Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Paslaptingai švytinti Vabalo šarvų tuštuma

2003-02-08
Algirdas Steponavičius. Paslaptingas būties švytėjimas. V.: R. Paknio leidykla, 2002. 256 p.


Tai knyga, leidžianti tapti nostalgiškam, gal netgi tam įpareigojanti. Pasidėjus šalia tokį albumą būtų labai sunku išsisukinėti nuo savo paties nuoširdumo – kitaip čia mąstyti tiesiog nėra įmanoma. Tad įsipareigojimų turbūt atsisakysime. Kodėl ši knyga taip sunkiai tampa tiesiog tik knyga, gulinčia šalia, ant stalo? Dėl to net ir nelabai tikisi, kad ant stalo išties guli tik knyga. Jeigu būtų įmanoma, kad štai čia, ant stalo, greta prirašytų popierių, vaiko piešinių, rašomosios mašinėlės (taip, taip, šis tekstas – ne kompiuterio produktas), pigių kiniškų pieštukų, išbarstytų sąvaržėlių, dulkių, lipnios juostelės, atsuktuvo, vaistų recepto, šūsnio neperskaitytų žurnalų ir vienos vaiko šlepetės galėtų gulėti visas gyvenimas, tuomet tikrai taip ir būtų.

Dar Martinas Heideggeris manė, kad, meno kūriniui tampant išgyvenimo objektu, menas imamas laikyti žmogaus gyvenimo išraiška. (Tai netiesioginis prisipažinimas, kad šios knygos akivaizdoje išgyvenu.) Ir nors Heideggeris šiuo atveju turbūt turėtų omenyje visiškai ne mus, kad ir labai išgyvenančius, o Algirdą Steponavičių, vis dėlto šis albumas, bent jau kaip gyvenimo talpykla, peržengia vien tik A. Steponavičiaus gyvenimo vizualinę formą, tapdamas kartu ir mūsų forma; bent jau tol, kol yra išgyvenama.

Manau, kad išgyvenote, jaudinotės ir Jūs, kad ir visai truputį, pirmąkart vartydami šį albumą. Juk vaizdas jau iš paties viršelio veržiasi į mus kaip tai, ką dar turime įsivaizduoti, su kuo turime susigyventi ir sugyventi, tegul ir ne iš karto; vaizdas į Jus veržiasi kaip pasaulis, ne kaip jau pagaminta, pateikta ir nebejudri pastarojo refleksija. Bet juk A. Steponavičiaus paveikslai ir netgi juos lydintys tekstai pritvinkę būtent didžiulio masto bei intensyvumo refleksijos. Tad kaip gali būti, kad vaizdas iki mūsų atkeliauja dar "neuždarytas", vis dar reikalaujantis ir specialių žiūrovo pastangų? Jeanas Baudrillard’as čia sulygintų magnetinę ir kino juostas: "Kinas, priešingai, dar išsaugojo [...] įsivaizdavimo intensyvumą – nes kinas yra vaizdas [...]. Nieko tokio nėra "tele" vaizde, kuris nieko neužmena, kuris magnetizuoja, kuris tėra (ir netgi nėra) ekranas: miniatiūrizuotas terminalas, kuris iš tikro yra tiesiog jūsų galvoje – tai jūs esate ekranas". O juk A. Steponavičiaus vaizdas nėra tik užšifruotas, nėra tik tam tikru būdu suprantamas pasaulio tekstas, nepaisant jau minėto į vaizdą įdėto apmąstymų krūvio. Todėl turbūt vienintelis abiem atvejais bendras vardiklis čia būtų – būtis. Tai tiesiog būties vaizdas, į kurį žvelgdami Jūs turite galimybę galbūt suprasti save.

Ar girdite, kaip, vos tik mums prabilus apie būtį, pro šalį praplasnojo Martino Heideggerio angelas? Atrodo, tas angelas, šeimininko palieptas, suskumba į bet kurią šio ar ano pasaulio dalį ar vietą, kurioje po keleto akimirkų galbūt bus ištartas šis žodis.

Tas angelas, tas baltas sparnuotas blondinas, turbūt net nelabai supranta, ką šis žodis reiškia; jis tik skuba užkliudyti savo sparnu Jūsų pakaušio plauką, tamtyč atsikišusį – ryšiui su Heideggerio angelu užmegzti.
Skaitydami "Būtį ir laiką" turbūt ne kartą jautėte, kaip, tam skrajūnui pabodus plasnoti virš Jūsų galvos (o jis visuomet ten, virš Jūsų galvos, Jums studijuojant šį autorių), jis įsidrąsina ant jos net nutūpti lyg ant kokio kelmo, ramiai ir patogiai čia įsitaiso, nukabina kojas, uždengia savo sparnais Jūsų akis, tokiu būdu priversdamas Jus pajusti tikrąjį savo svorį. Tuomet suprantate, kad regite tik balzganą plunksnų šydą arba tiesiog nieko nebematote – pro plunksnas nebešviečia "Būties ir laiko" raidžių juodis. Aklai stumdami atverstą knygą nuo savęs tarp lapų paguldote pieštuką, o Jūsų galva tuo metu palinksta dar labiau, nebeatlaikydama didžiulio (pasirodo!) angelo svorio. Tuomet Jūs ir tampate abejingi bei priklausomi nuo angelo, tupinčio Jums ant sprando...

Taip, A. Steponavičiaus vaizdai kažkuo panašūs į M. Heideggerio tekstus. Pirmojo vaizdai bei antrojo tekstai panašiai ir struktūriški, ir kiek painūs, o dėl to tik dar smarkiau įtraukiantys mus į save; kai kuriuos įtraukiantys lyg kokie akivarai, taigi – įtraukiantys amžinai; tuo pat metu esmė iš jų sklinda pati (reikia tik būti įtrauktam).

Tačiau mums svarbiausia tai, kad, vartydami "Paslaptingą būties švytėjimą", virš galvos taip pat jaučiame sklandant turbūt angelą. Tik pervertę visą albumą staiga nustembame, kad nejuntame to angelo svorio. Tuo pat metu jį lyg jaučiame, ir tuo pat metu jo lyg nėra. Gal jis truputį kitoks, kitaip juntamas, gal visos mažosios pasaulio būtys turi po savo angelą, gal jų sparnai truputį kitaip sukirpti?

Pasak Heideggerio, "egzistuoja nežymūs to paties buvimo būdo variantai, tačiau ontologiškai tarp "abejingo" kokių nors daiktų buvimo vienas šalia kito ir vienas su kitu būnančių esinių abejingumo vienas kitam egzistuoja esminis skirtumas". Buvimą vienas šalia kito Heideggeris apibūdina kaip globą, atimančią rūpestį iš kito, pamažu įsitvirtinant to kito vietoje. Taip anksčiau besirūpinusysis tampa priklausomas ir valdomas, bet dažniausiai to nepastebintis. Paprasčiau tarus, tampame priklausomi nuo naujojo haidegeriškosios būties globėjo, jau tupinčio ant sprando. Jausdami jo svorį, tuo tarpu retai kada suvokiame, kad tai galbūt paties Heideggerio valia, įkūnijama mumyse per vietininką. Šitaip esame priklausomi bei valdomi...

Jis, angelas, Heideggerio palieptas, tik labai retam leidžia tapti savo šeimininko suręstos būties globėju. Naujieji haidegeriškosios būties saugotojai dažniausiai nubunda jausdami pavyduolio svorį ant sprando ir matydami plunksnas prieš akis.

Bet juk ir Algirdas Steponavičius byloja apie būtį, dargi apie paslaptingąjį jos švytėjimą. Kas gi ją saugo, kas mus nuo jos ne tik kad nebaido, bet netgi jaukina ir kviečia tą būtį skaityti dar ir dar kartą?

Pokalbyje su Ramute Rachlevičiūte Algirdas Steponavičius taria šitaip: "Būtis niekada nėra vienareikšmė. Joje glūdi ir skleidžiasi galingas, gaivalingas gyvybės instinktas – meilė gyvenimui [...]. Pasaulį galima įvardyti įvairiais vardais ir jis atsišauks. Galima sakyti, kad jis absurdiškas ir susiėmus už galvos bėgti laukais. Galima teigti, kad pasaulis – kančių sala, ir tai bus teisybė. O gal jis paprastas kaip senojoje kinų poezijoje [...]. Kartą mačiau, kaip vėjas ridena blizgančius, saulės spindulių apšviestus tuščius vabalo šarvus..."

Heideggerio angelas po to turbūt labai suglumo. Mat riedantys ir švytintys tušti vabalo šarvai – kuo tiksliausia visos Algirdo Steponavičiaus kūrybos metafora. Juk jo formos išties primena saulės blizginamus, kafkiškai besikeičiančius, jau pasikeitusius, perdžiūvusius vabalų kiautus. Bet šie vabalų šarvai tušti, jie jau tapę Jūsų būties talpyklomis, vėjo varinėjamomis iš vienos knygos lapo pusės į kitą. Todėl suprantama, kodėl vartydami albumą jaučiatės lyg verstumėte gyvenimą – juk išties ir verčiate savo gyvenimus, padedami tų Steponavičiaus talpyklų. Taip klaidžiojančių, Jūsų negali nusaugoti tas baltas, ne daugelį prie būties prisileidžiantis ir akylai bei gudriai ją saugantis sparnuotis (be to, baltas čia nelabai ir tiktų...). Čia jaučiatės tiesiog gramzdinami, skandinami būtyje, kitaip nei Heideggerio pasaulyje, kur būtis galbūt ir bus Jūsų, bet tik po didžiulių pastangų ją suprasti ir susikonstruoti. Žinoma, Steponavičiaus pasaulyje gal ir sunkiau suvokti, kas toji būtis yra. Užtat čia, nebūtinai ją suvokdami, tikrai ją pajusite ir užčiuopsite, būsite tiesiog paslaptingai jos apšviesti. Čia būtis yra taip, kad galima be abejonės tarti: ji išties yra. O atsakymas į klausimą apie jos savybes toks: jų tiesiog nėra...

Todėl A. Steponavičiaus padangės padarai turbūt tikrai nepyksta lyginami su tuščiais vabalais. Tie, atrodytų, viso labo tuštuoliai iš tikrųjų yra būties sklidinos josios talpyklos.

Tad šisai tuščias, juodas ir blizgantis angelas globoja kitaip nei haidegeriškasis. Pasak paties Heideggerio, tai tokia globa, "kuri kitą ne tiek pakeičia, kiek padeda išlaisvinti kito egzistencines būties galimybes ne tam, kad perimtų jo "rūpestį", o tam, kad iš tikrųjų tą rūpestį sugrąžintų. Tokia globa, kuri esmingai palyti tikrąjį rūpestį, t. y. kito egzistenciją, o ne tik tai, kuo jis rūpinasi, padeda kitam praskaidrinti savo rūpestį ir jam atsiverti".

Tas tuščias juodas padaras pasiryžęs rūpintis mumis daugiau nei baltasis: jis saugo nuo sudėtingų būtį nusakančių sąvokų simfonijos. Jau pats albumo pavadinimas kviečia bent akimirką primiršti tas pernelyg painias sąvokas. Tiesą pasakius, jų tiesiog nebereikia. Čia būtis tik paslaptinga ir švytinti. O švyti turbūt vis tas pats tuščias vabalo šarvas. Ir švyti taip, kad sunku suprasti, ar šviesa sklinda iš jo vidaus, ar yra dangaus atspindys.

Visa tai vyksta Algirdo Steponavičiaus suręstose, nulipdytose, išskobtose būties talpyklose. Tai jos suteikia mums galimybę bent kartais pažvelgti į savo būtį, kuri, atsidūrusi jai skirtuose induose, išsiskleidžia labiau nei bet kur kitur. Galų gale: juk be jų tosios būties išvis nebūtų įmanoma pažinti.

Net Heideggerio angelas, regėdamas spindintį, vėjo blaškomą, juodą, blizgantį vabalo šarvą, turbūt mano, kad tas spindėjimas – paties Heideggerio iš vabalo vidaus skleidžiama šviesa, o ne dangaus atšvaitai...


Matas Dūda
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą