Orhanas Pamukas (g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas 2006 metais tapęs Nobelio literatūros premijos laureatu. Savo kūryboje rašytojas sumaniai sulieja europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija.
Rašytojo prozos intelektualumas, liūdesys ir persmelkiantis Stambulo grožis geriausiai atsiskleidžia labai asmeniškoje, užburiančiai poetiškoje knygoje „Stambulas: prisiminimai ir miestas“ pasirodžiusioje 2003 metais (neseniai leidykla „Tyto alba“ knygą išleido ir lietuvių kalba). Tai knyga apie miestą ir patį rašytoją, kurioje legendomis apipinto miesto istorija neatsiejama nuo Orhano Pamuko asmeninės istorijos. Nuo jaunystės Stambulas žavėjo rašytoją; melancholiška miesto siela, atsispindinti pastatuose ir griūvančiuose monumentuose, apleistose vilose ir sulaukėjusiuose soduose, jam ir yra svarbiausia. Knygoje įžvalgiai ir melancholiškai susipina Stambulo ir Pamukų šeimos istorija, praeitis ir dabartis, rašytojo mintys apie žmogaus, miesto ir civilizacijos likimą.
Skelbiame knygos „Stambulas: prisiminimai ir miestas“ ištrauką.
Mano vaikystės Stambulas – kaip senovinė nuotrauka: bespalvis, skendintis prieblandoje ir pilkas tarytum švinas. Tokį jį mačiau vaikystėje, toks jis iki šiol liko mano atmintyje. Gal todėl, kad, nors užaugau liūdnoje muziejinėje prietemoje, buvau prisirišęs prie savo namų. Gatvės, prospektai ir nuošalūs rajonai man atrodė kupini pavojų – kaip nespalvotuose filmuose apie gangsterius. Stambulo žiemas visada mėgau labiau nei vasaras. Man patinka stebėti, kaip anksti nusileidžia sutemos, kaip siūbuoja nuogi medžiai, draskomi šiaurės rytų vėjo, kaip, rudeniui pereinant į žiemą, juodais paltais bei striukėmis vilkintys žmonės tamsiomis gatvėmis skuba namo. Apleistų senų namų ir griūvančių medinių rezidencijų nedažytos sienos, įgavusios ypatingą Stambulo spalvą, man sužadina malonią melancholiją ir džiaugsmą stebėti. Kai žiemos vakarais, nusileidus ankstyvai tamsai, žiūriu į namo skubančių žmonių bespalvius siluetus, jaučiu, kad esu šito miesto dalis ir šie žmonės man nėra svetimi. Kai nakties tamsa tarytum užkloja gyvenimo, gatvių ir daiktų skurdą, o mes visi namuose, savo kambariuose, gulėdami lovose ramiai alsuojame, jaučiu, kaip tuoj pasinersime į svajones ir sapnus, nuaustus iš legendų apie seniai nebūtin nugrimzdusią Stambulo namų didybę ir miesto turtus. Man patinka šaltų žiemos vakarų tamsa: ji, nepaisydama blankių žibintų šviesos, poetiškai nusileidžia ant nuošalių rajonų ir uždengia miesto skurdą, kurio gėdijamės ir siekiame slėpti nuo svetimų vakariečio akių.
Kartais prisimenu vieną Ara’os Gülero nuotrauką, puikiai atspindinčią tą „vakaro sutemų juodą ir baltą“ nuotaiką, kuri man Stambulą paverčia Stambulu: nieko neapšviečiantys blankūs gatvių žibintai, nuošaliame skersgatvyje susibūrę betoniniai ir mediniai pastatai – tokie, kokius mačiau vaikystėje (vėliau jie vienas po kito buvo nugriauti, jų vietoje pastatyti daugiabučiai, kurie man atstojo ankstesniuosius ir žadino tą patį jausmą). Nuotraukoje įamžinti gruoblėti grindinio akmenys, likę dar nuo mano vaikystės laikų, geležinės grotos ant langų, negyvenamų medinių namų nuolaužos. Bet labiausiai prie šios nuotraukos prikausto dviejų žmonių figūros, einančios namo gatve, į kurią dar tik pradėjo leistis tamsa, ir paskui save velkančios šešėlius – lyg neštų į miestą naktį.
1950 – 1960 metais dažname Stambulo kampelyje buvo galima išvysti kino studijos mikroautobusiuką ir nedidelę filmavimo grupę: gausiai dažytą moterį ir išvaizdų jaunuolį, kurie niekaip nesugebėdavo įsiminti vaidmens teksto, „suflerį“, kuris, kad perrėktų prie generatoriaus prijungtų dviejų prožektorių keliamą triukšmą, ne šnabždėdavo, kaip įprasta, o rėkdavo iš visos gerklės, ir aikštelės darbuotojus, kumščiais ir spyriais vaikančius žioplių ir vaikų minią iš filmavimo aikštelės, – aš, kaip ir kiti, valandų valandas prastovėdavau stebėdamas jų darbą. Po keturiasdešimties metų, kai dėl scenaristų, aktorių ir prodiuserių neprofesionalumo ir iš dalies dėl lėšų stygiaus, kad galėtų konkuruoti su Holivudu, sužlugo Turkijos kino pramonė, per televizorių vėl pradėjo rodyti senus nespalvotus filmus; ir kai matau nufilmuotas gatvių scenas, senus sodus, Bosforo pakrantes, sugriuvusias rezidencijas ir daugiabučius namus, tokius pat bespalvius, kokie išlikę mano atmintyje, kartais pagalvoju, kad matau ne filmą, o regiu atgijusius prisiminimus ir staiga suvirpu iš graudulio.
Negaliu išlikti ramus, kai senuose filmuose pamatau akmenų trinkelėmis grįstų gatvių grindinį – juodo ir balto miesto audinio neatskiriamą dalį. Kai buvau penkiolikos šešiolikos metų, įsivaizduodavau save esant dailininką impresionistą, tapantį Stambulo gatves; kankinantis procesas nupiešti kiekvieną miesto grindinio akmenį man kėlė saldų pasitenkinimo jausmą. Prieš tai, kai miesto savivaldybės liepimu grindinys buvo negailestingai padengtas asfaltu, dolmušų[1] ir taksi vairuotojai skųsdavosi, kad važinėjant akmeniniu grindiniu labai greitai susidėvi automobiliai. Kitas dalykas, dėl kurio dolmušų vairuotojai įkyriai niurzgėdavo keleiviams, buvo tai, kad dėl kanalizacijos sistemos ir elektros kabelių remonto gatvėse nuolatos būdavo kasamos tranšėjos. Man patikdavo stebėti, kaip dėl remonto darbų vienas po kito išimami grindinio akmenys, o dar labiau – kai pasibaigus kasinėjimams, kurie, atrodė, tęsis amžinai ir kurių metu būdavo aptinkama Bizantijos laikų kanalų, darbininkai kaip burtininkai įgudusiomis rankomis lyg kilimą kloja grindinio akmenis atgal į vietą.
Nespalvoto miesto įvaizdį kūrė ir seni apgriuvę dideli, bet ne tokie, kad pavadintum rezidencija, mano vaikystės laikų mediniai pastatai. Dėl skurdo ir aplaidumo jų nedažė, todėl metams bėgant nuo šalčio, drėgmės ir purvo jie patamsėjo ir įgavo šią ypatingą spalvą, kuri apniaukia sielą, bet kartu yra gąsdinamai žavi. Dar būdamas vaikas juos tokius mačiau nuošaliuose skersgatviuose, išsirikiavusius vienas šalia kito, ir maniau, kad šie mediniai namai nuo savo pradžių pradžios yra tokios spalvos, bet greičiausiai tik keletas iš jų, pastatytų vargingiausiose gatvėse ir niekada nedažytų, iš pradžių buvo pilkšvos spalvos, kai kur pereinančios į purvinai rudą. Bet devyniolikto amžiaus viduryje ir dar anksčiau į Stambulą atklydusių keliautojų iš Vakarų raštuose minima, kad įvairiausiom spalvom žydintys namai, ypač turtuolių rezidencijos, miestui teikia didybės, nepakartojamo spindesio ir prabangos. Vaikystėje kartais fantazuodavau, kas nutiktų, jei visi mediniai namai būtų nudažyti, ir tuoj pat pradėdavau ilgėtis iš miesto ir mano gyvenimo išnykusios ypatingos auros, kuriamos senų pajuodusių medinių pastatų. Vasarą šie namai įgaudavo tamsiai rudą arba matinį kreidos atspalvį ir atrodė, kad perdžiūvusios traškios medinės sienos nuo menkiausios žarijos užsidegs kaip skiedra, o žiemą po ilgalaikių šalčių, lietų ir sniego jie skleidė savitą drėgmės, pelėsio ir medinių lentų kvapą. Taip pat mane viliojo ir kėlė su smalsumu sumišusį baimės jausmą apleistos medinės dervišų[2] buveinės – po respublikos paskelbimo jose buvo visiškai uždraustos religinės apeigos. Ilgai niekas, išskyrus pramuštgalvius vaikėzus, šmėklas ir antikvarinių daiktų medžiotojus, nekišo į jas nosies. Pašiurpęs godžiai žiūrėdavau į šiuos pastatus išdaužytais langais, stovinčius tarp medžių laukiniame sode, apjuostame išklypusia tvora.
Man patinka keliautojų iš Rytų, tokių kaip, Le Corbusier, anglimi piešti Stambulo vaizdai, į juos žiūrėdamas pasineriu į juodą ir baltą miesto nuotaiką, patinka nespalvotais piešiniais iliustruoti komiksai, kurių veiksmas vyksta Stambule. (Vaikystėje daug metų bergždžiai laukiau, kada Hergé[3] sukurs komiksą „Tenteno[4] nuotykiai Stambule“, užtat 1962 metais Stambule buvo nufilmuotas pirmasis filmas apie Tenteną, bet nesėkmingai. Nespalvotą komiksą „Tentenas Stambule“ išleido viena piratinė Stambulo leidykla, knyga buvo iliustruota perpaišius kai kuriuos filmo kadrus ir kitų Tenteno nuotykių paveikslėlius.) Taip pat mėgstu skaityti senų laikraščių (visi jie buvo nespalvoti) žinutes apie žmogžudystes, savižudybes ir apiplėšimus, tačiau, priešingai nei vaikystėje, mane apima ne baimė, o praeities ilgesys.
Bespalvė dvasia, kurią bandau aprašyti, vis dar klajoja Tepebašo, Džichangiro, Galatos, Faticho, Zeireko ir Iskiudaro[5] gatvelėse bei kai kuriuose Bosforo kaimuose. Lietingos ir vėjuotos naktys, brėkštantys rytai, paskendę rūke ir dūmuose, mečečių kupoluose lizdus susisukę kirų pulkai, užterštas oras, nuo stogų į gatvę iš kaminų virstantys purvinų dūmų kamuoliai, surūdiję šiukšlių konteineriai, žiemą tušti ir apleisti parkai bei sodai, žiemos vakarais per sniegą ir tižę paskubom namo brendantys žmonės man sužadina džiaugsmo ir liūdesio kupiną – juodo ir balto – jausmo pliūpsnį, o po miestą išblaškyti seni fontanai, kuriais jau šimtmečius nečiurlena vanduo; miesto pakraščiuose aplink senas didingas mečetes lyg iš niekur nieko įsikūrusios įvairaus plauko parduotuvėlės; būrys staiga į gatves suplūdusių pradinių klasių mokinių juodomis prijuostėmis ir baltomis apykaklėmis; pavargę seni sunkvežimiai, prikrauti anglių; nuo prekių trūkumo, nedarbo ir dulkių pajuodusios bakalėjos; prislėgtų bedarbių pilnos mažų rajonų kavinukės; lyg kuproti seniai nuo amžiaus suklypę šaligatviai; kiparisai, kurie man rodosi ne tamsiai žali, o pajuodę; nuo kalvų žemyn nutįsusios senos kapinaitės; apgriuvusios miesto sienos, panašios į įkalnėn kylančių gatvių akmeninį grindinį; po kažkurio laiko lyg dvyniai supanašėjusios kino teatrų įeigos; pieno produktų krautuvėlės; gatvėje laikraščiais prekiaujantys žmonės; skersgatviai, kuriais naktimis valkiojasi pusgirčiai; blankūs gatvių žibintai; Bosforo sąsiauriu plaukiojantys vietinio susisiekimo garlaiviai ir iš jų kaminų virstantys dūmai; sniege skendinčio miesto peizažas – vis tos pačios miesto dvasios apraiškos: juodos ir baltos.
Sniegas – neatsiejama mano vaikystės Stambulo dalis. Kai kurie vaikai nekantriai laukia vasaros atostogų, kad galėtų išvykti į kokią nors kelionę, o aš, būdamas vaikas, laukdavau nesulaukdavau, kada pasnigs, bet ne tam, kad išbėgęs į lauką džiaugčiausi mėtydamas gniūžtes, – sniegu apklotas miestas man atrodė daug „gražesnis“. Grožį aš suprantu kaip į miestą sniego atneštą sujudimo ir netgi katastrofos jausmą, o ne kaip nuostabą išvydus gatves be purvo, žliugės, įskilimų ir neprižiūrimų pakampių. Nepaisant to, kad kiekvienais metais po vos keletą dienų trunkančio snyguriavimo sniegas mieste išsilaiko kiek ilgėliau nei savaitę, Stambulo gyventojai kaskart būna pričiupti šiam reiškiniui nepasiruošę – lyg jų gyvenime būtų pasnigę pirmą kartą: eismas gatvėse sutrinka, kaip per karą ar skurdo metais nuo kepyklėlių nusidriekia žmonių eilės, o svarbiausia – visas miestas, apimtas sniego panikos, susivienija. Sniegingomis dienomis Stambulas ir jo gyventojai, gerokai atitrūkę nuo viso pasaulio, pasineria į savus rūpesčius, o ištuštėjęs miestas man tampa panašus į didingą praeities Stambulą iš pasakų.
Visą miestą suvienijęs gamtos stebuklas, kurį regėjau vaikystėje – Bosforo vandenyse pasirodžiusios ledo lytys: į sąsiaurį jas atnešė Juodosios jūros srovės, o į jūrą – iš šiaurės tekančio Dunojaus tėkmė. Kadangi Stambulas, kad ir kaip būtų, yra Viduržemio regiono miestas, šis neįprastumu gąsdinantis ir stebinantis reiškinys miesto gyventojams sukėlė vaikišką džiugesį ir įsirėžė į jų atmintį kaip nedylantis prisiminimas, kurį nuolatos jau daugelį metų pasakoja.
Viena iš priežasčių, suformavusių bespalvio miesto įvaizdį, žinoma, ta, kad Stambulas, nuostabus miestas su turtinga praeitimi, nuskurdo, suseno, suvyto, neteko ankstesnės didybės ir buvo nustumtas į šoną. Kita priežastis susijusi su tuo, kad net iš didingiausių šlovingos Osmanų imperijos laikų išlikusi architektūra yra kukliai paprasta. Liūdesys, apėmęs po galingos imperijos žlugimo, ir suvokimas, kad, palyginti su Europa, kuri geografiškai gana arti, Stambulo gyventojai, lyg nepagydomi ligoniai, yra pasmerkti amžinam skurdui, skatina miesto uždarumą.
Norint pajusti šią nenykstančią juodą ir baltą miesto atmosferą, kaip bendra lemtis vienijančią Stambulo gyventojus ir pabrėžiančią miesto liūdesį, reikėtų iš turtingos Vakarų šalies atskristi į Stambulą ir nedelsiant pasinerti į judrias gatves arba žiemą nueiti ant miesto šerdyje esančio Galatos tilto ir pamatyti juo plaukiančią žmonių minią, vilkinčią neryškius blankiai pilkšvus rūbus. Šių laikų Stambulo gyventojai, priešingai nei turtingi ir išdidūs jų protėviai, labai retai rengiasi ryškiomis spalvomis – raudona, akinamai oranžine ar žalia; o į miestą atvykusiam užsieniečiui iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie, laikydamiesi kažkokių slaptų moralės nuostatų, stengiasi išvaizda neatkreipti į save dėmesio. Žinoma, nėra jokių slaptų moralės taisyklių – tai tik iš liūdesio gimęs kuklumas. Per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų į miestą pamažu prasiskverbęs žlugimo ir netekties jausmas paliko skurdo ir pražūties žymių visur: nuo bespalvių miesto vaizdų iki Stambulo gyventojų aprangos.
Devynioliktame amžiuje į Stambulą atvykę keliautojai iš Vakarų – nuo Lamartine’o iki Nervalio ar Marko Twaino – aprašė įspūdį, kurį jiems sukėlė miesto gatvėmis besibastančios šunų rujos, mano niūriam Stambului teikiančios įtampos. Vienas į kitą panašūs pilki, margi ir kitų neapibrėžiamų spalvų benamiai šunys iki šiol nieko nebijodami valkiojasi po miestą, primindami, kad, nepaisant visų pastangų tapti vakarietiškiems ir moderniems – reformuotos kariuomenės, drausmingos vyriausybės ir švietimo sistemos, pagal Vakarų valstybių principą hierarchizuotos vietinės valdžios ir jos atstovų šnekų, – Stambule vyriausybės galią nustelbia visuotinis apatijos, aplaidumo, gailesčio ir užuojautos jausmas.
Bespalvio miesto įvaizdį stiprina ir tai, kad nė vienas šlovingo ir spalvingo praeities Stambulo gyventojas nesugebėjo nupiešti savo miesto tokio, koks jis buvo iš tiesų. Osmanų imperijoje nebuvo vaizduojamojo meno, kurį lengvai suvoktų šiuolaikinio žmogaus žvilgsnis. Niekur pasaulyje nerasite jokio mokslinio darbo ar straipsnio, iš kurio galėtumėte suprasti ir pajausti klasikinę persų dailę bei jos inspiruotą Osmanų vaizduojamąjį meną. Osmanų imperijos dailininkai (ryškiausia figūra – Matrakças Nasuhas[6]), susižavėję ir tiesiogiai paveikti persų miniatiūrų meno, Stambulą vaizdavo ne kaip erdvinį peizažą, o kaip plokštumą žemėlapyje (panašiai ir rūmų poetai, šlovinę ir apdainavę Stambulą ne kaip realų miestą, bet kaip žodį). Miniatiūrininkai, kaip ir surnamė[7] rašę poetai, visą dėmesį buvo sutelkę į sultono tarnus ir jam pavaldžius amatininkus, prabangiai dekoruotus ginklus, aksesuarus ir rūbus, todėl Stambulas buvo vaizduojamas ne kaip miestas, kuriame verda kasdienis gyvenimas, o kaip scena, kurioje atliekamos oficialios ceremonijos – tarytum per visą filmą statiška kamera būtų nukreipta į vieną svarbų tašką.
Taigi kai laikraščiuose, žurnaluose ar vadovėliuose reikėjo praeities Stambulo vaizdų, būdavo naudojamos keliautojų ir dailininkų iš Vakarų piešinių nespalvotos graviūros – jos buvo priimtinesnės milijonui skaitytojų, pripratusių prie nuotraukų ir pašto atviručių. Pavyzdžiui Mellingas[8], apie kurį vėliau dar užsiminsiu, geriausias praeities Stambulo dienas rafinuotai piešė neryškiu guašu, tačiau miesto gyventojams neteko laimės matyti Stambulo net šiomis spalvomis – dėl technikos, kuriai nesipriešino ir su kuria nuolankiai susitaikė kaip su būtinybe; jie buvo priversti vaizduoti miestą tik juodą ir baltą; kita vertus, šis trūkumas harmoningai derėjo prie jų liūdesio.
Mano vaikystėje ypač gražios buvo naktys, jų tamsa poetiškai lyg sniegas apklodavo nuskurdusį miestą, paslėpdama chaosą ir nuovargį. Kadangi mano vaikystės Stambule aukštų pastatų dar buvo nedaug, naktis ant miesto krisdavo ne kaip gruoblėta plokštuma, priešingai – ji grakščiai įsisukdavo į vingiuotas gatvių įkalnes ir miesto kalveles, apglėbdama namus, medžių šakas, kino teatrus po atviru dangumi, balkonus ir pravertus langus. 1839 metais Thomas’o Allomo nupiešta ši graviūra vienai kelionių knygai iliustruoti man įdomi tuo, kad joje tamsa pavaizduota kaip paslaptingas pasakos elementas. Man patinka pilnatis, sergstinti naktį nuo aklinos tamsos, mėnesiena, tokia svarbi kiekvienam Stambulo gyventojui, bet labiausiai aš žaviuosi delčia arba, kaip pavaizduota šioje graviūroje, ant mėnulio užslenkančiais debesimis, tarytum prigesinančiais šviesą prieš nusikaltimą, – tuomet pajunti, kokios pražūtingos gali būti slėpiningos tamsos jėgos.
Naktis – paslaptingo blogio šaltinis, bet kartu miestas tampa panašus į sapną ar pasaką, ir tai tik sustiprina juodo ir balto Stambulo įvaizdį. Keliautojas iš Vakarų nakties tamsą mato kaip paslaptingą šydą, apgaubiantį slėpiningą miestą ir skatinantį naujas blogio apraiškas, toks jo žvilgsnis panašus į žvilgsnį Stambulo gyventojo, nesuvokiančio rūmuose rengiamų sąmokslų ir intrigų prasmės. Tiek keliautojai, tiek ir Stambulo gyventojai mėgsta ir nuolatos pasakoja istorijas apie rūmuose nužudytus nusikaltėlius ar haremo moteris, kurių kūnai būdavo išnešami pro duris, įtaisytas rūmų sienoje ir atsiveriančias į Aukso Ragą, ir irkline valtimi nuplukdomi į jūrą.
1958 metų vasarą, dar prieš man išmokstant skaityti, buvo padarytas nusikaltimas, žinomas kaip „Saladžako žmogžudystė“, kurio aplinkybe tapo naktis, o priemonėmis – valtis ir Bosforo vandenys, – visa, kas mane taip viliojo. Šis nusikaltimas praturtino mano sąmonėje susiformavusį nespalvotų Bosforo vandenų vaizdinį ir visam gyvenimui įsirėžė į atmintį kaip kraupus prisiminimas. Šio įvykio, apie kurį pirmą kartą išgirdau iš namiškių kalbų ir apie kurį kalbėjo visas Stambulas, rašė visi laikraščiai, kol jis virto tikra legenda, kaltininkas – jaunas neturtingas žvejys, kurio viena moteris paprašė ją su dviem vaikais ir jų draugu paplukdyti po jūrą. Girtas jaunuolis pasikėsino išprievartauti moterį, o vaikus, išmetęs iš valties, nuskandino. „Saladžako žvėries“ baimė apėmė visą miestą, ir man su broliu kurį laiką buvo uždrausta ne tik su žvejais statyti tinklus šalia mūsų vasarnamio Cheibeliados saloje, bet ir vieniems išeiti į sodą namų kieme. Ir dabar, praėjus daugeliui metų, kai skaitau Stambulo laikraščių žinutes apie nusikaltimus (šis užsiėmimas man labai patinka), vaizduotėje atgyja nespalvotas vaizdinys: banguotoje jūroje besikapstantys vaikai, nagais bandantys įsikabinti į valtį, jų motinos riksmai ir žvejys, irklais daužantis moters ir vaikų galvas.
Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė
________________________________
[1] Turk. dolmuş – maršrutinis taksi.
[2] VIII a. susikūrusios sufijų religinės sektos narys, vienuolis, elgeta.
[3] Hergé, tikrasis vardas Georges Prosper Remi (1907 – 1983), vienas svarbiausių kūrėjų komiksų istorijoje.
[4] Belgų menininko G. P. Remi sukurtas komiksų veikėjas.
[5] Stambulo rajonai.
[6] XVI a. turkų matematikas, istorikas, geografas, kartografas ir miniatiūrininkas.
[7] Turk. surname – iliustruotas lyrinis epas, skirtas aprašyti ir šlovinti sultono vedybas, didingas procesijas ir rūmų ceremonijas.
[8] Antoine Ignace Melling (1763 – 1831), vokiečių kilmės dailininkas, architektas ir keliautojas, 18 metų gyvenęs Konstantinopolyje, dirbęs sultono architektu.
