Pastabos dėl kritikos, provincijos ir naiviojo skaitytojo

Kadangi kalbame apie naują tūkstantmetį, o patys, kaip suvokiame, likome daugmaž tokie patys (o jei keičiamės, tūkstantmetis tikrai niekuo dėtas), tai tų atsinaujinimo ženklų norėtųsi iš literatūros. Naivus noras, bet žmogiškas. Juoba kad vis neaiškiau, kaip į literatūrą žvelgti.

Pernai gruodžio pabaigoje pasirodžiusioje Vandos Zaborskaitės knygoje "Tarp istorijos ir dabarties" teigiama, jog literatūros kritikas "yra tas, kuris apima visą literatūros procesą ar bent esmines jo puses". Maksimalistiniai reikalavimai, sunkiai įgyvendinami. Tuo tarpu Viktorija Daujotytė teigia ("Parašyta moterų", 2001), kad "Kas matoma, aprėpiama, niekada nėra visa. Visa nepasirodo iš karto, nėra ir mąstoma. Ir tai, ką vadiname kad ir lietuvių literatūros istorija, tėra visumos fikcija". Daugelis literatūros kritikos bėdų ir siejasi su cituotomis mintimis. Literatūros kritiko - plačiai žvelgiančio, nešališko, kokį "Kritikos psichologijoje" (1929) modeliavo Juozas Keliuotis, galbūt išvis nebėra ar niekad nebuvo. Etatiniai laikraščių darbuotojai nepajėgūs visko aprėpti, o nemažą dalį kritikos parašantys mokslininkai aria savo vagose ir naujausiai literatūrai skaityti neturi pakankamai laiko. Kadangi mūsų, juoba rašančių literatūrą ir apie literatūrą, nėra daug, ir esame kokiais nors saitais susiję, tai populiariausias vertinimo kriterijus yra paremtas skirstymu į "savus" (savo draugus, sugėrovus, kartą ir t.t.) bei "svetimus". Šiandien juokingai skambąs J. Keliuočio teiginys, esą "kritikas, kuris drįstų sistemingai ir deramai nurodinėti visas artistų ydas, būtų labiausiai persekiojamas ir pagaliau gali būti net užmuštas ar nunuodytas", iš esmės nėra juokingas. Žinoma, liksi gyvas ir sveikas, bet kritiška nuomonė tikrai atsirūgs vienokiu ar kitokiu pavidalu (negausi premijos, stipendijos, paramos knygai), ir neturėsi įrodymų, o tik savo nuojautą, kodėl taip nutiko. Rašantys apie literatūrą turi tokį nerašytą "draudžiamų autorių sąrašą" - žino, ko negalima kritikuoti, jei nenori paskui ilgai būti drabstomi purvais.

Paradokslu, kad, ryškėjant "kritikos savimonės krizei", tarp literatūrologijos leidinių "bestseleriu" tapo knyga apie kritiką - Elenos Baliutytės "Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945-2000", kur į "kritikos" sąvoką įeina ir aktualioji kritika, ir literatūrologija. Literatūrologijos darbai dažnai lieka už dėmesio lauko (anketų, apklausų, rinkimų) ribų, tarsi nebepasiekia platesnės humanitarinės visuomenės, ir tarsi nėra kam jų aptarinėti. Mokslininkai yra kuklūs, ir patiems apie save kalbėti nepatogu. Vis dėlto reikėtų paminėti ir svarbesnes mokslo knygas. Visų pirma "Lietuvių literatūros enciklopediją" (2001), išleistą Lietuvių literatūros instituto, bet rašytą didelio būrio mokslininkų. Nors leidinys, kaip ir kiekvienas kitas, nėra be trūkumų, juo naudojasi daugelis turinčių reikalų su lietuvių literatūra. Reikėtų minėti ir tęstinius aukštųjų mokyklų leidinius, visų pirma VU "Literatūrą", kuri yra operatyvi ir pateikiama internete; VDU "Darbus ir dienas", nors naujausiame numeryje (32-ajame) lietuviškai tėra straipsnių santraukos. Vertėtų minėti ir Vytauto Kubiliaus "Neparklupdytą mūzą" (2001), kurioje atsigręžiama į mažai tyrinėtą laikotarpį - vokietmetį, kai kultūros gyvenimas buvo labai intensyvus; proginį leidinį "Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 1940-2000" (2002), įdomų ne tik literatūros, bet ir sovietmečio mentaliteto istorijai pažinti; daugelį mokyklai skirtų leidinių ir taip toliau. Tačiau suvokimas, jog matome tik dalį, o ne visą vaizdą, nepaleidžia. Taigi "apžvelgėjams" tikslingiausia būtų suminėti, ką jie skaitė, tik tam neturime laiko (kaip atrodytų, jei imčiau vardyti skaitytas knygas?).

Skaičiau tik Vilniuje (su labai retomis išimtimis) išleistas knygas. (Čia pereinu prie utopinės dalies.) Tai reiškia, kad svarbesni ar save tokiais laikantys rašytojai spausdina savo kūrybą Vilniuje, ir ryškesnių decentralizacijos ženklų nematyti. Tarp išimčių atsiduria, pvz., Marijampolėje išleista Rimvydo Stankevičiaus knyga "Vinys Marškonių kaimui statyti" (2001). Nors elektroninės ryšio priemonės atstumus lyg ir panaikina, į knygą, išleistą provincijoje, iš anksto žiūrime kaip į mėgėjišką, ir dažniausiai ji tokia yra. Teoriškai įmanoma, kad rimta leidykla įsikurtų provincijoje (juk leidykla - tai keli žmonės ir kompiuteris). Solidžių knygų leidyba suteiktų provincijai ir savigarbos jausmo, ir impulsų kultūros gyvenimui. Sunkiau yra provincijoje išleistas knygas platinti, Vilniuje jų beveik nerandama, bet tai įveikiama. Kodėl kitas Jolitos Skablauskaitės romanas negalėtų būti išleistas Joniškyje? Panevėžiui suteiktų orumo faktas, kad Silvestro Gaižiūno "Baltų Faustas ir Europos literatūra" (2002) būtų ne tik parengtas, bet ir išleistas Panevėžyje. Būtų gražu, kad ne Vilniuje, o Anykščiuose būtų išėjusi Rimanto Vanago knyga "Iš vieversių gyvenimo: mano mažieji didieji anykštėnai" (2002)…

Verta pasakyti, kad grožinė literatūra sulaukia reakcijų. Štai knygos "Monika Mironaitė apie gyvenimą, kūrybą, meilę…" (2002) pratarmėje sudarytoja Dagnė Jakševičiūtė dėkoja rašytojui Pranui Treiniui, "kurio kūryba privertė (…) imtis šios knygos". Aktorės dukros ir šios knygos sudarytojos nuomone, P. Treinio romanas "Aktorė" sutrivialina M. Mironaitės asmenybę. Dar prisiminus nepasitenkinimą Mariaus Ivaškevičiaus romanu "Žali" (2002), telieka konstatuoti, jog esame nė per sprindį nepažengę nuo laikų, kai įsižeidę valdininkai, Teofilijos Vaičiūnienės liudijimu, prieškariu grasindavo Petrui Vačiūnui, nes dramose atpažindavę savo bruožų. Galime diskutuoti dėl postmodernizmo ir autoriaus mirties, bet naivusis skaitytojas, reikalaujantis, kad rašytojas vaizduotų "teisingai", mumyse tebėra gyvas.