Balandžio 25 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko Nijolės Miliauskaitės atminimo vakaras bei parodos „Štai – durys į uždraustą kambarį“, skirtos poetės 55-erių metų sukakčiai, atidarymas. Renginyje dalyvavo literatūrologės Elena Bukelienė bei Irena Skurdenienė, aktorės Vilija Grigaitytė ir Dalia Jankauskaitė, smuikininkė Dalia Terminaitė, pianistė Aušra Bartkevičiūtė. Atsiminimais dalijosi N. Miliauskaitės mokytoja Liuda Viliūnienė ir sesuo Benita Miliauskaitė.
Pradėdama renginį muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė sakė, kad N. Miliauskaitės kūryba – tai išskirtinis reiškinys lietuvių literatūroje. Visi trys jos eilėraščių rinkiniai – Uršulės S. portretas, Namai, kuriuose negyvensim, Uždraustas įeiti kambarys – buvo pripažinti ir įvertinti.
Apie N. Miliauskaitės kūrybą įdomiai kalbėjo profesorė Elena Bukelienė. Ji paskaitė keletą fragmentų apie poetę bei jos kūrybą iš savo studijos „Intymu ir vieša moterų literatūroje“. Mes neturime N. Miliauskaitės autobiografijos, tačiau būtų sunku įsivaizduoti ją pačią pasakojant apie skaudžias gyvenimo patirtis. Apie tai kalba poetės draugai, kolegos, pažįstami, tačiau iškalbingiausi vis dėlto yra jos eilėraščiai. N. Miliauskaitės kūrybai nemažai įkvėpimo suteikė Marcelio Prousto tekstai. Profesorė sakė, kad, kaip ir kiekvienas menininkas, poetė peržengė savo asmeninę biografiją, nes svarbūs ne patys prisiminimai, o jų prasmė.
N. Miliauskaitės kūryba įvertinta plačiai ir visapusiškai. Jos poezija – tai tylus ir ramus kalbėjimas apie dvasios patirtis. Santykis su aplinka jos kūryboje turi estetinę literatūrinę distanciją. Pirmajame rinkinyje Uršulės S. portretas prasideda moters augimo procesas. Čia jaučiamas didelis atotrūkis, į vaikystę atsigręžiama toli nuo jos nuėjus, bet lieka neišdildomi pėdsakai. N. Miliauskaitė savo tekstuose prisimena, kas ją persekiojo visą gyvenimą. Pasak E. Bukelienės, tik subrendusiu žvilgsniu galima įvertinti, ką reiškia anuometinės dvasios būsenos.
N. Miliauskaitė yra intelektuali, gebanti analizuoti poetė. Ji neslepia savo tyrinėjimo įrankių, kalba apie galingą pasąmonės atmintį. N. Miliauskaitės požiūris savitas, nes jos atsigręžimas į praeitį nėra prarastojo rojaus nostalgija. Ji stengiasi suvokti skaudžios praeities patirtis. Net meilė neiškyla kaip gaivališka jausmų griūtis. Ji tapoma dramatiškų sielvartingų spalvų tonais. Tačiau poezijoje yra nemažai ir šviesių regėjimų. Juos poetė renka kruopščiai, po kruopelytę. Intymieji jos poezijos motyvai – ne tragiško skambesio. Eilėraščiuose nerasime drastiškų disonansų, visa jos kūryba yra ėjimas į gelmę, aiškumą.
Ne viename N. Miliauskaitės eilėraštyje pasirodo internato tema, kur ji praleido dalį savo gyvenimo. Renginyje dalyvavusi poetės mokytoja Liuda Viliūnienė kalbėjo apie internatą bei apie tai, ką jis reiškė poetės gyvenime. Pasak L. Viliūnienės, tuo laiku tai buvo prestižinė mokykla, joje mokėsi nepasiturintys, tačiau savo dvasia turtingi vaikai. N. Miliauskaitė, atvykusi iš ramių vietų, aiškiai skyrė internatą ir mokyklą. Internatas jai buvo košmariškas sapnas, labai sunkus laikas. Ten nebuvo jokio intymaus gyvenimo galimybės. Pasak L. Viliūnienės, apie poetę norėtųsi kalbėti ne kaip apie patyrusią našlaitiškų išgyvenimų, bet kaip apie dvasinių potyrių žmogų. Ji buvo aktyvios ir maištingos sielos žmogus. Greitai patekusi į literatų būrelį, N. Miliauskaitė visus stebino savo kūryba, buvo matyti, kad tai vaikas su Dievo dovana. „Išleisk, močiute“ – tai nepublikuotas N. Miliauskaitės eilėraščių rinkinys, paliktas mokykloje. Tai pačios autorės iliustruota jaunystės eilėraščių knygelė, kurioje ryškūs vaikystės atsiminimai, jaučiama jos emocinga siela.
Vytauto Didžiojo universiteto docentė, N. Miliauskaitės kurso draugė Irena Skurdenienė perskaitė keletą fragmentų iš poetės laiškų. Pasak I. Skurdenienės, laiškuose autorė atsikleidžia visiškai iš kitos pusės. Tai gilus, didelės sielos žmogus. Literatūrologė neslėpė, kad N. Miliauskaitės gyvenime buvo momentų, kai kūryba pasitraukdavo į šalį.
Renginyje dalyvavusi poetės sesuo Benita Miliauskaitė sakė, kad N. Miliauskaitė buvo uždara, pati sau kreipdavo mažiausiai dėmesio tarp kitų rūpesčių. Gyvenimą paskyrė vieninteliam vyrui Vytautui Bložei, jam buvo atsidavusi iki paskutinės gyvenimo minutės. Būdama šalia jo, poetė savo sugebėjimus kartais laikė antrarūšiais. Kūrybai ji turėjo nedaug laiko, galbūt todėl jos poezija tokia sutelkta.
