Rašyk
Eilės (78076)
Fantastika (2303)
Esė (1552)
Proza (10905)
Vaikams (2710)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nepralaimėtos lenktynės su laiku

2008-02-27
Nepralaimėtos lenktynės su laiku

Susidaro įspūdis, kad kelias pirmąsias savaites „buksavę“ 2008 – ieji pamažu įsibėgėja – kone visą sausį kankinusis ir lūžinėjusi, bandydama raštu perteikti dailininkų nupieštų paveikslų grožybes, mano plunksna pagaliau vėl gavo progos griebtis truputėlį jai įprastesnio ir malonesnio užsiėmimo – rašyti apie rašytojus ir literatūrą. Už aklinai užvertų langinių ilgą laiką tamsojusi Rašytojų klubo salė vėl šurmuliuoja, užuot liūdnai naikinę savo laiką ir sveikatą „Suokalbyje“, ištikimieji meno mėgėjai vėl turi galimybę šiltai pasnūduriuoti liūliuojami poezijos gaidų arba, jei nesimiega, pademonstruoti savo pabrėžtinai kuklią erudiciją, uždavinėdami gudrius klausimus renginių dalyviams. Šiuos ir kitus literatūros vakarų privalumus savo kailiu iš naujo galėjo pajusti tie, kurie praėjusią savaitę apsilankė V. Jasukaitytės romano „Kai mes buvome vilkai“ pristatyme bei poeto, vertėjo Almio Grybausko kūrybos vakare su knygomis „Apžvalgos spiralė“ ir „Žuvys“.

Naujausiame rašytojos V. Jasukaitytės romane – istorinis laikotarpis nuo Brežnevo laikų iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Žmonių santykiai, likimiška meilė, prievarta, Atgimimo virsmas, Nepriklausomos valstybės pamatų kūrimas, slaptosios tarnybos... Persipynę likimai, per kuriuos atsiveria „brandaus socializmo“ realybės inkliuzai. Rašytoja bando pažvelgti į ano meto įvykius savo akimis, matyti jos pastangos pasverti ir net perkainoti kai kuriuos to meto įvykius. Ir nors ji tikina, kad romano personažų nereikėtų tapatinti su realybėje egzistuojančiais asmenimis, didžiosios dalies anuomečių literatūros ir politikos veikėjų tiesiog neįmanoma neatpažinti, kaip neįmanoma nepastebėti ir autorės simpatijų ar antipatijų kiekvieno jų atžvilgiu. Vieną savo romano herojų – Tėtušį, kuris, beje, labai jau primena profesorių (o anais laikais ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininką) V. Landsbergį, rašytoja daugelyje kūrinio vietų apibūdina kaip „einantį lenktynių su laiku“. Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad tą patį daro ir knygos autorė. Rašytojos bandymas sugrįžti prie sovietmečio ir pirmųjų Nepriklausomybės metų realijų, ypač pastangos kai kurias jų kvestionuoti – taip pat negailestingos lenktynės su laiku, su istorija, o per ją – ir su dabartimi. Sausio 29 d. vykusiame V. Jasukaitytės romano pristatyme dalyvavo pati knygos autorė, literatūrologai prof. Petras Bražėnas, habil. dr. Jūratė Sprindytė, filosofas Romualdas Ozolas, energetikos specialistas prof. Leonas Ašmantas ir šių eilučių autorius. Kadangi daugiau nei šešių šimtų puslapių kūrinyje vystomos mažiausiai trys siužetinės linijos, turbūt nieko nuostabaus, kad visi prelegentai (tuo labiau jog tarp jų buvo neliteratų) aptarinėjo romaną iš visai skirtingų žiūros taškų, pastebėjo skirtingus dalykus. J. Sprindytė, kuri bene nuodugniausiai (ir ilgiausiai) kalbėjo apie kūrinį, baigdama pastebėjo, jog knygos dedikacija („visiems, kurie tada neprisitaikė“) nėra visai teisinga – jos nuomone, prie sistemos iš tikrųjų neprisitaikė gal tik keletas antraeilių knygos personažų. L. Ašmantas daugiausia kalbėjo apie antrąją romano dalį, kurioje aprašomos Atgimimo laikų peripetijos; ypač daug dėmesio jis skyrė Vagonerio (matyt, G. Vagnoriaus prototipo) figūrai. Po jo gavęs progos pasireikšti šių eilučių autorius domėjosi pagrindinės romano herojės santykiais su aukštesniąja jėga, kuri knygoje vadinama Didžiuoju Vakuumu, ir atkreipė dėmesį į archetipų gausą tekste. Paskui gana ilgą ištrauką iš romano skaitė G. Urbonaitė. Klausytojai net buvo bepradedą nuobodžiauti, tačiau iš aktorės lūpų nuskardėjus ilgesingam vilkiškam stūgsmui per salę nuvilnijo aplodismentų banga. Vėliau kalbėjęs R. Ozolas teigė nekenčiąs meilės (anot jo, meilė trukdanti dirbti) ir išreiškė apgailestavimą, kad autorė jai skyrusi tiek daug knygos puslapių. Taip pat jis vylėsi, jog ateityje V. Jasukaitytė parašys grynai politinį romaną. Vakaro pabaigoje jo vedėjas, literatūrologas P. Bražėnas palygino romaną su nepakankamai suslėgtu sūriu, iš kurio dar neišbėgęs visas vanduo. Nepaisant to, kad šiam paprastam palyginimui išsakyti prireikė beveik penkiolikos minučių, o kalbovas stengėsi kiek galėdamas jį suabstraktinti (matyt, vildamasis esant reikalui išsiginti savo žodžių), smalsios klausytojų ausys jį tikrai išgirdo.

Kiek kitaip su laiku lenktyniauja Almis Grybauskas, kurio kūrybos vakaras po kelių dienų (sausio 31 – ąją) vyko tame pačiame Rašytojų klube. 1976 m. debiutavęs eilėraščių rinkiniu „Spalvoti nuotaikų žibintai“, vėliau išleidęs dar tris eilėraščių knygas („Bandymai apkabinti“, „Atklydimai“, „Mugė“), 1988 m. A. Grybauskas nutilo kaip poetas ir pratylėjo ligi pat 2007 m., kai dienos šviesą išvydo jo nauja eilėraščių knyga „Žuvys“. (Jei nepastebėsime fakto, kad 2006 m. leidykla „Homo liber“ išleido A. Grybausko eilių rinktinę „Apžvalgos spiralė: poezija 1975 – 1987“). Leisti knygą beveik po dvidešimties metų pertraukos – išties drąsus bandymas patikėti ir įtikinti kitus, kad laikas nenusinešė jo kaip poeto, meno žmogaus. Knyga „Žuvys“ – gana rimtas argumentas. „Kūrybinės aistros požiūriu naujoji knyga nenusileidžia ankstesniesiems A. Grybausko kūriniams. Poetinės kalbos intensyvumu vietomis galbūt juos net lenkia. Eilėraščiai veriasi tikrąja poezijos prigimtimi – jie kuriasi iš kalbos, vietomis šiurkščios ir šerpetotos, prisodrintos senžodžių, tarmybių ir naujadarų, galima sakyti, kad būtent kalba dažnai yra tikrasis jo tekstų prasmių kūrėjas. Tai poezija, sklidina kultūrinių, istorinių užuominų, aliuzijų ir reminiscencijų“, – būtent šiuos A. A. Jonyno (jis, beje, irgi žadėjo dalyvauti renginyje, tačiau taip ir nepasirodė) žodžius, puošiančius knygos nugarėlę, citavo arba prisipažino norėję cituoti visi renginyje dalyvavusieji. R. Dragenytė, V. Sventickas ir leidėjas Vilius Gužauskas kaip įmanydami stengėsi nepagailėti gerų žodžių šalia sėdėjusiam poetui. Tačiau, nepaisant jų tvirtinimų, jog Almio poezija išlaikė pirmykštę autentiką, apytuštė klubo salė nebyliai, bet reikšmingai liudijo, kad šis autorius per ilgą savo „tylėjimo“ laikotarpį yra ganėtinai primirštas, nors pirmieji ženklai, pranašaujantys, kad jo figūra greitai vėl sušmėžuos mūsų poezijos erdvėje, pasirodė jau 2007 m. rudenį – jam įteikta Jotvingių premija. (Beje, ir A. Grybausko „tylėjimas“ buvo sąlyginis – per tą laiką jis išvertė galybę knygų pirmiausia iš čekų, taip pat iš lenkų, slovakų, vokiečių kalbų ir jau užsitarnavo paminklą bent kaip vertėjas). Literatūrologė R. Dragenytė, bendrais bruožais pakalbėjusi apie A. Grybausko kūrybą, baigdama neatsispyrė pagundai pasakyti, esą, jos nuomone, „poeto kūryboje trūksta kažkokio užtaiso“. Matyt, už tokią nepagarbą vakaro žvaigždei vedėjas V. Sventickas „nubaudė“ vargšę kalbėtoją, pateikdamas jai klausimą, į kurį atsakyti beveik neįmanoma: pagal kokių penkių poetų kūrybą būtų galima spręsti apie visą lietuvių poeziją? Suprantama, R. Dragenytei beliko pamekenti, o autorius tuo metu stojosi prie mikrofono skaityti savo poezijos. Apskritai maloniai nustebino, kad poezijos skaitymams buvo skirta gana daug laiko, todėl tie, kurie užėjo į renginį norėdami susipažinti su atgimstančiu poetu, turėjo puikios progos susidaryti savo nuomonę apie jo kūrybą. Vėliau dar buvo kalbama, kokiai literatūros kartai priskirtinas A. Grybauskas, minėti jo kaip vertėjo nuopelnai, tikėtasi, jog knyga bus skaitoma.



Andrius Jakučiūnas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą