetinės technikos, kūrybinės raiškos pagrindą; jis nustatė abipusį ryšį, egzistuojantį tarp kalbos ir dvasios išlaisvinimo.

Romainas Rolland’as ir Claudelis – bendramoksliai, beveik bendraamžiai (Rolland’as pora metų vyresnis). Jie bendravo, tačiau jų pažintis metams bėgant buvo nutrūkusi. Rolland’as Antrojo pasaulinio karo metais, porą trejetą metų prieš mirtį, atnaujino draugystę su Claudeliu. Įdomus Rolland’o pasakymas, kad jų abiejų su Claudeliu sielos "vienodai religingos".

Jaunystėje Claudelis buvo nuolatinis S.Mallarmé "Antradienių" lankytojas; šiuose literatūriniuose vakarėliuose jis susipažino su prancūzų literatūros asmenybėmis Marceliu Schwobu, Jules’iu Renard’u, Leonu Daudet. Claudelio bičiulis buvo ir André Gide’as; yra išleisti Gide’o ir Claudelio laiškai bei Claudelio susirašinėjimas su Gastonu Gallimard’u, su André Suarčsu, Jacques’u Rivičre’u, Francis Jammes...

Claudelis debiutavo poezija. Ar jis pratęsė Baudelaire’o, Rimbaud liniją, ar tarė savo žodį?

Ir pratęsė, ir tarė savo žodį – ryškų, originalų. Claudelis prabilo tokiu balsu, kurio su jokiu kitu poetu nesupainiosi; jis darė didelę įtaką kitiems kūrėjams. Jo kūrybos pradžia – poezija, ypač "Penkios didžiosios odės", rašytos 1904–1908 m., išspausdintos dar po poros metų. "Odės" – neišardoma poezijos ir tikėjimo vienybė. Kiekvieną skaitytoją, XX a. pradžioje paėmusį Claudelio "Odes" į rankas, jos turėjo sukrėsti, nustebinti ir pareikalauti iš jo dvasinių pastangų bei dėmesio; tai sudėtingi, polifoniški kūriniai. Turėjo kristi į akis naujoviška "Penkių didžiųjų odžių" forma. Claudelis "Odėmis" prancūzų literatūroje galutinai įtvirtina "perskyrimą" ("verset"), kuris dar vadinamas "klodeliškuoju perskyrimu". Jis perskyrimą apibūdina žodžiu "sprogdinimas"; "netikėtas odės tvykstelėjimas" išsprogdina taisyklingą eilėdarą. Claudelis parodė, kad gali nelikti skirtumo tarp dvasios gyvenimo ir literatūros, kai retorinės struktūros atitinka giliausius, slapčiausius sielos judesius. Claudelis daug dėmesio skyrė ritmui – sielos judesio, tariamo žodžio, kalbėjimo, minties, balso natūraliai slinkčiai. Tarsi savaime plaukiantis ritmas, tarsi vienu atsikvėpimu ištariamos frazės panaikina įprastą prieštaravimą tarp retorikos ir tikroviškumo. Tai spontaniškai organizuotas laisvas kalbėjimas. "Penkiose didžiosiose odėse" kur ne kur pasitaiko vidinis rimas, asonansas; rimas nėra organizuojanti Claudelio poetinės prozos struktūra. Jo perskyrimas yra daugiau negu forma; tai poezijos figūra, suprantant figūrą bibline prasme. "Penkiose didžiosiose odėse" ryškėja įvairiausi Claudelio poetinio įkvėpimo šaltiniai – Biblija, Pindaro "Odės" ir graikų tragiko Eschilo kūriniai. Bet svarbiausia jose – tikėjimo ir Dievo atradimas, sutampantis su poetinio talento išsiskleidimu. "Penkų didžiųjų odžių" poetą galėtume palyginti su Adomu iš Pradžios knygos: kaip Adomas duoda daiktams vardus, nes tokia jo gyvenimo prasmė, taip ir Claudelis "Odėse" pavadina daiktus, reiškinius. "Odėse" iškyla svarbus jūros įvaizdis, kaip begalybės, neaprėpiamumo simbolis, kaip judėjimo, laisvės, kuriančios dvasios išraiška.

Claudelį esate pavadinusi "vienu žymiausių tradicinio teatro atstovų"; ar jo žodis garsiausiai nuskambėjo būtent dramaturgijoje?

Kaip ir poezijoje, taip ir dramaturgijoje jis prabilo originaliu balsu. Claudelis atstovauja tradicinei prancūzų XX a. dramai. Rašyti dramas jis pradėjo tuo pat metu, kaip ir poeziją; jas kūrė beveik visą gyvenimą. Jis mėgo po kelis kartus perrašyti kūrinius, pateikti po kelias jų versijas: vieną – spaudai, kitą – teatrui. Daugumą Claudelio dramų pastatė Renaud-Barrault kompanija; Madeleine Renaud ir Jeanas-Louis Barrault yra atlikę pagrindinius vaidmenis jo pjesėse. Claudelio teatrui reikšmės turėjo simbolistinė Maeterlincko dramaturgija, antikinės Graikijos teatras; jo kūryboje galime įžvelgti ir viduramžių misterijų bei moralitė įtaką, klasicistinės tragedijos ir Victoro Hugo romantinės dramos atgarsių (nors Claudelis nemėgo Hugo kūrybos; šio poeto ir dramaturgo poveikį sau visados neigė).

Išskiriami keli Claudelio dramaturgijos etapai.

Nėra paprasta Claudelio draminę kūrybą skaidyti etapais, sąlygiškai galima nurodyti tris jo dramaturgijos tarpsnius. Pirmas apimtų 1890–1906 metus; parašytos dvi pjesės "Mergelė Violena" versijos bei "Vidurdienio dalybos" (pastatytos 1948 m.). Antras draminės kūrybos etapas užsibaigtų apie 1916 metus. Šiuo laikotarpiu sukurta istorinė trilogija "Įkaitas", "Sunki duona", "Pažemintas tėvas" bei vienas reikšmingiausių Claudelio dramaturgijos kūrinių – misterija "Apreiškimas Marijai". Trečias jo dramaturgijos etapas – maždaug nuo antrojo dešimtmečio vidurio iki gyvenimo pabaigos, bent jau iki 1940-ųjų. Tuo laikotarpiu Claudelis, kaip dramaturgas, keičiasi – matome jį pokštaujantį, juokaujantį. Jis parašo komedijas "Protėjas", "Lokys ir mėnulis". Claudelio dramaturginės kūrybos viena iš viršūnių – 1923 m. sukurta pjesė "Atlasinis batelis", kuri pastatyta po dvidešimties metų. Keistas jo pjesių likimas – arba jis jas kelis kartus perdirbdavo, arba neretai jos būdavo statomos, praėjus daugeliui metų po jų parašymo.

Man teko skaityti Jūsų verstą Claudelio pjesę "Apreiškimas Marijai", ir susidarė įspūdis, jog Claudelio, jo herojų santykis su Dievu yra lyg "įelektrintas" žemiškų aistrų krūviu … Ar jo kūryboje ėjimas į Dievą, į tikėjimą visada yra šiek tiek pritemdytas žemiškų aistrų?

Beveik visose dramose, taip pat ir "Apreiškime Marijai", Claudelis sprendžia jam svarbias temas: Dievo ir tikėjimo, krikščionybės, meilės, pasiaukojimo, lemties ir laisvo pasirinkimo, žmogaus šventumo ir nuodėmės. Jei analizuotume "Apreiškimo Marijai" situacijas, personažus, jų tarpusavio santykius, pamatytume, kad visi personažai vienaip ar kitaip joms atstovauja. Pjesėje akivaizdžios mergelės Violenos ir Dievo Motinos sąsajos; svarbus Violenos apsisprendimas, jos ištartas "taip": ji pabučiuoja raupsuotąjį, tarsi dovanodama jam savo malonę, ir kartu prisiima jo nuodėmę, ligą ir kančią – ji tampa raupsuotąja, yra pašalinama iš visuomenės. Raupsuotumas, išstumiantis Violeną iš žmonių tarpo, tampa jos šventumo prielaida. Ne mažiau reikšmingas kitas personažas, kurį galėtume susieti su siaučiančiomis aistromis, su tamsiąja žmogaus prigimties puse – tai Violenos sesuo Mara, kuri pati pražudo seserį. Vis dėlto misterija baigiama atleidimu.

Keletas Claudelio kūrinių įgijo muzikinę formą kompozitoriaus A.Honeggero dėka, vienas jų – "Žana d’Ark ant laužo"; ar šį kūrinį Claudelis rašė kaip oratoriją, ar kompozitorius jo dramą pavertė oratorija?

Ji 1935 m. buvo rašyta kaip oratorija, ir jai Arthuras Honeggeras sukūrė muziką. P.Claudelis yra bendradarbiavęs ir su prancūzų kompozitoriumi Dariusu Milhaud.

Nepaisant "angažuotumo Anapusybei", Claudelis buvo reikšmingas žemiškų reikalų "reprezentantas" – jis tapo akademiku, atstovavo Prancūzijai kaip diplomatas įvairiose šalyse…

Būta nemažai prancūzų rašytojų – diplomatų. Claudelis diplomatinę karjerą pradėjo 1895 m., baigė 1935-aisiais. Prancūzijai jis atstovavo Kinijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje, Brazilijoje, JAV; paskutinis kraštas, prieš jam išeinant į pensiją, buvo Belgija. Claudelis buvo išrinktas į Prancūzijos Akademiją. Tiesa, "Nemirtingųjų" akademijos nariu jis tapo tik iš antro karto, 1946 m. (vienam balsui susilaikius).

Teko skaityti Claudelio kalbų ir laiškų rinkinėlį anglų kalba, pavadintą "Keliai ir kryžkelės"; kai kurios kalbos buvo sakytos JAV – matyt, jis su paskaitomis važinėjo po pasaulį?

JAV, Belgijoje ir Italijoje Claudelis skaitė paskaitas, kalbėjo apie savo kūrybą, domėjosi tų kraštų kultūra ir menu. Jis nebuvo diplomatas biurokratas, o stengėsi pažinti kiekvieną kraštą, kuriame atstovavo Prancūzijai.

Diplomatiniai keliai daugiausia jį nuvesdavo į Rytų šalis; teigiama, jog Rytų šalių menas jam padarė įtakos?

Rytų kraštų įtaka labiausiai matyti traktatuose, pavadintuose "Rytų pažinimu". Traktatai rašyti 1895–1905 metais. Tolimuosiuose Rytuose praleisti metai Claudeliui leido pažinti kinų ir japonų civilizaciją, kultūrą, meną. "Rytų pažinimas" – tai poetinė proza, regimo pasaulio daiktų ir reiškinių apmąstymai, mintys apie žmogų ir jo gyvenimo prasmę, apie gamtą. Šie kūriniai liudija Claudelio susitaikymą su pasauliu, su savimi, susiliejimą su visa kūrinija. Jis bando suvokti kūrinijos paslaptį, pažinti šį pasaulį, atgimti jam ir sau. Tokia šios poetinės prozos prasmė užkoduota pavadinime. Žodis "connaissance" ("pažinimas") sudarytas iš priešdėlio "co" ir žodžio "naissance", kuris reiškia "gimimas"; taigi tai būtų ir pasaulio, savęs pažinimas, ir – atgimimas pasauliui bei pačiam sau.

Varčiau Jūsų paskaitos studentams konspektą ir ten aptikau tokią detalę: plaukdamas laivu berods į Kiniją ar Japoniją, jis užmezgė "skandalingą ryšį"…

1900 m. laive, plaukiančiame į Kiniją, Claudelis susipažino su lenkų kilmės moterimi Rosalie Vetch. Jų ryšys truko ketverius metus; tai buvo fatališka, "uždrausta" meilė… Vartoju Claudelio žodį. Šie santykiai tapo dramos "Vidurdienio dalybos" siužeto pagrindu. Galbūt todėl Claudelis taip ilgai nenorėjo, kad ji būtų parodyta teatre. Sukurta 1906 m., ji buvo mažu tiražu išleista; apie "Vidurdienio dalybų" egzistavimą žinojo tik artimiausi draugai ir bičiuliai, tai buvo vos ne "pogrindinis" leidinys. Tik senatvėje Claudelis ryžosi kūrinį atiduoti viešumai. "Vidurdieno dalybų" moters personažo, vardu Izė, prototipas yra Claudelio laive sutikta ir pamilta moteris, tapusi fatališkos aistros simboliu. Visuose Claudelio dramos kūriniuose moteris neša pražūtį, bet kartu yra "įvesdintoja", iniciatorė, atverianti vyrui kelius į išsigelbėjimą, į sielos atpirkimą; moteris – nešanti pražūtį ir gelbstinti. Moteris visuomet turi ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę. "Apreiškime Marijai" matome šias puses įkūnytas dviejuose personažuose: Violena – šviesioji pusė, Mara – tamsioji pusė. Moteris naikina, prikelia ir atgimsta pati. Claudeliui visą gyvenimą moteris buvo paslaptis, mįslė; kūryboje jis bandė išspręsti moters pašaukimo dilemą, bandė suvokti, iš kur kyla moters "neapibrėžtumas" ar dvilypumas. Moters paslaptį jis siekė įminti, išskaidydamas nedalomą visumą į skirtingus personažus, atskirdamas vienas kitam prieštaraujančius ir vienas kitą papildančius moteriškumo bruožus. "Atlasiniame batelyje" tokie du personažai yra dona Prueza ir dona Muzika; viena yra kenčianti, tragiška, kita – linksma, lengvabūdiška, laiminga. Negali sakyti, kad antrasis personažas būtų kuo nors menkesnis; jie vienas kitą papildo; matyt, tas dvi puses sudėję į visumą, ir gautume bendrą moters vaizdą.

Rinkinyje "Keliai ir kryžkelės" yra keletas Claudelio laiškų draugams. 1906 metų laiške nuskamba maždaug tokia frazė: kitą mėnesį mes laukiamės vaikelio, aš labai laimingas… Susidaro įspūdis, jog jis gyveno harmoningą šeimyninį gyvenimą – su vaikais, su mylima žmona?..

Nutraukęs "skandalingą" ryšį su Rosalie Vetch, Claudelis vedė, gimė dukra. Apie tėvystės džiaugsmus jis kalba "Penkiose didžiosiose odėse".

Kuo reikšmingas šiandien Claudelis?

Iš pirmo žvilgsnio Claudelio kūryba atrodo įvairi ir neaprėpiama – kaip okeanas, tas svarbusis poetinis įvaizdis jo "Penkiose didžiosiose odėse". Bet, pažvelgus atidžiau, matyti, kad Claudelio kūryba yra vientisa. Šis vientisumas gimsta iš bendrumo su Dievu – Kūrėju, su kūrinija. Claudeliui svarbus yra balsas, kalbėjimas, natūrali jo tėkmė, pirmykštės dialogo ir monologo struktūros. Jis savo kūryba tarsi bando pasiekti kalbos ištakas; per kalbą, per kalbos pradžią jis prieina prie dvasios ir poezijos esmės. Claudelis atkuria susiskaidžiusio, tikėjimą praradusio ar tikėjimą pamiršusio XX a. žmogaus vientisumą. Jo poezija kuria nesusiskaidžiusį žmogų; ir tikėjimas į Dievą yra jo darnos prielaida. Poetinė kūryba čia yra svarbiausias įrankis. Poetas Claudelis tarsi pakartoja Dievo kuriamąjį darbą: Dievas taip pat sutvėrė vientisą žmogaus sielą, tik nuodėmė, nuopuolis ją suskaidė. Claudelis žodžiui "poezija" sugrąžina pirmykštę "darymo" reikšmę. Jo poezija atstovauja krypčiai, kuri priešinga intelektualumui; jis yra griežtas intelektualios poezijos priešininkas. Nereikėtų suprasti, kad Claudelio poezija yra "neprotinga"; jis tiesiog atskiria intelektualumą ir dvasingumą.