Pasakų kaktuso žiedai ir spygliai

Keturakis R. AHASFERAS. – Kaunas: Atmintis, 2005.

Dabar, kai vienos knygos, aptūpusios knygynų lentynas, dar ilgai nežada trauktis, kitos net nepasirodo knygynuose. Kelios knygos – bibliotekoms, keli privalomieji egzemplioriai – ne mažiau garbioms įstaigoms, likusieji – draugams bei pažįstamiems, ir 100 tiražu išspausdintos knygos egzempliorių kaip nebūta. Taip atsitiko Roberto Keturakio pasakų knygai „Ahasferas“. Tai – pasakų knyga tiems suaugusiems, kurie nenori prarasti sugebėjimo stebėtis tikrove, atveriančia netikėtas savo galias, kaip kad dygliuotas kaktusas išskleidžia netikėtus žiedus.

Įkvėpimas labiau skraidina autorių, bet kartu ir labiau jį mobilizuoja, kai užčiuopiami skaudesni bendražmogiški dalykai. Tokia yra pasaka „Baltaskarės moterys“. Ji labai tiksli ir jaudinanti, kalbanti apie tas garbaus amžiaus sulaukusias moteris, kurias ne tik dauguma žmonių, bet net ir artimieji ne visada supranta. Kadaise jos turėjo savo pasaulį, savo namus, sodus, šulinius būsimuose miesto pakraščiuose, bet miestui reikėjo plėstis, nes „žmonėms reikėjo pastogių, o ne žemės ar dangaus su krintančiomis žvaigždėmis“. Tai lyrinė pasaka be šiuolaikinių drakonų kovų, nieko nekaltinanti, nevadinanti miesto monstru, nors vaikai, apipylę benzinu, sudegina niekam nereikalingus buvusių sodybų šunėkus, nusiaubia prie naujų daugiaaukščių namų tų moterų puoselėjamus augalus.

Graži baltom skarelėm apgobtų galvų, pasirodančių languose, ir baltųjų tulpių žiedų, ryšinčių baltomis skarytėmis, paralelė tarytum sugrąžina moteris į joms įprastą gamtos pasaulį, paversdama jas gamtos dalimi, nors drūto, plikagalvio vyriškio elektrinė šienapjovė staigiai sunaikina gėles.

Tos tulpės jau yra mūsų socialinės tikrovės reliktas, nes, autoriaus žodžiais tariant, „dabar tulpės jau nepasirodo, ir miestas tapo tamsesnis“.

Giliaprasmė, gyvųjų ir mirusiųjų ryšius subtiliai analizuojanti yra pasaka „Kelionė namo“.

Moteris amžinybėn išlydi vyrą ir sūnų. Jos sutramdytas skausmas, jos jautimas jų paslaptingo buvimo yra tokie įtaigūs, jog pabaigoje ir skaitytojas patiki, kad Begalybėje, kur kada nors susitiks mirusieji ir jų besiilgintys gyvieji, ir yra tikrieji namai. Namai yra ten, kur būnama kartu, kad ir kas nutiktų.

Tiksli yra ir pasaka „Ahasferas“, paskutiniu, vos vienu sakinio žodžiu sujungianti viduramžių legendą su paslaptingu, didelės šiuolaikinio pasaulio dalies gyventojų negalią išgyvenančiu žmogumi. Daug vietos paliekama skaitytojo vaizduotei.

R. Keturakio knygoje pasaka gali prasikalti netikėčiausiais momentais, pavyzdžiui, ligonei, gulinčiai lovelėje („Kaktusas“), žvelgiant į ligos spyglius tarsi įkūnijantį kaktusą, kuris vis dėlto žydi trimis baltais žiedais, o jie net ligos patale moko mergaitę gerumo ir nesavanaudiškumo. Pasaka gali prasikalti apžiūrinėjant seną veidrodį senolės sandėliuke („Veidrodis“), pasaka gali pasiglemžti ir dailininką, besikankinantį dėl prarasto ryšio su tikrove ir jį surandantį tada, kai pats įžengia į paveikslą („Tu es ego“).

Kartais jau egzistuojanti literatūra įkvepia R. Keturakį parašyti savo pasakas. Tokios yra „Novelės Aisčiui“. Tik pasakos kaktusas parodo ir savo spyglius. Todėl pirmoji novelė „Žodis tapo kūnu“ šiek tiek praranda paslaptingumą, labiau primindama publicistinius apmąstymus, tiesa, originalius, pilietinius ir būtinus autoriui. Tik pačioje kūrinio pabaigoje pasakos žanras atgauna savo fantastinę visagalybę, kai kūrinyje žodžiai pradeda tapti žmonėmis.

Žmogaus trapumas, mirties neišvengiamumas, sukeliantis artimiems žmonėms skausmą, yra nulemtas nepermaldaujamų gamtos jėgų, kurias, tartum nujausdama būsimą netektį, budinti pasąmonė piešia ryškiais sapno vaizdais pasakoje „Mirtis“.

Pasakoje „Paukščiai“, šiek tiek primenančioje garsų Dafnės diu Morje apsakymą „Paukščiai“, pagal kuri sukurtas ir A. Hitchcocko siaubo filmas, galbūt taškas galėtų būti padėtas jau po paukščių būrio puolimo aprašymo, po žodžių: „...ūžteli pro galvą, sminga į sieną ir dingsta“.

R. Keturakis tiek daug pajaučia dykumoje („Maktub – taip parašyta“), atrasdamas ir dykumą, kaip dar nepatirtą gyvenimo pilnatvę, ir save patį joje. Tokiu atveju, regis, nebesvarbu, kad pasakos žanras tose vietose, kur atsiranda plika informacija apie Nilą ir Kairą, trūkinėja, labiau primindamas apybraižą. Kai įspūdžių perteklius autorių tarsi sprogdina iš vidaus, visiškai nebūtina rūpintis žanro grynumu, ir tai patvirtina šio kūrinio išvada: „žinoti yra daugiau, negu turėti“.

O pati knyga „Ahasferas“ dar žavi kalbos sodrumu ir tuo, kad autorius artimai pažįsta gamtą ir sugeba ją nusakyti. Kaip dosniai šioje knygoje atsilygina augmenija, akmenys už autoriaus žinojimą, jog jie ne bevardžiai ir turi savo vietą pasakoje!

Galbūt būsimų pasakų pagrindas užsimezgė dar 1979 metais „Vagos“ išleistame R. Keturakio apybraižų rinkinyje „Reikia mylinčio žmogaus“, galbūt besiilgint vaikystės.

„Ahasfero“ pasakos yra lakoniškos, giliaprasmės, įspūdingos. Jos atveria gilius, galbūt tik skaitytojo pasąmonėje glūdinčius tikrovės pažinimo klodus. Nors pasakos byloja apie mus tykančius rūsčius Gyvenimo išbandymus, jų pasaulis šviesus ir padrąsinantis. Autorius tarsi fakyras sugeba vaikščioti Gyvenimo žarijomis, priversdamas mus patikėti, jog taip įmanoma nenudegti arba bent jau įmanoma pačiam sutramdyti skausmą.

O kritiškos šio straipsnio gaidos pasigirsta, ilgintis dar tobulesnio šių R. Keturakio išmintingų ir įžvalgių pasakų modelio.

Skaitant „Ahasferą“, pamažu pradeda aiškėti, kodėl, gilindamasis į tikrovę, R. Keturakis pasitelkė pasakos žanrą. Tai labai artima jo pasaulėjautai. Autoriui būdingas noras apginti tuos, kurie patys dėl kokių nors priežasčių negali apsiginti, polinkis įžvelgti šviesiąsias, stebuklingąsias tikrovės apraiškas. Nors R. Keturakiui, matyt, artimesnis poetas yra Aistis, jo siekio tikrovę paaiškinti, remiantis jos pasakiškuoju pavidalu, joks poetas nepagristų geriau už Henriką Radauską:

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda
kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.