Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Orhanas Pamukas. Romano menas – tai pojūčių atgaivinimas

2010-10-16
Orhanas Pamukas. Romano menas – tai pojūčių atgaivinimas
Orhanas Pamukas (g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 50 kalbų, romanui „Mano vardas Raudona“ 2003 m. buvo skirta IMPAC Dublino literatūros premija, o 2006 m. už literatūrinę kūrybą turkų rašytojas apdovanotas Nobelio premija.

Kiekvienas O. Pamuko romanas – vis nauja kelionė į gilias ir liūdnas turkų sielas. Naujoji Nobelio premijos laureato knyga „Nekaltybės muziejus“ pasakoja apie meilę, kuriai įamžinti prireikė muziejaus. O. Pamukas ketina Stambule iš tikrųjų atidaryti „Nekaltybės muziejų“.

Esama keisčiausių muziejų, pavyzdžiui, sagų. Keisti daiktai saugomi net literatūriniuose muziejuose.
Goethe‘s muziejuje Veimare eksponuojamos rašytojo petnešos. Jūsų „Nekaltybės muziejuje“ tikriausiai bus galima rasti panašių daiktų. Tačiau jis turi vieną ypatumą: yra skirtas fiktyviam asmeniui.

Ar fiktyvumas iš tiesų tiek daug reiškia? Muziejaus reikšmingumas, jo autoritetas remiasi ne tikro ir netikro atskyrimu, bet daiktais, kurie jame eksponuojami. Romane „Mano vardas Raudona“ pasakojau, kaip tikėjimas, religinis, kaip ir kiekvienas kitas tikėjimas, priklauso nuo matymo. Tai galioja Koranui, bet ne tik jam. Matymas ir būtinumas matyti yra susiję su tikėjimo silpnumu. Tačiau, kita vertus, tai pabrėžia muziejaus stipriąją pusę.

Bet žmonės ten neklūpo.

Ne, tačiau jie yra tylūs ir dėmesingi. Eksponuodamas daiktus, muziejus gali priversti visiškai naujai pasižiūrėti į pasaulį. Romano „Nekaltybės muziejus“ epigrafu aš pasirinkau sakinį iš Samuelio Tayloro Coleridge‘o: „Jei žmogui, sapnuose klajojančiam po rojų, būtų duota gėlė kaip įrodymas, kad jis ten buvo, ir atsibudęs jis pamatytų tą gėlę savo rankoje – kas tada?“ O dabar pažvelkite: čia ne tik viena gėlė, čia visas muziejus!

Man atrodo, kad Jūsų muziejaus samprata yra labai religinė. Tiksliau pasakius, kad Jūsų muziejuje pakartotas muziejaus atsiradimas iš tikėjimo.

Taip, tai tiesa, net ir kultūrologai daug galvoja apie religinę muziejaus kilmę. Tačiau tie tyrimai dažniausiai skirti dideliems muziejams. Mano muziejus mažas, ir norėdamas, kad žmonės pagarbiai apžiūrinėtų eksponatus, turiu juos paveikti kitaip – asmeniškumu, ta aplinkybe, kad šis muziejus yra skirtas dviejų žmonių meilei ir laimei.

Ar tikėjimas, nesvarbu, krikščionybė ar islamas, nereikalauja meilės? Daugiau meilės, nei jos gali duoti vienas žmogus? O Jūsų romane pasakojamos Fiusunos ir Kemalio meilės istorijoje – ar Kemalis nėra neįvykdomus reikalavimus keliantis žmogus?

Tačiau sutikite, kad meilė juk neteka paprastai, viena kryptimi. Ji greičiau yra tam tikros rūšies energija, kurioje susipynę labai įvairūs motyvai. Iš pradžių tai yra kažkas fizinio, seksualaus, tai, kas tiesiog veikia. Tačiau kai tik meilė pasiekia sąmonę, tampa kažkuo mentaliniu, santykiai komplikuojasi. Čia visuomet esama daugybės veiksmų priežasčių, kurios viena kitai ar viena prieš kitą prisiekinėja, kuria planus, imasi diplomatinių priemonių. Ir kai viena sąmonės dalis nori išeiti, kad laimėtų geidžiamą žmogų, kita dalis šiose pastangose atpažįsta beviltiškumą, bergždumą, tuštybę, klaidas. Ir kitos dalys žino, kad išeičių, kurios būtų priimtinos abiem, nėra net ir tame, kas paprasčiausia – seksualiniame geisme. Romane „Nekaltybės muziejus“ daugiausia ir pasakojama apie vienos iš energijos rūšių ­– meilės – painumą. Negalima užmiršti, kad Kemalis savo istoriją užrašo praėjus trisdešimčiai metų po įvykių. Tai reiškia dar ir tai, jog įvykius jis regi švelnesnėje, gailestingesnėje šviesoje nei tuomet, kai visa tai buvo dabartis.

Iš kur atsiranda poreikis matyti meilę, dokumentuotą daiktais, net muziejumi?

Kol meilė laiminga, ji ieško patvirtinimo daiktuose. Poros suka lizdus, gimdo vaikus, įsikuria. Tačiau „Nekaltybės muziejaus“ pora nėra laiminga. Muziejus atsiranda iš nusivylimo, iš neatlieptos meilės. Objektai ne tiek dokumentuoja meilę, kiek simbolizuoja moterį. Kemalis jaučia jų blėstančią šilumą, uosto juos, stengiasi įsijausti. Jam to reikia, kad prisimintų. Tokiam santykiui M. Proustas paskyrė vieną didžiausių romanų.

Fiusunos žiedas ir Prousto pyragaitis?

Taip. Argi romano menas apskritai nėra pojūčių atgaivinimas?

Kaip gimė idėja susieti romaną ir muziejų?

Idėja man kilo prieš dešimt ar vienuolika metų. Iš pradžių norėjau parašyti knygą, kurioje būtų pasakojama apie jau egzistuojantį namą, kurį būtų galima paversti muziejumi – kaip žymaus žmogaus namą.

Tai buvo tuomet, kai parašėte „Mano vardas Raudona“?

Iškart po to norėjau pradėti šią knygą. Tačiau pradėjęs rašyti supratau, kad dar per anksti. Bet idėja gyveno toliau, kiekvieną dieną praeidavau pro vieną namą ir pasakydavau sau: tai turi būti šitas namas. Staiga jis tapo parduodamas, aš jį nusipirkau, vis dar galvodamas jį aprašyti romane tokį, koks yra. Tik 2000-aisiais atsirado idėja sukurti muziejų ir knygą.

Jūs vis akcentuojate tai, jog muziejus mažas ir kad jis turi likti privatus. Ar tai neprieštarauja kaupimo principui?

Muziejus mažas, nes namas yra mažas, jame telpa ribotas kiekis daiktų, ir dauguma tų daiktų taip pat yra maži. Tačiau tai tiesa: aš pradėjau rinkti ir daiktus, nebūtinai turinčius ką nors bendra su mano istorija. Yra begalinė daugybė būdų rinkti. Kai radau svarainių tarką...

Reikšmingą daiktą, primenantį Martiną Heideggerį ir Anselmą Kieferį...

Tada nusprendžiau jai paskirti visą skyrių. Iškart kilo mintis, jog tarką reikia eksponuoti ypatingai, kad iš karto matytųsi, kokia ji grubi, brutali. Labai įdomus jos daiktiškumas, ji aprūdijusi, senamadiška, apleista. Yra daiktų, kuriuos turėjau nuo pat pradžių, kaip, pavyzdžiui, mano tėvo kaklaskarė, juos galėjau įkurdinti savo romane. Kitaip buvo su tais daiktais, kuriuos aprašinėdamas galvojau: kai baigsiu rašyti romaną, juos surasiu.

Internetiniuose aukcionuose?

Ten taip pat. Tai buvo užkeikti daiktai, nes jų buvo neįmanoma rasti. Tada nusprendžiau aprašyti tik daiktus, kuriuos turiu iš tikrųjų – išdėlioti juos aplink save ir pasakyti sau: knyga baigsis tuomet, kai aprašysiu kiekvieną iš šių daiktų. Buvo laikas, kai kiekvieną rytą į mokyklą vesdavau savo dukterį. Eidavome pro blusų turgų, ten matydavau daug viliojančių daiktų ir galvodavau: nupirksiu juos romanui ir muziejui.

Dabar studija pilna tokių daiktų.

Prieš porą dienų savo studijoje aptikau dėžę, pilną daiktų, apie kurios buvau visiškai pamiršęs, tarp jų buvo net karietos žibintas. Esama daiktų, kurie yra išgalvoti, aš užsakiau menininkams juos pagaminti – pavyzdžiui, vynuogių lapų balandėlių atliejos ar limonadas, pavadinimu „Meltem“. Galbūt mes juos gaminsime masiškai ir pardavinėsime muziejaus krautuvėlėje.

Taigi kolekcija begalinė.

Tai – enciklopedija. Kažkas paslaptingo, mistinio, magiško, kai įsivaizduojami daiktai aprašomi su blaiviu tikslumu. Jei būtume tarp kultūrologų, galėtume kalbėti apie aiškinimo preparavimą. Tas tikslumas muziejui suteikia autoriteto, svorio, rimtumo, kažką mokslingo. Daiktai muziejuje atskleidžia visai kitą – metafizinę – galią.

Jūs primygtinai teigiate, kad iš šios knygos ir šio muziejaus turi sklisti ypatingas džiaugsmas, galima sakyti – laimė.

Visų pirma aš esu rašytojas. Galima skaityti mano romaną negalvojant apie tai, kad tas muziejus iš tikrųjų bus Stambule. Galiu įsivaizduoti skaitytoją Korėjoje ar Argentinoje, net nenutuokiantį, kad knyga susijusi su tikru muziejumi. Bet galbūt skaitytojo draugas grįš iš kelionės po Stambulą ir papasakos jam, kad toks muziejus yra. Iš pradžių skaitytojas pamanys, jog tai pokštas, tačiau paskui nuvažiuos pasižiūrėti. Toks skaitytojas man būtų idealus, nes jam ši istorija imtų vystytis dviem lygmenimis.

Geltonas batelis, svarainių tarka, dantų protezai.

Kupinas nuostabos jis nueis į muziejų ir pamatys Fiusunos batelį ir dirbtinius Kemalio tėvo dantis. Tačiau romanas nėra muziejaus paaiškinimas, o muziejus nėra romano iliustracija. Muziejus ir knyga – labai panašūs, tačiau tai yra visiškai skirtingi dalykai, dvi visiškai skirtingos patirtys, nulemtos vienos ir tos pačios istorijos.

Vadinasi, muziejus nėra romano tąsa praktiniame gyvenime?

Ne. Romanas yra pasaulis savyje. Muziejus yra kitas pasaulis. „Nekaltybės muziejus“ nėra viską apimantis meno kūrinys, jis tiek daug nereikalauja, jis nėra autoritarinis. Aš noriu būti toks pat kuklus kaip Kemalis, žengti pirmyn žingsnis po žingsnio. Kai jis kokią savaitę negali matyti Fiusunos, randa paguodą daiktuose, kuriuos turi. Kemalis turi visus tuos daiktus, aš turiu visus tuos daiktus, tačiau nenoriu to apnarplioti jokia toli siekiančia teorija. Noriu džiaugtis jais, noriu, kad kiti jais džiaugtųsi, nenoriu jų paversti estetine koncepcija. Čia turi likti vietos ir atsitiktinumui.

Paviršutiniškai žiūrint, Jūsų „Nekaltybės muziejus“ yra meilės romanas. Meilė, tiksliau – nutraukta meilė ir yra jėga, kuri pagimdo visus tuos daiktus. Kyla įtarimas, kad meilė – tai tik priežastis užsiimti šiais eksponatais.

Nereikėtų priešinti dviejų motyvų. Meilė yra stipriausias motyvas, ji išlieka. Tačiau mūsų požiūris į ją kinta, priklausomai nuo daugybės veiksnių, daugelis jų – socialiniai ir istoriniai. Fiusuna ir Kemalis bendrauja tokiu būdu, koks yra tipiškas jų pasaulio daliai – Turkijai, Stambului. Socialinis aspektas yra ir tas, kaip Kemalis elgiasi su savo kolekcija. Jis nėra „vakarietis“, išdidus kolekcininkas. Ilgą laiką jis gėdijasi savo aistros. Tik pabaigoje ima pasitikėti savimi, to reikia jo veiklai.

Kai jis tampa ganėtinai filosofiškas ir išmintingas.

Jis suvokia laimę ir sielvartą, sklindančius nuo daiktų, nebemano turįs ką nors slėpti, priešingai – ima didžiuotis. Būčiau laimingas, jei ši nuotaika tvyrotų ir muziejuje, liktų kažkas iš to dvasingumo.

Tai reikštų, kad tas muziejus nebūtų tik estetiškais vadinamų daiktų muziejus, jis pats taptų meno kūriniu.

Panašiai. Įprasto muziejaus kūrimas nėra joks menas, tai – valdymas, technika, architektūra, erdvė, apšvietimas. Šis atvejis – tikrai kitoks. Jis kaip visuma yra instaliacija, jis skirtas fikcijai, jis pats yra menas.

Didžiąją kolekcijos dalį sudaro pramoniniu būdu pagaminti daiktai, paplitę visame pasaulyje.

Šie daiktai mane domina ir kaip formų kaita. Imkime druskinę: tokia jos forma pirmą kartą pasirodo Turkijoje, Graikijoje ar Egipte aštuntajame dešimtmetyje. Ji mėgdžiojama daugybėje fabrikų visame krašte. Aš perėjau daugybę „blusų“ turgų, ir visur matydavau tuos pačius daiktus, begalinę daugybę variantų, vieni padaryti geriau, kiti blogiau, iš stiklo ar plastmasės.

Mes įsivaizduojame, kad mūsų gyvenimą lemia reikšmingi sprendimai, ir meilė – taip pat. Tačiau iš tikrųjų šitie daiktai mūsų būtyje atlieka svarbų vaidmenį. Galima sakyti, kad daiktai „Nekaltybės muziejaus“ dėka įgyja naują vertę, nes juos lietė Fiusuna ir Kemalis.

Vadinasi, tai – fetišai.

Taip, tačiau daug svarbiau, kad jie pagerbti kaip svarbi mūsų kasdienio gyvenimo dalis, skleidžianti tam tikrą metafizinę energiją, o juk taip ir yra. Sufizmas nuolat bando įvardyti šią neregimybės savybę.

Tai reiškia, kad savo muziejui Jūs priskiriate auklėjamąją galią.

Muziejus moko nuolankumo. Jis įkūnija praeities sąmonę. O šioje pasaulio dalyje prie jo prisideda ir dar šis tas. Aura, gaubianti daiktą muziejuje, yra Vakarų išradimas, kaip ir pats muziejus. O tada mes jame išeksponuojame kažką rytietiško, įprasto gyvenimo Stambule daiktus.


Knygos pabaigoje kolekcininkas Kemalis persikrausto į savo muziejų. Kodėl jis taip elgiasi? Kad užbaigtų savo tobulėjimo kelią?

Galbūt. Bet gal ir todėl, kad patirtų buvimą savo paties susikurtoje skaistykloje. Jis nori auklėti ne tik pats save, bet ir muziejaus lankytojus. Jis eksponuoja ne tik savo meilę, bet ir savo gyvenimą. Šioje pasaulio dalyje, kur žmonės dažnai gėdijasi savo gyvenimo, tai kažką reiškia. Tada esi kažkas daugiau nei nevykęs įsimylėjėlis, apie kurį galima maloniai paliežuvauti. Todėl šis motyvas yra ne tik auklėjamasis, bet ir kupinas pasididžiavimo.

Ar Jūs irgi tuo didžiuojatės?

Man pačiam svarbu ir trečias aspektas – istorinis, kultūrinis, geografinis, antropologinis: aš noriu, kad būtų galima sakyti – čia matyti, kaip mes gyvenome šiame kvartale, Stambule, aštuntajame dešimtmetyje – kad šis mažas pasaulėlis atrodė taip, kaip aš jį aprašiau.


Parengė Jurga Juodeikaitė
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą