Niekieno žemėje

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė: „Gyvenu Niekieno žemėje. Nežinau, ar tai tik laikina pauzė, ar uvertiūra į Didžiąją Tylą, tačiau šis neveiklumo ir tikslų neturėjimo tarpsnis man patinka. Esu visai patenkinta, kad iškritau iš, Cz. Miloszo žodžiais tariant, „kuprių lenktynių“. Kita vertus, būtent dabar kur kas labiau užčiuopiu, užuodžiu ir tyrinėju būtį nei bet kada anksčiau. Nesvarbu, kad pasaulis sumažėjo iki palatos dydžio, o kaleidoskopiškus tolimų kelionių peizažus pakeitė vienas ir tas pats vaizdas, kurį matau pro langą. Būna valandų ar net dienų, kuomet jaučiu absoliučią pilnatvę, galiu įžvelgti smulkiausias, mikroskopines pasaulio detales ir tobulą, Dievo persmelktą vientisumą. O dar – padariau tai, kas anksčiau buvo didžiausia kliūtis stoti į budistų vienuolyną (va ką reiškia tuštybė!): plikai nusiskutau galvą“.

2005 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija rašytojai Jurgai Ivanauskaitei paskirta už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei knygoje „Tibeto mandala“ (2004) ir kintančių vertybių pojūtį romanuose.


Su Nacionalinės premijos laureate kalbėjosi Donaldas Kajokas.

„Tibeto mandala“, mano galva, yra dvasinis, intelektualinis, kultūrinis žygdarbis. Kaip kilo sumanymas parašyti šį veikalą? Ar iš pat pradžių buvote numačiusi tokią struktūrą (trys knygos – „Ištremtas Tibetas“, „Kelionė į Šambalą“, „Prarasta Pažadėtoji žemė“), ar ji atsirado darbo metu?

Kai pradėjau savo žygį (bet tikrai ne žygdarbį – susigūžiu, kai mane giria) į Rytus, ketinau visai nieko neberašyti, o pagrindinė intencija buvo vienareikšmė ir ne itin kukli: Nušvitimas. Tačiau jau po pirmosios trumpos, vos kelių mėnesių viešnagės Himalajuose buvau tokia pritvinkus įspūdžių, dvasinių dovanų ir malonių, kad tiesiog jaučiau būtinybę pasidalyti visais tais turtais su kitais. Todėl antroji, metus trukusi mano kelionė po tibetiečių diasporas Indijoje jau turėjo ne vien tik vis labiau nerealiu atrodantį tapsmo Buda siekį, bet ir konkretesnį tikslą: užsispyriau pristatyti lietuviams budizmą ir parašyti „Ištremtą Tibetą“. Buvau sklidina maksimalistinio misionieriško karščio ir tikrų tikriausio „budistinio fundamentalizmo“, nors šie du žodžiai niekada kartu nevartojami. „Kelionė į Šambalą“ atsirado dar po vienerių metų, praleistų Indijoje ir Nepale. Mano fundamentalizmas jau vėso, beveik susitaikiau su tuo, kad šiame gyvenime Nušvitimo nepasieksiu, o nuo budistinės ir tibetietiškos kasdienybės vienas po kito krito romantiškų vakarietiškų iliuzijų šydai. „Šambalą“ rašiau ne tiek norėdama kažką atskleisti kitiems, bet visų pirma stengdamasi daugybę dalykų išsiaiškinti pati sau. „Prarasta Pažadėtoji žemė“ atspindėjo mano kelionę į okupuotą Sniegynų Šalį, į kurią ilgai negalėjau patekti dėl „vilko bilieto“, užsidirbto per įvairias Tibeto rėmimo akcijas. Toji kelionė lyg ir turėjo būti triumfališkas visų mano piligrimysčių vainikavimas, tačiau jos metu patyriau ir „tamsiąją sielos naktį“, ji turbūt neišvengiama nė viename dvasiniame kelyje – ne tik krikščioniškajame, bet ir budistiniame. Nežinau, ar skaitant knygą tai jaučiasi. „Tibeto mandala“ buvo jau leidėjų idėja, jai nei pritariau, nei priešinausi. Jau pasirodžiusios knygos apimtis mane išgąsdino, todėl nepaliauju stebėtis, kad ji turi savo skaitytojus, kartais netgi tokius, kurių visai nesitikiu: septyniasdešimtmetę močiutę iš Pociūnėlių kaimo ar ligi gyvos galvos nuteistą kalinį.

Ekspresyvumas ir ramybė. Domėjimasis šalies politinėmis aktualijomis, aktyvi pozicija Tibeto atžvilgiu ir, kita vertus, būsena, kuri „Kelionėje į Šambalą“ įvardyta kone priešingai – „...aš tik stebiu. Stebiu ir esu“. Kaip pavyksta šitai suderinti?

Man atrodo, kad kiekviename žmoguje yra ramioji ir ekspresyvioji pusės. Tai itin gerai išreiškia Tibeto budizmo dievybės, turinčios savo „romųjį“ ir „nuožmųjį“ aspektus: gailestingoji Tara gali tapti karingąja Kurukule, o atjautos viešpats Avalokitešvara persikūnija į demoniškąjį Hajagryvą. Taip pat tikiu žmogiškųjų potvynių ir atoslūgių teorija, po kiekvieno išlydžio, išsišokimo ar iššokimo į viešumą man būtini ilgi absoliučios vienatvės, ramybės ir susikaupimo tarpsniai. Niekada sąmoningai nesistengiau būti visuomeniškai ar politiškai aktyvi, tiesiog tam tikrose situacijose kažkoks vidinis, turbūt sąžinės (?), mechanizmas mane šaute iššaudavo veikti. „Aktyvistės“ pozicija man nebuvo nei lengva, nei patogi, o ir lietuviškąsias kovas už Tibeto laisvę prisimenu kaip siaubingus stresus, kurie galbūt prisidėjo ir prie mano dabartinės ligos. Nuošalė, tyla, dykuma, o nūnai net ir ligoninių palatos yra tikroji erdvė, kurioje jaučiuosi savimi, kuo veikiausiai nė už ką nepatikės tie, kurie man prikaišioja buvimą spalvotų žurnalų puslapiuose, TV ekrane ar populiariausių knygų dešimtukuose. Klausiat, kaip pavyksta suderinti vidinę ramybę ir ekspresyvumą? Niekada nesugebėjau jų suderinti, visada draskiausi ir draskysiuos tarp priešingų polių.

Ar turėjote, ar turite dvasinių, literatūros, gyvenimo autoritetų, bendražygių, mokytojų?

Dvasiniai autoritetai man buvo ir tebėra labai svarbūs. Iš prigimties esu mokinė, nuolat ieškanti to vienintelio, tikrojo Mokytojo. Viena iš priežasčių, dėl kurių susižavėjau budizmu, kaip tik ir buvo nuolat pabrėžiamas mokinio ir Mokytojo ryšys. Bene pirmasis žmogus, kurį su dideliu pasimėgavimu vadinau savo Mokytoju, buvo Algimantas Švėgžda. Dailės akademijoje jis man dėstė piešimą, tačiau taip pat įvedė ir į Rytų erdvę. Mokytojai man buvo Tėvas Stanislovas ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, dabar dažnai skaitau jų knygas, ne tiek akimis matydama, kiek ausimis girdėdama, kaip jie man kalba savo, gyvųjų, balsais ir įprastinėmis intonacijomis. Didžiuojuosi (nors budistinė etika tokią emociją draudžia), kad mano Mokytojas buvo pats Dalai Lama (vėl užkliūsiu Sigitui Gedai jo „Skaitaluose pelėms“). Esu išklausiusi nemažai Jo Šventenybės pamokslų, paskaitų ciklų ir gavusi įšventinimų. Iš budistinių autorių didžiausią įspūdį padarė A. Wattsas, D. T. Suzukis ir ekscentriškasis Čiogjamas Trungpa. Literatūriniai autoritetai, susiformavę dar ankstyvoje jaunystėje, mažai tepakito iki šiol, nes niekas nebepadarė tokio įspūdžio, kaip F. Dostojevskis, T. Mannas, V. Nabokovas, G. G. Marquezas, A. Camus, O. Milašius ir R. M. Rilke. Didžiausias pastarųjų metų literatūrinis sukrėtimas buvo M. Haushofer „Siena“. „Atradau“ rašančias moteris – V. Woolf, E. Elinek, taip pat krikščioniškąsias mistikes – H. von Bingen ir S. Weil. Įkvėpimo visada suteikia Cz. Miloszas, J. Brodskis, T. Mertonas. Bendražygiais negaliu pasigirti. Esu individualistė ir vienišė, turbūt puikybė man neleidžia prisijungti prie jokios dvasinės bendruomenės. Mėgstu kartoti B. Grebenščikovo teiginį: „stydno vsem stadom proryvatsia v Carstvo Otca“.

Romano atsiradimo technologija – nuo pirmo impulso iki paskutinio sakinio. Ar ji kito? Juk nuo „Mėnulio vaikų“ iki „Miegančių drugelių tvirtovės“ – beveik dvidešimties metų laikotarpis.

Tą „technologiją“ palyginčiau su skulptūra. Iš pradžių yra nuojautų, neapibrėžtų idėjų, fantazijų luitas, o aš iš jo skaptuoju vis konkretesnę romano formą. Tas darbas vyksta ne tik mintyse, bet ir pasąmonėje, sapnuose ir net gilaus, besapnio miego būsenoje (gal joje net labiausiai, nes pabudusi neretai turiu tokių minčių, kurių, rodos, būdama sąmoninga niekaip nesugalvočiau). Taigi palengva nukapoju, kas nereikalinga, nors tai ne visada pavyksta, kaskart išgyvenu siaubą ir sąžinės priekaištus, jog knyga eilinį kartą bus „per stora“. Paskui užsiimu detalėmis: romano-skulptūros veidu, akimis, rankų ir kojų piršteliais. Galiausiai lieka šlifavimas. Žinoma, yra dar ir spalvos. Be spalvų savo teksto neįsivaizduoju, o jei kalbėsime apie skulptūrą – polichromija žavi kur kas labiau nei monochromija: dažytas Senovės Egipto smiltainis, mediniai viduramžių altoriai, barokiniai Tibeto šventyklų dievai ir demonai… Literatūrą man norisi lyginti su daile, mėgstu tokius paveikslus, kuriuos galima „papasakoti“, ir tapytojus „pasakorius“ – P. Bruegelį ir H. Boschą, siurrealistus P. Delvaux ir R. Magritte, F. Kachlo ir F. Botero. Ant drobės tapau istorijas, o rašydama gal nepakankamai naudojuosi aukštosios literatūros priemonėmis. Nesu žodžių ir sakinių virtuozė, o „aprašinėtoja“ (tai man nuolat prikiša kritikai). „Aprašinėju“ tuos vaizdus ir paveikslus, kuriuos matau savo vaizduotėje. Todėl vis pagalvoju, kad gal geriausia man būtų buvę režisuoti filmus, kur tekstas pasakojamas vizualiomis priemonėmis. Pirmąsias savo noveles bei romanus kūriau kaip savotiškus scenarijus, net numatydavau aktorius vienam ar kitam vaidmeniui (pvz., „Pakalnučių metų“ laikotarpio novelėse visus vyriškus vaidmenis „atlikdavo“ A. Tarkovskio aktoriai A. Kaidanovskis ir A. Solonycinas). Todėl dabar labai džiaugiuosi, kad teko nors truputį sudalyvauti filmuojant „Raganos ir lietaus“ bei „Placebo“ hibridą (režisierius A. Puipa). Buvimas filmavimo aikštelėje tapo labai senos mano svajonės išsipildymu.

Dabartinis lietuvių romanas, jo stipriosios ir silpnosios pusės...

Esu viso labo tik skaitytoja, knyga man patinka arba ne. Anksčiau atidėti į šalį nebaigtą skaityti romaną atrodė tikra šventvagystė, dabar jei tekstas nepatinka, ilgai prie jo nesikankinu. Manau, dabartinis lietuvių romanas niekuo nenusileidžia tam, kas šiuo metu rašoma Europoje, JAV ar Australijoje. Šiuolaikinėje pasaulinėje literatūroje ne taip jau daug įspūdingų viršukalnių, ir niekas turbūt jau nebesitiki sulaukti naujo L. Tolstojaus, F. Dostojevskio ar M. Prousto. Matyt galioja kažkokie bendri dėsniai, ir ta dvasinė energija, genialios idėjos, kurios, mano įsitikinimu, tvyro ore, šiuo metu nusileidžia ant kitų žanrų kūrėjų. Nuolatinis aimanavimas, kad Lietuvoje nėra romano, kad visi rašantieji – beviltiški nevykėliai, veikiau kilęs iš provincialių nevisavertiškumo kompleksų ir pačių kritikų nenoro ar negebėjimo naujai, adekvačiai pažvelgti į literatūros procesą. Juokinga atrodo ir nežinia iš kur ištraukta etiketė „euroromanas“. Labai abejoju, ar yra nors vienas rašytojas, kuris rašo „euroleidėjui“ ar „euroskaitytojui“, nes esu įsitikinusi, kad pagrindinis kūrybos variklis yra dvasinės įtampos skatinama būtinybė, o ne kokie nors merkantiliniai išskaičiavimai. Vienintelis dalykas, keliantis šiokį tokį nerimą, yra stulbinama nūnai rašančiųjų gausa ir jų troškimas bet kokį dienoraštinio pobūdžio tekstą vadinti „romanu“. Šioje „romanų“ griūtyje kyla įtarimų, kad daugelis autorių, lyg tame sename anekdote apie čiukčių, yra „rašytojai, bet ne skaitytojai“, todėl pagauti savo išpažinčių srauto visai pamiršta, kad kiekviena knyga – tai ne vien monologas, bet ir dialogas. Man atrodo, kad romanas visų pirma turi būti paskaitomas ir perskaitomas, rašydamas romanistas privalo galvoti apie savo skaitytoją, kaip nuo seniausių laikų pasakoriai, legendų ir mitų kūrėjai skyrė savo istorijas tiems, kurie jų klausosi.

Esate išleidusi įdomų eilėraščių rinkinį „Šokis dykumoje“. Retam „grynajam“ prozininkui pavyksta rašyti ir aukšto lygio poeziją. Kokie šių žanrų skirtumai ir panašumai? Kodėl dažnam rašytojui ankšta vieno žanro rėmuose?

Tie eilėraščiai atsirado erdvėje, kurioje tikrai nebebuvau „prozininkė“, gal net nebuvau J. Ivanauskaitė. Juos rašiau būdama Himalajuose, labai toli nuo namų ir nuo visų savo kaukių, įvaizdžių bei saviidentifikacijos projekcijų. Jie atsirado tikroje dykumoje ir iš tiesų arti dangaus – maždaug 4 km aukštyje. Praretėjusi atmosfera ir itin grynas oras ypač veikia protą, todėl gerokai ,,pavažiuoja stogas“ – taip bent jau mėgo sakyti Mao apie tibetiečių tautą. Poezija, lyginant su proza, visada atrodė „aukštasis pilotažas“, nors virš jų abiejų ir žodžių, žodžių, žodžių yra Tyla. Prozininkas, ypač romanistas, apie gyvenimą pasakoja kaip sunkumų kilnotojas, o poetas – kaip lyno akrobatas. Cirke šių dviejų sričių atstovams beveik neįmanoma susikeisti vietomis. Tačiau man patinka, kad rašytojai ir kiti menininkai neapsiriboja vieno žanro rėmais. Nerašytas draudimas išeiti anapus ,,cecho“ sienų man primena sovietmetį, kada grafikas šiukštu negalėjo tapyti, o poetas įšokti į romanisto teritoriją. Kita vertus, viduramžiais, kurių meną nepaprastai mėgstu, irgi galiojo „cechų“ dėsnis. Tai laidavo gerą amato išmanymą ir tikrąją meistrystę. Tačiau daugelis ano meto meistrų – anonimai, jiems svarbiausia buvo ne galimybė išreikšti savąją individualybę, o kūrybos rezultatas, dažniausiai skirtas ne žmogui, bet Dievui. Noras aprėpti kuo daugiau žanrų, manding, susijęs su troškimu kiek galima plačiau ir įvairiapusiškiau išreikšti save, pateikti pasauliui savąjį unikalų (?) matymą. Keičiant raiškos priemones, taip pat kinta žiūros taškai, o tai leidžia išvysti ir suvokti vis kitokį realybės kampą ir būties lygmenį.

Daug rašinių paskelbėte dienraščiuose, kultūrinėje spaudoje, išleidote interviu knygą „Švelnūs tardymai“. Ką Jums reiškia žurnalistika?

Į žurnalistiką pakliuvau stumiama savo „ekspresyviosios“ pusės. Mano debiutas buvo „Sąjūdžio žinios“. Pamenu, kaip apimta švento virpulio nešdavau savo rašinėlius Arvydui Juozaičiui į Lenktąją gatvę Žvėryne ar kaip užsnigtais, slidžiais keliais važiuodavom į kitą „slaptą“ redakciją Vildžiūnų namuose Jeruzalėje. Deja, tikroji žurnalistika Lietuvoje man atrodo vis sunkiau įmanoma, o didžiųjų dienraščių stilius kur kas artimesnis geltonajai spaudai nei analitinėms, tiriamosioms įžvalgoms. „Švelnūs tardymai“ atsirado iš interviu, kuriuos dariau moterų žurnalams. Kaip ir daugelis kolegų, į tokius leidinius pirmiausia rašiau tam, kad užsidirbčiau duonai. Tačiau man patiko interviu žanras. Rinkausi tokius žmones, su kuriais įdomu kalbėti, o diktofonas, nors ir paradoksalu, leido jiems užduoti klausimus, kuriuos vargu bau ar drįsčiau pateikti pokalbyje prie kavos ar vyno. Žurnalistika ne veltui vadinama „ketvirtąja valdžia“, jos įtaka visuomenei milžiniška, todėl dažnai būna skaudu, gaila ir net gėda, kad dauguma TV laidų ir aibė „tabloidų“ formuoja absoliučiai iškreiptą realybės vaizdą. Žodis yra mantra, tekstas pajėgus diktuoti sąlygas tikrovei, ją kurti ir perkurti, todėl faktais ir prasimanymais žongliruojantys žiniasklaidos atstovai turėtų prisiimti sau atsakomybę už tai, kad daugelis tautiečių klaidžioja kreivų veidrodžių karalystėje.

Nueitas įspūdingas dvasinių, intelektualinių ieškojimų kelias. Kas prieita, kokioje žemėje šiuo metu gyvena Jurga Ivanauskaitė?

Gyvenu Niekieno žemėje. Nežinau, ar tai tik laikina pauzė, ar uvertiūra į Didžiąją Tylą, tačiau šis neveiklumo ir tikslų neturėjimo tarpsnis man patinka. Esu visai patenkinta, kad iškritau iš, Cz. Miloszo žodžiais tariant, „kuprių lenktynių“. Kita vertus, būtent dabar kur kas labiau užčiuopiu, užuodžiu ir tyrinėju būtį nei bet kada anksčiau. Nesvarbu, kad pasaulis sumažėjo iki palatos dydžio, o kaleidoskopiškus tolimų kelionių peizažus pakeitė vienas ir tas pats vaizdas, kurį matau pro langą. Būna valandų ar net dienų, kuomet jaučiu absoliučią pilnatvę, galiu įžvelgti smulkiausias, mikroskopines pasaulio detales ir tobulą, Dievo persmelktą vientisumą. O dar – padariau tai, kas anksčiau buvo didžiausia kliūtis stoti į budistų vienuolyną (va ką reiškia tuštybė!): plikai nusiskutau galvą.

Dėkoju už pokalbį.